Ž. Pavilionis teigia manantis, kad informacija apie Maskvos intervenciją į JAV prezidento rinkimus pasitvirtino tik praėjus kuriam laikui po rinkimų, nes politinis elitas tik dabar pradeda suvokti pažeidimų ir veiksmų, kurių Rusija ėmėsi, mastą.
„Panašiai kažkada buvo ir informacinio karo klausimu – praėjo metai ar dveji, kol Vakarai suvokė, koks yra Rusijos veiksmų mastas. Tačiau dėl kibernetinių ataktų, galima sakyti, tik prezidento rinkimų kontekste buvo suvokta, koks gilus ir iš esmės paliečiantis seniausios demokratijos konstitucinius pamatus gali būti poveikis.
Pažiūrėkime, kada mes Lietuvoje atsibudome dėl kibernetinio saugumo – 2015 metais, kai buvo įsteigti tam tikri centrai. Aš manau, kad iki šiol tiek Lietuvos, tiek apskritai Vakarų elitas nesuvokia, kaip giliai kibernetinės atakos gali paveikti kiekvieno žmogaus asmeninį susirašinėjimą – duomenys gali būti išvogti ir kiekvieno žmogaus likimu gali būti manipuliuojama. Kremliaus režimui nebėra jokių ribų. Tačiau jei jau laužiamasi į pačias švenčiausias vietas netgi pačioje stipriausioje demokratijoje, tikėtis, kad į tai JAV nesureaguos netgi valdant D. Trumpui, yra šiek tiek naivu“, – kalba Ž. Pavilionis.
Raudona linija peržengta nebuvo
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius L. Kojala pažymi, kad, nors Kremliaus įsikišimu į JAV rinkimus neabejojama, jo veiksmai nebuvo tiek lemtingi, kad būtų galima abejoti rinkimų rezultatais.
„Yra konstatuojama, kad tikrai buvo kišamasi į rinkimus, visos gijos veda į Rusiją. Yra labai platus konsensusas, o tai ne visuomet pasitaiko tarp žvalgybos ir saugumo struktūrų. Tačiau ta raudona linija, teigianti, kad buvo tiesiogiai padedama vienam iš kandidatų arba galbūt netgi nulemti rezultatai, neperžengiama. Turbūt D. Trumpo fenomenas yra gerokai platesnis ir, nors tai buvo labai svarbus veiksnys, vis dėlto, matyt, nebuvo norima, kad būtų kvestionuojamas rinkimų procesas“, – svarsto politologas.
Savo ruožtu Ž. Pavilionis pabrėžia, kad reikėtų ne kvestionuoti rinkimų rezultatus, o iš šios istorijos padaryti išvadas ir išmokti pamokas.
„Manau, kad būtų geriau daryti išvadą, kokią greičiausiai padarė ir B. Obama, ir D. Trumpas, kad prezidentas B. Obama pats sau spąstus ir pasispendė. Prieš aštuonerius metus labai panašiomis aplinkybėmis prezidentas V. Putinas ir visa jo aplinka koneveikė George`ą Bushą – koks jis blogas ir kaip reikia tuos santykius gerinti. B. Obama kabliuką prarijo – labai stengėsi gerinti santykius, sukūrė perkrovimo politiką, nusiuntė savo asmeninį draugą ambasadorių iš Kalifornijos į Maskvą, kur iš jo buvo išsityčiota, jis buvo pažemintas kaip ir pats B. Obama.
Tai, tiesą pasakius, yra pamoka pačiam D. Trumpui, nes, jei jis užkibs ant to paties kabliuko, esu įsitikinęs, įvyks tas pat. V. Putinas gali taip nedaryti tik vienu atveju – jei bus paklūsta jo diktatui“, – kalba Ž. Pavilionis.
Tačiau, sako Ž. Pavilionis, yra pagrindo tikėtis, kad istorija nepasikartos. Pasak jo, priešingai nei prieš aštuonerius metus, šiuo metu tarp abiejų partijų Kongrese yra sutarimas dėl Rusijos agresijos, taip pat esama ir žvalgybos visuotinio pritarimo bei įrodymų dėl Kremliaus poveikio.