„Vokietija ateityje turėtų atsisakyti JAV branduolinių ginklų dislokavimo šalyje“, – gegužės pradžioje „netikėtai“ pareiškęs šalies socialdemokratų lyderis Bundestage Rolfas Muetzenichas savo pasisakymu įžiebė tebesitęsiančius aršius debatus Vokietijoje ir ne tik.
Vokietijos parlamentarai, ekspertai ir visi, kas turi nuomonę apie branduolinius ginklus persikėlė į televizijos studijas, laikraščius, o vokiškos „Twitter“ diskusijų erdvės tiesiog sprogo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tebuvo vidiniai Vokietijos politikos reikalai.
Bet tada žibalo šliūkštelėjo JAV ambasadoriai Vokietijoje ir Lenkijoje, o dar pernai apie branduolinio nusiginklavimo svarbą kalbėjęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Massas dabar stojo į priešingą stovyklą ir įspėjo, kad skuboti veiksmai nepadidins saugumo. Atidesni stebėtojai prisiminė, kad toks vaizdelis – jau matytas. Ir ne tik todėl, kad jau kelerius metus Vokietija atsargiai, bet vis garsiau veliasi į branduolinius debatus.
Beveik taip pat cikliškai, kaip ekonominės krizės, Vokietijoje branduolinė tema paūmėja kas dešimtmetį. 2009-2010 metais branduolinę kortą į savo rankas ėmė tuometinis liberalios partijos lyderis ir rinkimuose sėkmingai pasirodęs Guido Westerwelle.
Tuomet jis taip pat ragino išgabenti JAV taktines branduolines bombas B-61 iš Vokietijoje esančios Biuchelio oro pajėgų bazės. Pasiūlymas buvo sutiktas nevienareikšmiškai, o nuo jo G. Westerwelle vėliau tiesiog nusiplovė – tai neigiamai atsiliepė jo populiarumui.
Ir priešingai – iki tol saugumo klausimais tarptautinėje erdvėje ne ypač pastebima tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė 2010-ųjų rugsėjį išsišoko susiedama taktinių branduolinių ginklų klausimą su tuomet tarp JAV ir Rusijos pasirašyta strateginės ginkluotės mažinimo sutartimi (START) ir atkreipė į save dėmesį.
„Tai buvo surišta su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje ir tame tarpe Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti bent jau Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampaną už tokią perspektyvą“, – tada sakė D. Grybauskaitė, o jai jau prognozavo užtrenktas duris Vašingtone.
Praėjus dešimtmečiui pasikeitė JAV, Lietuvos prezidentai, ministrai, sekretoriai, kiti pareigūnai, tačiau sutapimai iškalbingi – Vašingtonas ir Rusija iš naujo derasi dėl naujos START sutarties, o tuo metu vokiečiai vėl kelia klausimą dėl JAV branduolinių ginklų šalyje. Tiesa, pakito ne tik Vakarų požiūris į Rusiją, bet ir Europos bei JAV požiūris vieni į kitus. O tai reiškia, kad šį kartą galima tikėtis visai kitokių sprendimų ir jų pasekmių.
Bombos – ne tik atgrasymo ginklai
Pats branduolinių ginklų klausimas Vokietijoje tapo jautrus ne šių metų gegužę – dešimtmečius prieš amerikiečių buvimą šalyje, ypač prieš branduolinius ginklus buvo rengiami masiniai protestai.
Po Antrojo pasaulinio karo, maždaug nuo 6-ojo dešimtmečio tuometinėje Vakarų Vokietijoje amerikiečiai buvo dislokavę šimtus branduolinių ginklų: nuo taktinių iki strateginių raketų su termobranduolinėmis galvutėmis, nuo bombų iki branduolinių artilerijos sviedinių.
Vokietija nebuvo išimtis, bet liko viena tokių – po Šaltojo karo pabaigos JAV atitraukė branduolinius ginklus iš Graikijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, o taktinės bombos B-61 šiuo metu yra vieninteliai JAV branduoliniai ginklai Europoje – be Vokietijos jos dar saugomos bazėse Italijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje.
Šios bombos nėra vien amerikiečių ginklai: minėtos šalys priklauso NATO branduolinio dalijimosi programai ir turi paskyrusios sertifikuotus orlaivius bei pilotus, kurie gali vykdyti branduolines misijas. Teoriškai tai reiškia, kad sulaukus JAV prezidento leidimo, į savo šalių naikintuvus sėdę vokiečių, olandų, belgų, italų ir turkų pilotai gali panaudoti branduolines bombas B-61, kurių galia svyruoja nuo 0,3 iki 400 kilotonų. Palyginimui, virš Hirošimos susprogdintos bombos galia siekė maždaug 16 kilotonų.
Tokie NATO branduolinio atgrasymo ginklai yra labiau politinis, nei karinis veiksnys – norint detonuoti branduolinę bombą naikintuvas turi prisiartinti prie taikinio, o pasenę Vokietijos ir Italijos naikintuvai „Tornado“, kurie yra sertifikuoti tokioms misijoms, pralaužti šiuolaikinę potencialaus priešininko integruotą priešlėktuvinę gynybą turi nedaug galimybių. Būtent jų pakeitimas ir įžiebė naujus debatus.
Politikų ir kariškių konfliktas
Vokietijoje, kaip ir bet kurioje kitose šalyje suprantama, jog kariškiai nori turėti geriausius orlaivius, kurie turėtų didesnių galimybių. Bet Vokietijai taip pat yra svarbus ir atsparumo veiksnys, o tai reiškia kelis skirtingus naikintuvų modelius, pageidautina, iš skirtingų tiekėjų, jei vienas jų laiku dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesugebėtų vykdyti įsipareigojimų – tokių skaudžių patirčių pastaraisiais dešimtmečiais Vokietija turėjo ne vieną.
Bet ir noras veikti greitai ne pagal žaidimo taisykles Vokietijoje gali kainuoti brangiai. Tuo prieš kelerius metus įsitikino tuometinis Vokietijos karinių oro pajėgų vadas, generolas Karlas Müllneris: už savo viešai išreikštą pritarimą naujausiam JAV 5-os kartos naikintuvui F-35, jis buvo netrukus atleistas iš pareigų, o pernai šis kelių Europos šalių pasirinktas naikintuvas buvo pašalintas iš Vokietijos naikintuvų konkurso.
Vokiečiai svarstė, ką daryti toliau – modernizuoti virš 80 iki šiol vos skraidančius „Tornado“ ir senuosius „Eurofighter“ modelius net Vokietijai pasirodė per brangu, o tuometinė gynybos ministrė Ursula Von Der Leyen neslėpė, kad jos šalies padėtis – delikati: Vokietija nori išlaikyti branduolinių ginklų pajėgumą, tai yra atgrasymo dalis, specialaus Vokietijos statuso dalis.
Todėl balandį Vokietijoje galiausiai priimtas sprendimas įsigyti naujus naikintuvus, tarp kurių – mažiausiai 45 JAV gamybos naikintuvai F/A-18 „Super Hornet“ ir jų speciali elektroninės kovos versija „Growler“.
Naujieji „Eurofighter“ modeliai elektroninės kovos galimybės neprilygsta įspūdingiems „Growler“, o Vokietijos gynybos ekspertai ir karinė vadovybė leido suprasti – tokių pajėgumų ir ypač sertifikuotų orlaivių, galinčių gabenti JAV branduolinius ginklus šaliai reikės jau labai greitai.
Į debatus įsikišus ekspertams, viskas tapo dar labiau komplikuota, mat F/A-18 „Super Hornet“, net ir pajėgus naikintuvas, yra vadinamas tarpiniu variantu – nuo 2040-ųjų vokiečiai tikisi į ginkluotę priimti 6-os kartos naikintuvą, kurį kuria kartu su Prancūzija, bet iki tol Vokietija vis dėlto dar gali iš naujo grįžti prie F-35 klausimo.
„Vokietijos federalinės vyriausybės atsakomybė yra suteikti pilotams, kurie vykdytų ypač pavojingą misiją, labiausiai pritaikytą orlaivį. Tad prieš priimant galutinį sprendimą, F-35 turėtų būti įtrauktas į lyginamąją analizę bei vertinimą“, – teigiama įtakingos Vokietijos užsienio reikalų tarybos ataskaitoje.
Tačiau tada įsikišo nepatenkinti Vokietijos socialdemokratai. Mat nors didžioji dalis naikintuvų – mažiausiai 93 naujausios modifikacijos „Eurofighter“, pirkti naikintuvus iš JAV vien tam, kad būtų išlaikytas Vokietijos pajėgumas branduolinio dalijimosi programoje, šalies kairiesiems nepatiko.
Tai susiję ir su pragmatiniais interesais, mat Vokietijos socialdemokratai jaučia įtakingų ir rinkimuose svarų balsą turinčių profsąjungų – DGB, Verdi, IGM šnopavimą į nugarą. Teigiama, kad amerikietiško naikintuvo pasirinkimas Vokietijai gali kainuoti iki 25 tūkst. darbo vietų – priešrinkiminiais ir popandeminiais laikais net Vokietijai tai yra daug.
Be to, dėl valdančiosios koalicijos peripetijų sudėtinga sprendimų tvarka Vokietijoje socialdemokratams yra palanki, mat jie kontroliuoja Užsienio reikalų, Finansų ministerijas, o svarbiausia – tradicine socdemų tvirtove laikome Darbo ir socialinių reikalų ministeriją.
Pastarojoje profsąjungų įtaka ypač didelė, tad ji gultų kryžiumi prieš bet kokį sprendimą, kuris nepatinka profesinėms sąjungoms. O tai reikštų mažų mažiausiai smūgį visai valdančiai koalicijai arba sprendimų paralyžių. Galiausiai sprendimui dėl pirkimo reikalingas ir Bundestago pritarimas, o Vokietijos parlamente didžioji dalis išrinktųjų, švelniai sakant, nedega meile JAV.
Oficialiai Vokietijos socialdemokratų logika paprasta: kodėl Vokietija iš viso privalo likti branduolinio dalinimosi programoje jei formaliai jai priklauso visos NATO narės? Ir net jeigu Vokietija liktų šios programos nare, visai nebūtina pas save laikyti amerikiečių branduolinių bombų, jų galima atsisakyti – taip anksčiau padarė Ispanija, Graikija, tad kodėl negali padaryti vokiečiai?
Ir atvirkščiai – jeigu Vokietija pasirenka amerikietiškus naikintuvus, kurių didžioji komponentų dalis bus surenkama JAV, kokį pavyzdį Europai rodys neformalia šios lydere vadinama Vokietija? Jei ši šalis vėl, praėjus dešimtmečiams po skandalingųjų naikintuvų F-104 sandorių vėl pasirinks amerikietiškus orlaivius – kodėl kitos Europos šalys turėtų rinktis „Eurofighter“?
Pastarasis naikintuvas nėra sertifikuotas NATO branduolinėms misijoms ir nėra pritaikytas gabenti JAV branduolines bombas. tai padaryti techniškai gal ir nebūtų sudėtinga, tačiau politiškai „Eurofighter“ nebūtų tas orlaivis, kurį amerikiečiai norėtų matyti su B-61. Tad vokiečiai liktų be dešimtmečius garantuoto karinio ir politinio svorio instrumento.
Net tų pačių socialdemokratų atstovo H. Masso nuomone, toks vienašališkas žingsnis Vokietijai reikštų priešingą poveikį: vokiečių diplomatų tiesiog nebeliktų prie derybų stalo, kai būtų svarstomi branduolinio nusiginklavimo klausimai. Tokie procedūriniai klausimai vokiečių politikams itin svarbūs, kaip ir trapus koalicinis susitarimas su krikščioniais demokratais – šiuo metu nei vienai partijai nėra palanku sugriauti koaliciją.
Tarpusavyje pliekiantis vokiečiams nuošalyje neliko ir amerikiečiai. Skandalingais pareiškimais jau spėjęs pagarsėti D. Trumpo rėmėjas – JAV ambasadorius Vokietijoje Richardas Grenellis tradiciškai supeikė Berlyną dėl svarstymų atsisakyti JAV branduolinių ginklų – taip Vokietija esą nesilaikytų NATO branduolinio atgrasymo politikos įsipareigojimų. JAV ambasada netgi priminė 2016 m. Varšuvos deklaraciją, kurioje NATO šalių lyderiai teigė, kad „svarbiausias NATO branduolinių pajėgumų tikslas yra išsaugoti taiką, užkirsti kelią prievartai ir atgrasyti agresiją“.
Be to, aiškiai pasisakė ir pats NATO vadovas Jensas Stoltenbergas, kuris priminė, kad tik laikantis „branduolinio dalijimosi programos įsipareigojimų Berlynas užtikrintų savo strateginį vaidmenį sprendimų priėmime Aljanse“. Tokia nedviprasmiška NATO vadovo žinutė buvo skirta ne tik vokiečiams – jis priminė, kad būtent Rusija branduolinius ginklus vertina ne kaip politinį įrankį, o kaip karinės strategijos dalį.
„Rusija Kaliningrade, vos už 500 km nuo Berlyno dislokavo raketas, galinčias gabenti branduolines galvutes. Rusija grasino sąjungininkams – Danija, Lenkija ir Rumunijai smogti branduoliniais ginklais. Rusija jėga neteisėtai užgrobė Ukrainos dalį – šalies, kurios sienas prieš tai buvo įsipareigojusi gerbti mainais į Ukrainos branduolinių ginklų atsisakymą. Kol branduoliniai ginklai egzistuoja, NATO liks branduolinis Aljansas“, – priminė J. Stoltenbergas.
„Tol, kol pasaulyje yra branduolinių valstybių, kurios nenori būti mūsų bendruomenės dalimi ir negerbia mūsų vertybių, mes turime išlaikyti stiprią derybinę poziciją“, – jam antrino Vokietijos valdančiųjų lyderė ir gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer, pažymėjusi, kad būtent branduolinio atgrasymo pajėgumai ir yra derybinės galios objektas.
Netikėtas pasiūlymas lenkams
Vis dėlto visus pranoko JAV ambasadorė Lenkijoje Georgette Mosbacher, kuri pareiškė, jog jei Vokietija bandys „sumažinti savo branduolinį potencialą ir susilpninti NATO, galbūt Lenkija, uoliai vykdanti įsipareigojimus, suprantanti riziką ir esanti NATO rytiniame sparne, galėtų šį potencialą priimti pas save“.
Toks sprogstamas G. Mosbacher pareiškimas potencialiai galėjo sukelti audrą, mat, kai kurių apžvalgininkų teigimu, galėjo būti į naudą branduolinių ginklų priešininkams Vokietijai – jau ir taip ne vienerius metus svarstyta, kaip potencialiai daugiau JAV ginkluotės, taip pat ir branduolinių ginklų galinti ar bent jau norinti priimti Lenkija dabar įvardyta atvirai. Ir todėl turės reaguoti. Tačiau politinėse rietenose prieš prezidento rinkimus paskendusi Lenkija sugebėjo atsispirti pagundai ir viešai nesureagavo į JAV ambasadorės pasvarstymus.
Ekspertai kaip mat supeikė tokį JAV pasiūlymą. Savo straipsnyje buvęs JAV diplomatas Lenkijoje, o šiuo metu Brookingso ginklų kontrolės ir neplatinimo iniciatyvos bendradarbis Stevenas Piferis įspėjo, kad JAV branduolinių ginklų perkėlimas į Lenkiją būtų bloga mintis.
Pirmiausiai tai būtų „brangus ir kariniu požiūriu neprotingas žingsnis, nes tokiu būdu ginklai taptų labiau pažeidžiami prevencinės atakos atveju, iššauktų bereikalingų provokacijų ir sukeltų nesutarimų NATO viduje“, – savo straipsnyje buvęs JAV diplomatas Lenkijoje, o šiuo metu Brookingso ginklų kontrolės ir neplatinimo iniciatyvos bendradarbis Stevenas Piferis.
„Perkėlimas reikštų, kad prireiktų specialios infrastruktūros sukūrimo, tokios, kaip WS3 požeminių saugyklų, esančių šalia lėktuvų angarų, įrengimas ir kitos įrangos, būtinos saugumui užtikrinti. Ir nors tai nėra ypač didelės išlaidos, JAV ir NATO turi kitų reikalingesnių priemonių užtikrinti atgrasymą“, – pažymėjo jis.
Be to, esamos infrastruktūros saugos klausimus puikiai iliustruoja Belgijos atvejis: 2009-ųjų lapkritį ir 2010-ųjų vasarį belgų aktyvistai, nusiteikę prieš branduolinius ginklus net du sykius sėkmingai pateko į Kleide-Brogel karinių oro pajėgų bazę Belgijoje, kur saugoma keliasdešimt bombų B-61. Keliasdešimt minučių klajoję po nesaugomą bazę aktyvistai netgi laisvai pateko į angarus, kur saugomi branduoliniai ginklai, kol prie jų galiausiai prisistatė aptingęs belgų kariškis su ginklu, bet neprijungta dėtuve.
Lenkijos flirtas su branduoliniais ginklais po to, kai jie (priklausę sovietams, o vėliau Rusijai) iš šalies buvo išgabenti 1991 metais, atsinaujino prieš 5 metus. Iki tol Lenkija laikėsi pasyvios stebėtojos vaidmens ir dar 2010 metais pasisakė prieš branduolinius ginklus Lenkijos teritorijoje, nors to, priešingai nei Lietuvoje, nedraudžia konstitucija.
2015 m. gruodžio mėnesį tuometis Lenkijos gynybos viceministras, o šiuo metu Lenkijos ambasadorius NATO Tomaszas Szatkowskis viešai ėmė svarstyti branduolinių ginklų Lenkijoje tikimybę, o dar po kelerių metų apie „europietiškus branduolinius pajėgumus“ prabilo įtakingasis Lenkijos politikas Jaroslawas Kaczynskis. Be to, Lenkijos naikintuvai F-16 jau kelerius metus dalyvauja branduolinio dalijimosi programos pratybose, kuriose lenkai treniruojasi lydėti ir ginti sąjungininkų orlaivius, gabenančius branduolinius ginklus.
Šiuo metu Lenkija turi dvi bazes – 32-ąją Lasko oro pajėgų bazę šalia Lodzės šalies centre ir 31-ąją taktinę bazę netoli Poznanės. Ironiška tai, kad pastarąją bazę Antrojo pasaulinio karo metais įkūrė būtent vokiečiai, bombardavo amerikiečiai, o dabar ten dislokuoti amerikietiški naikintuvai, kuriais naudojasi lenkų pilotai. Be to, JAV karinės oro pajėgos dislokavusios vieną eskadrilę Lasko oro pajėgų bazė. Vis dėlto infrastruktūra branduoliniams ginklams, lenkų orlaivių sertifikavimas yra ne tik techninis, bet ir politinis klausimas, galintis sukelti aistrų Lenkijoje ir kaimynėse.
Anot S. Piferio, pirmiausiai svarbus Rusijos veiksnys – Maskva neabejotinai reaguotų į tokį branduolinių ginklų perkėlimą, kaip į didesnę provokaciją, nei iki šiol buvusius JAV veiksmus. Pasak S. Piferio, tai galima būtų prilyginti Kremliaus sprendimui Kuboje 1962 dislokuoti raketas su branduolinėmis galvutėmis – tuo metu toks sprendimas sukėlė Karibų krizę, vos nevirtusia Trečiuoju pasauliniu karu. Išties, Rusijos Užsienio reikalų ministerija kaip mat sureagavo vien į JAV ambasadorės pasiūlymą.
„Tikimės, kad Vašingtonas ir Varšuva supranta tokio pobūdžio pareiškimų keliamą pavojų“, – užuominomis įspėjo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova. Anot jos, tai pažeistų vieną iš pagrindinių 1997 m. pasirašyto NATO ir Rusijos steigimo pakto nuostatų.
Tai nebūtų pirmas kartas pastaraisiais metais, kai dėl tarptautinės sutarties likimo susikirstų JAV ir Rusijos interesai, o galiausiai sutartis žlugtų – dėl Maskvos veiksmų pernai žlugo 1987 m. pasirašyta vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartis, o šią savaitę JAV paskelbė apie ketinimus oficialiai trauktis iš „Atvirojo dangaus“ sutarties.
Vis dėlto, pasak S. Piferio, Rusija nedvejodama reaguotu ne tik retorika, bet ir atvirai sustiprindama savo pajėgumus – nuo priešlėktuvinės gynybos Kaliningrade iki balistinių raketų kompleksų „Iskander“, kurie gali būti ginkluoti 80 kilotonų galios branduolinėmis galvutėmis ir nutaikyti į bazes Lenkijoje. O tai reiškia, kad JAV branduolinės bombos B-61 ir jų pristatymo priemonės – naikintuvai F-16, o vėliau ir F-35 Lenkijoje teoriškai būtų labiau pažeidžiami.
Kuri išeitis naudinga Lietuvai?
Kita vertus, savo ginkluotąsias pajėgas modernizuojanti Lenkija neatsitiktinai nusižiūrėta amerikiečių, kaip šalis, į kurią, pačių lenkų pageidavimu, pastaraisiais metais perkeliama vis daugiau JAV pajėgumų. Ilgalaikiai amerikietiškos ginkluotės pirkimo sandoriai, karių ir įrangos dislokavimas bei infrastruktūros vystymas Lenkijoje didina šios šalies svorį amerikiečių akyse.
Ir gali būti nebesvarbu, kieno administracija artimiausius 4 ar daugiau metų bus Baltuosiuose rūmuose – toliau prastėjantys vokiečių ir amerikiečių santykiai galiausiai gali privesti prie brangių, tačiau neišvengiamų skyrybų. Ir, jei JAV tebebus suinteresuota savo buvimu Europoje, Lenkijos vaidmuo gali būti dar stipresnis tiek santykių su JAV, tiek NATO kontekste.
Pastaraisiais metais augusi JAV ir Rusijos konfrontacija, abipusiai pasitraukimai iš dvišalių ar daugiašalių sutarčių rodo, kad ilgamečių tradicijų ir susitarimų laužymas nėra neįmanomas, todėl ir patys svarstymai iškelti JAV branduolinius ginklus iš Vokietijos po kelerių metų gali būti įgyvendinami vien dėl politinių tikslų, jei dvišalių santykių situacija prastės.
Ir nors Vilnių kol kas visiškai tenkina dabartinė padėtis, kad JAV branduoliniai ginklai lieka ten, kur yra, dramatiški pokyčiai – perkėlimas į Lenkiją reikštų, kad Lietuvos kaimynė ir istorinė sąjungininkė taptu dar svarbesne regioninio saugumo kontekste – bet kokie mėginimai atkirsti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis per Suvalkų koridorių gali kabinti Lenkiją, kuri, savo ruožtų būtų beveik branduolinė valstybė.
Kita vertus, viskas gali pakrypti dar radikaliau, mat pašalinti Vokietiją iš branduolinio dalijimosi klubo siekiantys šios šalies kairieji supranta, kad jų tradicinei priešpriešai branduoliniams ginklams šiuo metu ne šiaip yra labai palankus metas. Kitų metų rudenį vyksiančiuose parlamento rinkimuose Vokietijos socialdemokratai kartu su atvirai komunistuojančia radikalia kairiųjų partija „Die Linke“ ir Žaliųjų partija tikisi sudaryti koaliciją be keliolika metų šalį kartu su Angela Merkel valdančių dešiniųjų.
Vokietijoje vis labiau smunka JAV ir ypač šios šalies prezidento Donaldo Trumpo įvaizdis, tad viešas siekis pašalinti nemėgstamų amerikiečių galios simbolius gali tapti ne tik priešrinkimine korta, bet ir būdas išprovokuoti patį JAV lyderį imtis veiksmų.
Paradoksalu, kad 2009-siais, kai JAV sustabdė tuo metu Lenkijoje vystyto priešraketinio gynybos skydo projektą, Vašingtonas, nepaisant išankstinės Nobelio taikos premijos B. Obamai vis dėlto nesiryžo veltis į debatus dėl branduolinių ginklų Vokietijoje. Pastaraisiais metais skaldanti JAV administracijos politika gali išprovokuoti būtent tokius drastiškus veiksmus.
Nesyk grasinęs iš JAV sąjungininkių atitraukti amerikiečių pajėgumus, jei tos šalys daugiau neprisidės finansiškai prie JAV pajėgų išlaikymo, būtent D. Trumpas gali susigundyti išgabenti branduolines bombas B-61 iš Vokietijos ir bendrai Europos. O tai neigiamai atsilieptų tiek NATO atgrasymo pajėgumams, tiek konkrečiau Lietuvos saugumo situacijai, mat taktinius branduolinius ginklus pašonėje turinti Rusija matytų tik daugiau pagundų. Tuo galėjo įsitikinti branduolinių ginklų 1994-siais atsisakiusi ir Rusijos agresiją 2014-siais patyrusi Ukraina.