JAV analitikas: ar Jungtinės Valstijos dėl Lietuvos veltųsi į karinį konfliktą?

Rusijos veržimasis už savo sienų aiškiai atskleidžia NATO pažadų, susijusių su bendrąja gynyba, ribas, theamericanconservative.com rašo Danielis Oliveris.

Turėtume gailėtis Lietuvos ir trijų milijonų jos gyventojų. Lietuva – bene didžiausia iš visų trijų Baltijos valstybių, tačiau ne tokia didelė kaip Vakarų Virdžinijos valstija. Šalis priklauso Europos Sąjungai, Europos Tarybai, yra pasirašiusi Šengeno sutartį, yra NATO narė, tačiau turi 679 kilometrų ilgio sieną su Baltarusija – artima Rusijos sąjungininke.

Lietuva ir kitos Baltijos valstybės šimtmečius priklausė Rusijos imperijai, daugiau nei 50 metų kentė rusų komunistų priespaudą. Praeitis istorinės Rusijos sudėtyje – patirtis, kurios lietuviai jokiais būdais nenorėtų pakartoti.

Lietuviai, iš kurių 150 tūkst. yra rusakalbiai, aktyviai remia ukrainiečius jų kovoje su Rusija, tačiau ši parama daugiausia moralinė, o ne apčiuopiama praktiškai: kaip teigia Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, „ginkluotės elementai“ ir pirštinės šąlančioms ukrainiečių rankoms, numegztos Lietuvos pirmininkavo Europos Sąjungai proga. 

Dabar, lietuviams stebint gana nuosaikų Europos Sąjungos priešinimąsi Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje – o kur dar dešimtmečius trunkanti nepakankamo NATO finansavimo problemos istorija ir JAV prezidento Baracko Obamos „strateginė kantrybė – jų ateitis atrodo tokia pat liūdna kaip ir plikos ukrainiečių rankos, jeigu tik Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nuspręstų imtis veiksmų „gindamas“ rusiškai kalbančius žmones Lietuvoje ir vėl įtraukti šalį į istorinės Rusijos sudėtį.

Tuo metu Graikija žaidžia pasitraukimo ar galimybės būti paliktai žaidimą – tai žlungantis eksperimentas, dar žinomas euro pavadinimu (prie euro zonos Lietuva prisijungė 2015 metų sausio 1 dieną), o Jungtinė Karalystė svarsto galimybę trauktis iš dar vieno pasiligojusio eksperimento – Europos Sąjungos.

Artimiausiu metu išgirsime štai ką: rimtą suaugusių žmonių diskusiją, kokių konkrečių veiksmų NATO narystės sutartis reikalauja iš ją pasirašiusių valstybių. Gailestis paprastiems žmonėms galbūt ir nėra pakankamai pagrįsta priežastis veltis į karą – bent jau su šalimi, turinčią 1600 branduolinių kovinių galvučių. Praėjus 66 metams po NATO įkūrimo, organizacija yra atsidūrusi arčiau žlugimo ribos nei euras ar pati Europos Sąjunga.

Neseniai per vakarienę Vašingtone vienas garsus lietuvis iškėlė Vakarų paramos Ukrainai klausimą, buvo kalbėta ir apie mirtinus, tačiau išskirtinai gynybai skirtus ginklus. Kartu jis pateikė ir panašų būsimą prašymą ir pačiai Lietuvai. Jis išreiškė paramą NATO manevrams ir pareiškė, kad jie neturėtų būti įvardijami kaip provokacijos. Vienintelė provokacija, anot jo, buvo neveiklumas – nesugebėjimas pasiruošti.

Paklaustas apie NATO garantijas Lietuvai, jis mainais paklausė, o kokias pasirinkimo galimybes Lietuva turi.

Kalbant apie NATO garantijas, egzistuoja viena labai svarbi problema – problema, dėl kurios ilgomis gūdžiomis baltiškos žiemos naktimis negali bluosto sudėti Baltijos valstybių žmonės. Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąsis straipsnis teigia, kad pasirašiusios valstybės sutinka „atakos atveju padėti Šaliai ar Šalims – tiek individualiai, tiek su kartu su kitomis Šalimis – įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą, siekiant atkurti ir pasirūpinti NATO zonos saugumu“.

Tačiau kokio pobūdžio veiksmai vienbalsiai būtų pripažinti ataka, dėl kurios atakos statuso sutiktų visos 28 NATO valstybės narės ir imtųsi veiksmų? Kaip jau teko įsitikinti Ukrainos atveju, Rusijos veiksmų vertinimas gali būti ginčytinas – bent jau tiems, kurie norėtų rasti priežasčių nesiimti jokių veiksmų.

Graikija, kuri prie NATO prisijungė 1952 metais, palaiko malonius santykius su Rusija, ir jai nebus sunku rasti tokią priežastį. 

Tačiau Graikija gali nebūti vienintelė besipriešinanti šalis. Kaip elgtis Rusijos atžvilgiu, nesutaria ir kiti europiečiai.

Vakarų Europos rytinio pakraščio gyventojai, kaip būtų galima tikėtis, labiau nerimauja dėl Rusijos, negu kavinės „Deux Magots“ lankytojai Paryžiuje ar Londono „Boodle`s“ gėrikai iš Madeiros.

Daugelį europiečių kankina aktualesnės vietos problemos: visoje ES nedarbas siekia 10 proc., bet Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje jis yra dar didesnis, o pats didžiausias – Ispanijoje (24 proc.).

Kai kurie europiečiai tvirtina, kad Ukraina turėjo išrinktą vyriausybę, kuri buvo nuversta surengus perversmą, todėl tai esą verčia abejoti dabartinės Ukrainos valdžios teisėtumu. Mūsų žinomas draugas iš Lietuvos ginčijo tokią interpretaciją.

Vienas aukšto rango Europos diplomatas neseniai sakė, kad daugelis europiečių mano, kad V. Putinas yra „geras rusas“ ir kad būtent ukrainiečiai yra įtartina kompanija. (Ar tie patys europiečiai, ar jų seneliai, taip pat mano, kad A. Hitleris buvo „geras vokietis“, mes nežinome.) Paklausiau jo, ar jis mano, kad rusai galėtų įsiveržti ir į kitas šalis, pavyzdžiui, Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes, tikėdamasis, kad jis atsakys neigiamai. Tačiau jis atsakė manąs, kad jie gali taip padaryti.

Jis teigė manąs, kad tikrąją grėsmę Europai ilgalaikiu požiūriu kelia Kinija, o artimesnis pavojus susijęs su imigrantais - iš esmės neribotu imigrantų skaičiumi iš Šiaurės Afrikos. Ne juodaodžiais afrikiečiais, bet musulmonais. Amerikiečiai, jo teigimu, būgštauja tik dėl imigrantų iš Meksikos, bet pastarieji nekelia tokios egzistencinės grėsmės Amerikai, kokią šiaurės afrikiečiai (bet ne rusai) kelia Europai bei visai Vakarų civilizacijai. 

Toks požiūris gali šokiruoti kai kuriuos amerikiečius, ypač tuos, kurie yra NATOcentriški. Jie gali vartyti kišeninius Šiaurės Atlanto sutarties leidimus, bandydami rasti argumentų plataus masto atkirčiui į bet kokį naują Rusijos „įsiveržimą“, jei ne kariais ant žemės, tai bent bombomis iš oro. Ar bent jau griežtomis ekonominėmis sankcijomis. 

Tačiau mūsų draugas iš Lietuvos nepritarė pačioms griežčiausioms ekonominėms sankcijoms, pavyzdžiui, Rusijos atjungimui nuo SWIFT (tarptautinių mokėjimų, kliringo ir atsiskaitymų sistemos). Jis teigė, kad tokia priemonė yra pernelyg radikali, kad ji turėtų neigiamų pasekmių visiems ir kad pirmiau reikėtų išbandyti kitus bankinius veiksmus.

Turint galvoje Europos šalių nenorą vadovautis 5-uoju straipsniu, kokia tikimybė, kad Jungtinės Valstijos apgins Lietuvą? Maža. Ši sutartis Jungtinėms Valstijoms veikiausiai reikš tik tiek, kaip strategiškai kantrus prezidentas B. Obama nuspręs, kiek ji turi reikšti – nei daugiau, nei mažiau. Galiausiai žmogui, kuris be jokių dvejonių pats vienas pakeitė šalies imigracijos įstatymą, neturėtų kilti problemų išsisukant net nuo akivaizdaus NATO sutarties įsipareigojimo. 

Volstrytas taip pat nebus kupinas entuziazmo, ypač dėl ekonominių sankcijų. Kaip hipiai, kurie veikiau mylėtųsi, o ne kariautų, Volstryto vilkai ir kapitalistai veikiau darytų pinigus negu... kažką kita. Tai žinojo ir Vladimiras Leninas.

Tačiau netgi centrinės gatvės amerikiečiai veikiausiai galvos, kad Lietuva, galiausiai, na, yra labai, labai... toli.

O tokiu atveju gali paaiškėti, kad Šiaurės Atlanto sutartis yra atgyvena, kad ji tiko mūsų protėviams, tačiau nebėra tinkamas orientyras jų palikuonių elgesiui.

Rimtas klausimas, kuris vėl ir vėl kils dėl tikrų ir gresiančių neramumų, konfliktų Šiaurės Atlanto Sutarties regione ir kitose pasaulio dalyse, yra toks: ar JAV turėtų vadovautis sutartimis, ar tik tuo, ką laiko savo tiesioginiu nacionaliniu interesu? Sutartys svarbios. Tačiau jų svarba būna atvirkštinės proporcijos pasirašiusiųjų galiai. Žinoma, paisyti sutarties įsipareigojimų yra nacionalinis interesas, net jei, o kartais ypač jei tam tikras veiksmas, kuriam įpareigoja sutartis, nėra (nacionalinis interesas).

Jau esame iki kulkšnių Ukrainoje. Kyla klausimas, jei pradedame teikti paramą, kas reiškia, jog įsitraukėme į kovą, kada sustoti? Jei siuntėme pirštinių arba maisto davinių, ar galiausiai turime siųsti taktinių branduolinių ginklų? O jei ne, tai kodėl?

Vienas atsakymas į tą klausimą galėtų būti, jog turėtume siųsti ginklų ukrainiečiams, kad padidintume Rusijai kainą už agresiją, remiantis teorija, kad padarius ką nors brangesnį, mažiau to gauni, – tiesa, šiuo atveju (teorija) nebūtinai tinka.

Aukščiausiais NATO karinis vadovas – generolas Philipas Breedlove‘as praėjusią savaitę sakė: „Matome, kad ponas Putinas leidžia sau visus veiksmus, ir jie eis toliau, kol pasieks savo tikslus.“
Jei esame pasirengę (bristi) iki kelių, tiekdami pagalbą, ar neturėtume būti pasirengę (bristi) iki sėdmenų? Tačiau, anot generolo Ph. Breedlove‘o, net to gali nepakakti.

O tada vėl kyla klausimas: ar atlikti dalį darbo, bet jo neužbaigti yra blogiau nei nieko nedaryti? Ar dėl to nekyla tuščių vilčių, veltui neiššvaistomi ištekliai ir mes neatrodome nepastovūs? Jei JAV nepasirengusi žengti paskutinio žingsnio, ar turėtų žengti pirmą žingsnį?

Atsakymai į šiuos klausimus gali priblokšti, tačiau jie turėtų mus paskatinti ateityje būti atsargesnius, sudarant susitarimus. Jei atsargiai teiksime garantijas, jomis labiau tikės, ypač jei jas laiko glaudžiai susijusias su nacionaliniais mūsų interesais.

Jungtinės Valstijos turi kelis strateginius nacionalinius interesus, vieni svarbesni už kitus. Trys svarbiausi interesai – ginti šią šalį nuo nusikalstamų Kinijos, Rusijos ir musulmonų teroristų veiksmų.

Saugoti teritorinį Lietuvos ar Ukrainos vientisumą nuo Rusijos yra strategiškai būtina tik tokiu atveju, jeigu Rusijos veiksmai yra suprantami kaip dar vienas žingsnis ilgalaikėje Rusijos strategijoje, – kuri, tikėtina, bus sėkminga, – destabilizuoti Europą (kad ir ką tai reikštų). Tai tikrai prieštarauja JAV interesams.

Tačiau nėra aišku, ar net Baltiškoji vakarienė – trijų patiekalų Rusijos vakarienė iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos – paskatintų padaryti išvadą, kad Rusija, ekonomiškai žlunganti kleptokratija, kelia tokią grėsmę JAV saugumui, kad įsikišimas, net vien pritaikant ekonomines sankcijas, reikalingas.

Tačiau lieka atviras klausimas: ar JAV įsikišimas reikalingas dėl mūsų išreikštų įsipareigojimų pagal NATO sutartį, net jei tikrieji Rusijos veiksmai nekelia (ar dar nekelia) grėsmės mūsų saugumui?

Rusai, be jokios abejonės, bjaurūs žmonės (tuo norime pasakyti, kad bjaurūs žmonės yra konkrečiai V. Putinas ir jo kompanija). Ir ukrainiečiai gali būti ne dovanėlė, kaip teigia kai kurie europiečiai. Kiek žinau, lietuviai taip pat ne tokie jau geri, nors šis garsus lietuvis buvo nepaprastai malonus žmogus. Nepaisant to, JAV politika negali būti paremta spėliojimas, kas neva yra geras, o kas blogas. Jai turi rūpėti tik tai, kas mums užtikrintų taiką ir saugumą.

Kartu su mumis vakarieniavęs lietuvis save vadina optimistu. Bet niekaip nesugalvoju, kodėl, atsižvelgiant į turimas pasirinkimo galimybes, mums skirstantis jis tikrai neatrodė toks optimistas, o mums jo, išeinančio į šaltą ir tamsią Vašingtono naktį, buvo labai gaila.

Tomis dienomis Vašingtone tikrai buvo šalta. Lietuvoje galbūt oro sąlygos dar atšiauresnės – kaip ir kitose nedidelėse šalyse, turinčiose sieną su Rusija (panašu, kad klimatas ten nesikeis dar daug metų).

Danielis Oliveris – Švietimo ir tyrimų instituto tarybos pirmininkas ir Baltųjų rūmų „Writers Group“ vyresnysis vadovas. Ronaldo Reagano valdymo pabaigoje pasitraukęs iš aktyvios veiklos valdžioje, D. Oliveris, užsiimdamas konsultacine ir teisine veikla, ir toliau atliko vieną svarbiausių vaidmenų formuojant šalies politiką. Jis užėmė „Citizens for a Sound Economy“ garbės nario pareigas, buvo vyresnysis „Heritage Foundation“ mokslo darbuotojas, ėjo San Franciske esančio „Pacific Research Institute“ pirmininko pareigas, priklausė daugelio kitų visuomeninės politikos organizacijų valdybai. Šiuo metu jis pirmininkauja „National Review“ žurnalo tarybai.