JAV rytinė pakrantė nepasiruošusi modernaus karo iššūkiams. Toks konstatavimas – ne iš pernai atkurto JAV 2-ojo laivyno vado, viceadmirolo A. Lewiso kalbų JAV Laivyno institute bei Strateginių ir tarptautinių studijų centre, 2020-ųjų vasario pradžioje.
Tai išvada, kurią dar 1940-ųjų liepą, po pergalingų nacių žygių Europoje pateikė JAV Armijos pakrančių apsaugos komisija, įvertinusi pasiruošimą atremti galimas atakas.
Ir nors tuomet konstatuota, kad iki tol saugia ir neįveikiama laikytoms JAV Rytų pakrantės gynybinėms pozicijoms būtina skubi modernizacija, net ir po atakos prieš Pearl Harboro bazę Ramiajame vandenyne amerikiečiai per vėlai suprato, kad įspėjimų ir panašių kalbų neužtenka.
Nuo 1942-ųjų pavasario Vokietijos povandeniniai laivai pradėjo karinę kampaniją, kurios metu medžiojo visus – tiek karinius, tiek prekybinius ir keleivinius laivus, plaukiančius iš ir į JAV.
Įžūlios ir nevaržomos atakos prieš laivybą kėlė baimę nuo JAV Šiaurės Rytų iki pat Meksikos įlankos – nacių povandeniniai laivai skandino prekybinius laivus, vos išplaukusius iš Niujorko, Bostono, Naujojo Orleano. Vienas povandeninio laivo torpeduotas tanklaivis užsiliepsnojo Misisipės upėje. Iš viso buvo nuskandinta beveik 400 laivų, žuvo per 5 tūkst. įgulos narių, o Europos nepasiekė dešimtys tūkstančių tonų krovinių.
Šaltojo karo laikais rytinės pakrantės gynybą sustiprinę, kovos su povandeniniais laivais ir orlaiviais taktiką puikiai įvaldę amerikiečiai buvo pasiruošę Trečiajam mūšiui dėl Atlanto su sovietų laivynu ir oro pajėgomis.
Praėjus ketvirčiui amžiaus JAV ir vėl įspėja apie tykančią grėsmę – po Šaltojo karo atsipalaidavę, kritinius laivyno pajėgumus sumažinę ir Atlanto šeimininkais pasijutę amerikiečiai dabar vėl nebegali jaustis saugūs – rusų povandeniniai laivai grįžta į patruliavimo zonas, jų vis daugiau, jie agresyvesni, o svarbiausia – modernesni. Konflikto atveju susidūrimo pasekmes pajustų ne tik amerikiečiai.
Galvos skausmas – ne tik JAV
Viena vertus, kalbos apie atsigaunantį Rusijos povandeninį laivyną nėra naujos ar stebinančios. Skeptikai netgi mėgsta pažymėti, kad Donaldo Trumpo administracijos pažadų didinti JAV laivyną apžavėti kariškiai bei gynybos pramonės atstovai tik ir žiba akimis, kaulydami naujų daugiamilijardinės vertės užsakymų.
Be to, kritikai pažymi, kad rusų povandeninių laivų pavojus vienoje pasaulio dalyje, t. y. Šiaurės Atlante gali būti dirbtinai pučiamas burbulas, mat Rusijos laivynas tradiciškai stiprina savo pajėgumus šiaurinėje kryptyje, atimdamas išteklius iš kitų laivynų, pavyzdžiui, Rusijos Tolimųjų rytų laivyno. Vis dėlto net ir kritikai galiausiai pripažįsta, kad su problema susiduria ne vien amerikiečiai, bet ir blaiviai rusus vertinti linkę europiečiai.
Nepaisant naujų laivų trūkumo, korupcijos, atidėliojimų, incidentų ir kitų nesėkmių Rusijos karinės jūrų pajėgos pastaraisiais metais tampa didesniu galvos skausmu NATO šalims, nei per pastaruosius du dešimtmečius. Apie suintensyvėjusias Rusijos Šiaurės, Baltijos jūros ir Juodosios jūros laivynų operacijas jau kelerius metus skelbia Norvegija, Jungtinė Karalystė, Kanada, net tokios šalys, kaip Švedija ir Suomija.
Tačiau viena yra rusų povandeninių laivų pasirodymai Šiaurės, Norvegijos jūrose, kur po Šaltojo karo laikų ir SSRS subyrėjimo finansavimo stygių jutęs Rusijos karinis jūrų laivynas lankydavosi ypač retai, o dabar ėmė reikštis gerokai dažniau.
Visai kas kita – tolimieji reisai, kai Rusijos karo laivai išplaukia keliems mėnesiams toli nuo savo krantų ir patruliuoja net prie JAV rytinės pakrantės. Į žiniasklaidą dažniau patenka pavienės istorijos apie paslaptingus rusų žvalgybinius laivus, besisukiojančius netoli Šiaurės Karolinos, Džordžijos valstijų. Kartais vykdomi masiniai išplaukimai į Šiaurės Atlantą. JAV tai stebi ir įspėja apie pasekmes.
„Nauja realybė yra ta, kad kai mūsų jūreiviai išplaukia, jie gali jautis ginčytinoje erdvėje vos palikę Norfolką. Mūsų laivai nebegali tikėtis veikti saugiuose užutekiuose Rytų pakrantėje ar tikėtis tiesiog nevaržomai perplaukti Atlanto vandenyną į kitą vietovę.
Mes matome augantį Rusijos povandeninių laivų skaičių ir šie laivai yra pajėgesni, nei bet kada anksčiau, plaukioja ilgiau, nei anksčiau“, – įspėjo viceadmirolas A. Lewisas.
Ekspertai pažymi, kad problema su rusų povandeniniais laivais yra ne jų skaičius, o kokybė. Tokie modernūs, kaip Jasen-M klasės povandeniniai laivai, aprūpinti ilgojo nuotolio sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“ (iki 2 tūkst. km šūvio atstumas) jau įrodė galintys veikti dideliu atstumu, tyliau, nei pirmtakai, todėl juos sunkiau susekti.
Trūksta laivų ir žmonių
Kaip pažymėjo Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas Kristensenas, nuo Šaltojo karo pabaigos JAV laivynas kasmet viešai vertindavo rusų laivų intensyvumą Atlanto vandenyne – išplaukusių laivų skaičių, patruliavimo laiką ir kitus rodiklius. Tačiau prieš kelerius metus amerikiečiai nustojo viešai skelbti tokius duomenis.
Pernai operacinį pajėgumą pasiekęs jo vadovaujamas JAV 2-asis laivynas atkurtas būtent dėl Rusijos povandeninio laivyno suaktyvėjimo. Tačiau kol kas šiam laivynui priskirti tik laikini pajėgumai, sukurtas štabas, o visų būtinų priemonių dar trūksta.
Pavyzdžiui, Šaltojo karo laikais JAV laivyno darbinis arkliukas, skirtas kovai su povandeniniais laivais buvo „Oliver Hazzard Perry“ klasės fregatos. Nedidelės, pigios, pajėgios fregatos buvo skirtos medžioti priešininkų, pirmiausiai sovietų povandeninius laivus.
Palaipsniui tokių laivų skaičių mažinęs JAV laivynas jas arba supjaustė, arba pardavė arba tiesiog dovanojo sąjungininkams, pavyzdžiui, Lenkija turi du šios klasės laivus. Šiuo metu JAV laivynas nebeturi nė vienos tokios fregatos, o daugiafunkcinių laivų tiesiog neužtenka vykdyti visas užduotis, pavyzdžiui, medžioti povandeninius laivus.
JAV rezervo laivyne yra keliolika „Oliver Hazard Perry“ klasės laivų,kuriuos jau svarstyta grąžinti į tarnybą kaip laikiną sprendimo priemonę, kol laivyno nepasieks naujos kartos fregatos – jų konkursas turėtų baigtis šiemet, tačiau masinė gamyba galėtų prasidėti tik po kelerių metų.
Tačiau pati idėja grąžinti senus laivus, juos modernizuoti, rasti kvalifikuotas įgulas ir pritaikyti prie šiuolaikinių kovos sąlygų nežavi nei JAV laivyno, nei tokias programas nelinkusio finansuoti Kongreso, kuris „nepasiruošęs kišti milijardų į senas geldas“.
Kol kas JAV laivynas verčiasi ne tik su tuo, ką turi, bet ir stengiasi investuoti pirmiausiai į naujas mokymo programas.
Pavyzdžiui, jau kelerius metus JAV laivyne veikia „agresorių“ dalinys, kuriam priskirti JAV povandeniniai laivai imituoja rusų ir kinų povandeninių laivų naujausius taktinius elementus. Per tokias pratybas „agresoriams“ jau yra pavykę imituoti dešimčių JAV laivų nuskandinimą – viena vertus tai yra naudinga pamoka, ruošiantis blogiausiam, antra vertus, spragų nėra kuo lopyti.
Bet kuris naujos laivų klasės projektas, kitaip, nei Šaltojo karo laikais, stringa biurokratinėse, finansavimo, išpūsto biudžeto, o galiausiai ir techninių problemų bei su jomis susijusių atidėliojimų džiunglėse.
Pavyzdžiui, perspektyvia laikyta „Littoral Combat ship“ programa sumanyta, kaip nedidelių, silpnai ginkluotų, bet modernių modulinių korvečių, skirtų patruliuoti pakrantės zonose statybos serija.
Kelis kartus strigusi dėl techninių, personalo trūkumo problemų, išbrangusi kelis sykius ir galiausiai įvertinta, kaip ne ypač sėkminga dabar šių laivų programa skubinama, stengiantis kaišyti skyles – laivai perginkluojami naujomis, ilgesio šūvio nuotolio priešlaivinėmis raketomis NSM, atsisakoma modulinių sprendimų ir įgulų maišymo. Tačiau specializuotų kovos su povandeniniais laivais priemonių JAV laivynui reikės ne tik po 10 ar 5 metų, bet gerokai anksčiau.
Mat su tokiais laivais susijusi ne tik pati galimybė stebėti, o kilus konfliktui – ir medžioti povandeninius laivus, bet ir galimybė kaip abiejų pasaulinių karų metu per Atlanto vandenyną į Europą gabenti karius bei ypač techniką. Būtent ši gyvybiškai svarbi linija yra kritinė Europos gynybai – be amerikiečių sunkiosios technikos, šaudmenų, naftos, kitų atsargų gebėjimas išlaikyti JAV bei remti sąjungininkų pajėgas Europoje sumenktų dramatiškai.
Kitaip sakant, sėkminga priešininko povandeninių laivų veikla gali paralyžiuoti sąjungininkus anapus Atlanto ir atkirsti Europą nuo Amerikos. Net jei tai tėra teorija, kuri gali būti išbandyta tik realaus konflikto atveju, amerikiečiai, regis, nelinkę laukti būtent tokio momento.
Tyrimų ar pasaulio pabaigos laivas?
Vis dėlto JAV laivynui iššūkius kelia ir kita problema – ne tik Rusijos povandeniniai laivai, bet ir nekaltai atrodantys „okeanografiniai tyrinėjimo laivai“ gali tapti gerokai pavojingesni, nei manyta iki šiol. Per pastaruosius 8 metus Rusijos pastatė jau keturis tokius „tyrinėjimo“ laivus, kurių paskirtis yra norodoma, kaip „specialioji“.
Tai tarsi ir nebūtų nieko įspūdingo ar netikėto, mat rusai po šiais žodžiais įprastai slepia žvalgybinius laivus, aprūpintus šnipinėjimo ir panašia įranga, skirta ne tiek perimti, kiek pakirsti priešininko komunikacijų linijas, pavyzdžiui, nuleidžiant į vandeninį nedidelius povandeninius aparatus, skirtus nukirsti interneto ryšio kabelius.
Tačiau naujausias 20183 projekto laivas „Akademikas Aleksandrovas“ nėra tiesiog tyrinėjimų ar žvalgybinis laivas. Dar pernai pastebėtas vienas neįprastas tokiems laivams bruožas. Oficialiai į laivyną po pusantrų metų trukusių bandymų tik pernai priimtas laivas gali plaukioti Arkties vandenyne, vykdyti gelbėjimo ir paieškos operacijas ekstremaliomis sąlygomis, gabenti įvairią įrangą ir ginkluotę.
Viena iš pastarųjų gali būti 2М39 „Poseidon“, anksčiau vadintas „Status-6“. Šis, Rusijoje jau kelerius metus reklamuojamas slaptas „pasaulio pabaigos“ ginklas atrodo lyg milžiniška torpeda ir yra 20-25 metrų ilgio bei gali sverti apie 100 tonų.
Pristatomas kaip autonominis bepilotis povandeninis aparatas, „Poseidon“ esą gali manevruoti giliai po vandeniu ir įsibėgėti iki įprastoms torpedoms nepasiekiamų griečių. Tikrasis „Poseidon“ tikslas – smogti strateginiams priešininko objektams, mat jis gabena, skirtingais duomenimis nuo 2 iki keliasdešimties megatonų galios branduolinę galvutę.
Detonavęs šalia svarbiausių JAV uostų jis teoriškai galėtų sunaikinti svarbiausius JAV laivyno pajėgumus. Tiesa, net jei tai tėra eilinis Vladimiro Putino prieš kelerius metus pristatytas „superginklas“, kurio galimybės iš tikrųjų yra gerokai kuklesnės, nei skelbia Kremliaus ruporai, daugiausia abejonių buvo susiję su „Poseidon“ gabenimu – tokia milžiniška torpeda esą pritaikyta specialiai dviem Rusijos atominiams povandeniniams laivams – „Belgorod“ ir „Chabarovsk“.
Tačiau pernai užfiksuotas kuklus tyrinėjimo laivas „Akademikas Aleksandrovas“ kaip tik turėjo bandomąją „Poseidon“ torpedą arba jos paleidimo įrenginį, nors oficialiai šį ginklą Rusijos laivynas pristatė paleisdamas iš povandeninio laivo.
Pastarieji, nors ir sunkiai aptinkami, gali būti medžiojami taikiniai JAV laivams. Tuo metu kuklus „Akademikas Aleksandrovas“ gali nepastebėtas paleisti „Poseidon“ iš didelio atstumo, o jau manevruojanti torpeda pati gali plaukti link taikinio.
Kol kas tai tėra povandeninių laivų ekspertų bendruomenėje aptarinėjama teorija, mat pati „Poseidon“ programa yra įslaptinta, o laivo „Akademikas Aleksandrovas“ misiją Rusija viešai pristato tik kaip taikią, nors nuo pernai vengia vaizdų, kuriuose šis laivas būtų užfiksuotas iš galo, kur pernai ir pastebėtas „Poseidon“ paleidimo įrenginys.