DELFI primena, kad nuo 2020 metų sausio 1 dienos Lietuvoje bus pradėtas taikyti „žalos be kaltės modelis“, įteisintas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pataisomis, kuris iš esmės pakeis iki šiol galiojusią tvarką – pacientų sveikatai padaryta žala bus atlyginama iš specialaus fondo, nevertinant ją padariusio asmens sveikatos priežiūros specialisto kaltės.
Tai sudarys sąlygas, skatinančias nebeslėpti asmens sveikatos priežiūros specialistų klaidas ir imtis priemonių, kad jos nesikartotų.
Prasidėjo nuo aviacijos
Šių metų birželio mėnesį Seime į konferencijos „Nutylėtos sveikatos sistemos nuoskaudos“ tribūną stojo L. Griauslytė. Penktadienį Seime surengta diskusija apie gydytojų klaidų kultūrą buvo pradėta būtent nuo L. Griauslytės pasakojimo. Moteris teigė, kad kalbėti apie klaidos kultūrą buvo pradėta aviacijoje.
„Ir iš ten mes po truputėlį perimame tą koncepciją, kas yra klaidos kultūra. Aviacijos industrijoje jau kuris laikas gana aišku, kad padarius klaidą jos nuslėpti prasmės nėra. Tai reiškia, kad klaida kartosis“, – surengtoje konferencijoje kalbėjo gydytoja, pridurdama, kad buvo nuspręsta iš kiekvieną klaidą atidžiai išnagrinėti, rasti tam priežastis.
„Esu vyresnioji anesteziologė ir intensyvios terapijos rezidentė. (…) Taip jau susiklostė mano profesinis kelias, kad aš gana didelę dalį savo rezidentūros atlikau Didžiojoje Britanijoje. Tiems, kurie yra medikai, turbūt nėra paslaptis, kad į anesteziologiją ir reanimatologiją nestoja tie labai ramūs, kuklūs ir nedrąsūs žmonės. Tai yra ta specialybė, kurioje būtent tavo sprendimas gali nulemti mirtį ar gyvybę. Todėl ten stoja žmonės, kurie yra užtikrinti savimi. Tokie, kurie gali stovėti prie mirštančio žmogaus ir sako: ramiai, viskas čia bus gerai“, – kalbėjo gydytoja.
Gydytoja prisimena, kad nors savo sugebėjimais neabejojo, tačiau ilgainiui jai pritrūko ir žinių. Knygas vienu metu teko pirkti dešimtimis, bet įgūdžių klausimas niekada nebuvo problema.
„Dirbti rankomis aš tikrai galėjau. Visas procedūras aš atlikdavau gal net geriau, nei jų rezidentai. Mūsų specialybė gana intervencinė – tenka vesti kateterius į širdį, visur kur tik galima įvesti. Intervencijos netrūksta, dirbti rankomis reikia mokėti“, – kalbėjo gydytoja.
Žodžiai, kuriuos bijo išgirsti kiekvienas gydytojas
L. Griauslytė prisimena, kad praėjus keliems mėnesiams po jos darbo pradžios, į intensyvios terapijos skyrių buvo atvežtas pacientas.
„Visiškai standartinis britas – nutukęs, rūkantis (…). Jis atvažiavo jau gilioje krizėje, su ryškiu kvėpavimo funkcijų nepakankamumu. Mes jį greitai įvedėme į komą, į kvėpavimo takus įvedėme vamzdelį, už jį pradėjo kvėpuoti aparatas. Tačiau jis išliko šoke, nepakankamai dirbo jo širdis, jis neturėjo pakankamo kraujo spaudimo, kad gyvi liktų visi jo organai. Kitaip sakoma – tai jau priešmirtinė būklė. Jeigu aš stovėsiu ir nieko nedarysiu, tas žmogus numirs“, – Seime surengtoje konferencijoje pasakojo gydytoja.
Ji prisiminė, kad tokios situacijos jos darbinėje praktikoje streso jau nekeldavo, nes tokia kasdienybė.
„Priežastis nebuvo aiški, bet kaip ir patys suprantate, tai nėra metas aiškintis priežastį, laikas suvaldyti situaciją ir padaryti, kad žmogus liktų gyvas, kol bus rasta priežastis“, – teigė ji.
Norint suvaldyti situaciją, kaip prisimena gydytoja, reikėjo centrinės prieigos – didžiulio kateterio, kuris įvedamas per vieną iš didžiųjų venų ir nueina iki širdies. „Tai nėra kažkokia išskirtinė procedūra, mes ją atliekame nuo pirmų rezidentūros metų“, – kalbėjo ji. Pridurdama, kad echoskopija galima matyti, kur kateteris yra įvedamas.
„Kadangi tą procedūrą esu atlikusi ne vieną ar du kartus, tai puiku, vienas du trys, kateteris vietoje, padarau rentgeną, viskas vietose. Paskiriu vaistus, tarp jų ir tuos, kurie sutraukia kraujagysles ir pakelia žmogaus spaudimą“, – aiškino ji.
Kitą dieną, po susirinkimo prie jos priėjo jos kolega. Ir paklausė, ar prisimena būtent tą pacientą.
„Jis ištaria tuos žodžius, kuriuos bijo išgirsti kiekvienas jau kurį laiką medicinoje padirbęs medikas. Kolega manęs paklausė, ar aš prisimenu tą pacientą. Ir aš jau jaučiu pirmą nusėdimą viduje. Ir tada jis man paaiškina, kad turėjo sunkumų su kraujo paėmimu, tai jie paėmė kraujo mėginį iš to kateterio, kurią įvedžiau. Ir padarius tyrimus paaiškėjo, kad kraujas tai arterinis“, – sakė gydytoja.
Kartu pateikdama ir paaiškinimą. „Šalia tos venos, į kurią aš vedu kateterį, eina miego arterija, kuri suteikia visą kraujotaką smegenims. Kitaip tariant, ne tik aš tą kateterį įvedžiau, bet ir visus vaistus paleidau bėgti ten. Tai dabar yra du keliai: geriausiu atveju padariau piršto storio skylę vienoje stambiausių arterijų žmogaus kūne. Tiems, kas ne medikai, paaiškinsiu, Quentino Tarantino filmuose rodo, kad kai perpjauna kaklą, visas sienas apipila krauju. Tai ten būna pažeista miego arterija. Taip maždaug ir būna.
Tai čia geriausiu atveju, kad jam reikės gyvybei grėsmingos operacijos, kad tą skylę sutvarkyti. O blogiausiu atveju – dėl mano paskirtų vaistų aš jam sukėliau globalų vienos smegenų pusės insultą, po kurio jis 100 procentų numirs“, – prisiminė gydytoja. Ji susirinkusiems pasakojo, kad tą akimirką galvoje atsirado mintis, kad jos karjera baigta.
Pačiai teko pasakyti artimiesiems
Iš karto po to gydytoja nuėjo apie situaciją pasakyti aukštesnei gydytojų grandžiai. Ir jai buvo pasakyta, kad „visko nutinka, visiems nutinka, dabar svarbiausia padaryti viską teisingai“.
„Į ką išsiverčia žodis „teisingai“ šalyje, kurioje yra išvystyta klaidos kultūra. Pirmas dalykas, ką aš turėjau padaryti – tai užpildyti maždaug 16 puslapių anketą, nurodyti, kas nutiko. Po to man reikėjo susėsti ir su visais intensyvios terapijos konsultantais pasikalbėti. Lietuviška prigimtis man sakė, kad va čia tai jau bus, plakite rimbais mane stipriau.
Mes susėdom ir manęs jie klausė: „o kaip tu jautiesi, Lina“. (…) Trečias žingsnis, kurį aš turėjau padaryti – tai pažadinti iš komos tą žmogų ir pažiūrėti, kokio dydžio insultą aš jam padariau, kiek galūnių jis judins, kiek ne, kiek jis bus gyvas. Tai turėjau padaryti pati, tikrąją to žodžio prasme turėjau prieiti ir atjungti vaistus, laukdama, kol jis pabus“, – prisiminė gydytoja.
„Ketvirtas žingsnis man buvo asmeniškai sunkiausias – aš turėjau paskambinti to žmogaus šeimai ir paprašyti jų atvykti į ligoninę ir pasakyti, kas nutiko. Aš turėjau atsisėsti ir pasakyti – aš sukėliau tokį pavojų, dėl kurio jūsų artimasis galėjo žūti. Tą kalbą aš pasakiau daugybę kartų, tačiau tiesa tokia, kad atsisėdusi su jais viename kambaryje, galvoje buvo visiškai tuščia. Tik galvojau kaip nepradėti verkti“, – Seime surengtoje konferencijoje kalbėjo gydytoja.
Ji prisimena, kad po to įvyko dar vienas pokalbis su konsultantais. Jame buvo tiksliai klausiama, ką būtų galima padaryti, kad tokia jos padaryta klaida daugiau niekada nepasikartotų.
„Dabar gali kilti klausimas, o kas toliau. O toliau visiškai nieko, tas atvejis neminint nei manęs, nei paciento duomenų, buvo aptartas viešame visos ligoninės susitikime, tam, kad būtų keliamas supratimas, kad taip gali nutikti. Ir man daugiau niekada tai nebuvo priminta, nebuvo rodoma pirštais“, – kalbėjo gydytoja. Praėjus keliems mėnesiams po šio įvykio, ją paaukštino pareigose.
„Niekam niekada tai neužkliuvo. Įvyko klaida, radome būdą, kaip galima tai sustabdyti ateityje. Daugiau niekam nekėlė klausimų mano kompetencijos“, – prisimena ji.
„Kai aš buvau pirmų metų rezidentė po mano klaidos žuvo žmogus. Taip va tiesiogiai, padariau ir numirė. Aišku, tokia yra specialybė, bet čia buvo vienas iš tų atvejų, kai taukšt ir turim. Mirtis buvo labai dramatiška, aš tai atsimenu, su manimi tai išlieka. Bet aš su tuo gyvensiu, ne čia yra esmė. Esmė yra tame, kad reikės gyventi su tuo už durų su trimis vaikais sėdinčiai paciento žmonai.
Todėl man labai norisi, kad ateitų supratimas, jog klaidos kultūra nėra dar vienas patogumas įdiegimas medikui. Ne, šiuo atveju, mes visi esame toje pačioje valtyje, mes visi esame žmonės, visi anksčiau ar vėliau tapsime pacientais. Mes žinosime, kad turime saugiklių, kurie leis užtikrinti, kad klaida nesibaigtų tragiškai“, – sakė L. Griauslytė.
„Medikai yra žmonės, darome klaidas, klystame. Gal eikime link to, kad kurkime sistemą, kuri apsaugotų nuo banalių, kartais nuovargio, kartais streso sukeltų klaidų“, – linkėjo ji.
Siūlo žiūrėti į sistemą, ne konkretų žmogų
Penktadienį Seime surengtoje diskusijoje Kauno klinikų generalinis direktorius Renaldas Jurkevičius džiaugėsi, kad po paskutinės žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusios istorijos, kai pacientai buvo sulašinti ne tie vaistai ir prasidėjo komplikacijos, slaugytoja jau grįžo į darbą.
„Turbūt ne vienas mes bandėme pagalvoti, ką jautė tas žmogus, slaugytojas, ar gydytojas atsidūręs panašioje situacijoje. Turbūt nei vienas nenorėtų atsibusti tokiame košmare, kurį žmogus išgyveno. Džiaugiamės, kad jis vėl dirba mūsų kolektyve, jis sugrįžo“, – kalbėjo R. Jurkevičius.
Jis priminė, kad medicinoje kiekviena procedūra turi tam tikrą komplikacijų skaičių.
„Mes turėtume pakeisti požiūrį vienu labai paprastu aspektu – ne kaltinti žmogų, bet žiūrėti į sistemą, visada į ją žiūrėti. Nepaisant to, jog įtariame, kad žmogus padarė klaidą. (…) Reikia tokios sistemos, kad sąlygas klysti ji leistų kuo rečiau“, – teigė jis.
„Kiekviena sistema turi būti dar saugesnė, reikia žiūrėti ne į tai, kaip galime nubausti ar pažeminti suklydusį žmogų“, – penktadienį Seime kalbėjo Kauno klinikų generalinis direktorius.
Nereiškia, kad gydytojas nėra atsakingas
Lietuvoje ir Anglijoje gydytoja dirbanti Ieva Norkienė diskusijoje sakė, kad gydytojų klaidos atidžiai stebimos – vedama statistika ir ieškoma geriausių sprendimo būdų.
„Tai su kuo tiesiogiai susidūrė Lina, tai tik dalis proceso, kuris vyko. Be abejo, ta klaida buvo analizuojama ir vyresnių kolegų, bei administracijos lygyje. Reikia pasakyti, kad pirmiausia, kai gydytojas padaro klaidą, ta analizė vyksta su vyresniais kolegomis ir skyriuje. Yra labai aiškiai žiūrima, kokia priežastis sukėlė tą klaidą. Kadangi yra galimybė palyginti klaidos dažnį ir įvykio priežastis su nacionaliniais standartais, lengva pamatyti, kiek kurioje ligoninėje daroma klaidų. (…)
„Kai įvyksta asmeninė gydytoja klaida, jie jaučiasi ganėtinai saugūs, jie draudžiami nacionalinio draudimo, apskritai klaidos žalą, nebijo tų pasekmių“
„Kitas dalykas – visą laiką įvykus bet kuriam įvykiui, jei tai susiję su paciento mirtimi, žala paciento sveikatai, tai nagrinėjama skyriaus susirinkimuose. Ir vienas iš tokių reguliarių praktikų – standartizuotų mirčių analizė ir jų rezultatai pateikiami ministerijai, ligonių kasoms. Jos tiesiogiai gauna informaciją, kiek ir kokių klaidų įvyksta. Tas ryšys tarp struktūrų yra labai glaudus. Tas „be kaltės padaryta klaida“ nereiškia, kad gydytojas nėra atsakingas. Tai sistema, kai institucijos prisiima daugiau atsakomybės už tą situaciją, kai yra padaryta klaida“, -
„Visada ta „nekaltinimo kultūra“ yra labai svarbi. Žmogus ir taip yra pakankamai didelėje įtampoje, kaltina save, mažiausiai jam reikia kolegų pasmerkimo“, – sakė I. Norkienė.
Būtina paruošti visuomenę
Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Kristina Norvainytė pristatė tris žingsnius, kurie jos manymu, galėtų pagerinti situaciją, o joje galėtų tinkamai veikti ir gydytojo klaidos kultūra.
„Mums norėtųsi atkreipti dėmesį į tris aspektus. Pirma, kad galima džiaugtis gerai paruoštu įstatymu, tačiau nereikia galvoti, kad mūsų darbas yra baigtas. Esame matę daug pavyzdžių, kai rezultatas nėra toks, kokio tikėtasi, nes bendruomenė nebuvo paruošta. Dėl to bus labai svarbu informuoti bendruomenę, kas keičiasi“, – diskusijoje sakė K. Norvainytė.
„Antra, prieš kalbėdami apie klaidų kultūros formavimo, mums reikėtų grįžti prie grįžtamojo ryšio kultūros diegimo. Nes šita koncepcija yra kiek svetima visai visuomenei. Mes bijome kalbėti ir būti išgirsti. Tik tada, kai mes žinosime, kad medikai yra saugūs, jų nuomonė svarbi, jų nori klausytis vadovybė, manau, kad tada mes galime tikėtis, kad prieisime prie klaidų kultūros diegimo“, – sakė ji.
„O trečias, žmonės padarę klaidas, kad jie galėtų gauti tinkamą pagalbą ir jos prieinamumą“, – diskusijoje kalbėjo K. Norvainytė, primindama ir visai neseną žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį gydytojų psichologinės pagalbos užtikrinimui.
Patrauklu rašyti
Diskusijoje dalyvavusi profesorė Audronė Nugaraitė priminė, kad žiniasklaidai patrauklu kalbėti apie medikų klaidas – tokios naujienos skaitomos. Tačiau negalima aklai rašyti apie klaidas.
„Kodėl šiandien, kai mes kalbame apie kuo daugiau kraujo, skandalų, tokios klaidos yra patraukli naujiena. Tai yra klaida, galima tai paeskaluoti, tačiau norėtųsi, kad tą klaidą galėtume priimti kaip galimybę pasakyti, kas atsitiko – ar ateityje ta klaida bus ne tik ištaisyta, bet ji nepasikartos?“ – klausimą kėlė A. Nugaraitė.
„Klaida yra tik priežastis diskusijai. Negalėčiau šiandien už kolegas žurnalistus, kad situacija keisis, jei nebus bendradarbiavimo“, – sakė profesorė, tikindama, kad būtina ir gydymo įstaigų komunikacija su žiniasklaida.