Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas dar praėjusį savaitgalį atsargiai formulavo savo žinutę, tuojau po J. Bideno istorinio pareiškimo per ceremoniją, skirtą tragiškiems įvykiams 1915–1917 metais atminti. Jau pirmadienį jis buvo atviresnis ir viešai pasmerkė JAV sprendimą pripažinti armėnų genocidą kaip „pagrindo neturintį“ žingsnį, žalingą abiejų šalių ryšiams.
Ir nors Turkijos lyderis viešai vaidino supykusį bei ėmėsi Rusijai įprastesnės whataboutizmo („o kaip dėl...“) taktikos, užsiminęs, kad JAV kadaise buvo praktikuojama vergovė ir žudyti vietos gyventojai, o vėliau ir vietnamiečiai, Ankaros reakcijoje buvo pabrėžtinai jaučiamas susilaikymas.
„Esame įsitikinę, kad šie komentarai į pareiškimą buvo įtraukti po radikalių armėnų grupių ir antiturkiškų sluoksnių spaudimo. Tačiau tokia padėtis nemažina šių komentaro destruktyvaus poveikio“, – pareiškė R. T. Erdoganas. Į tai JAV atsakė pagal iš anksto parengtą planą: armėnų genocidą pripažinęs J. Bidenas pats paskambino R. T. Erdoganui ir sutarė surengti derybas birželį vyksiančio NATO viršūnių susitikimo kuluaruose.
Tokie pareiškimai bei atsargios užuominos rodo ne tik sudėtingą Ankaros poziciją, kai šiuo metu turkams sunku rasti ką nors daugiau atsišaudymui, išskyrus retoriką, bet ir dar kartą parodo, jog regionines ambicijas puoselėjanti R. T. Erdogano valdžia nusiteikusi kovingai ir gali savotiškai keršyti JAV ne tik tiesiogiai, bet ir amerikiečių sąjungininkams, ką jau sykį yra įrodžiusi blokuodama NATO gynybos planus Baltijos šalims.
Dar daugiau, tarp NATO bei komplikuotų santykių su Rusija ar Kinija besiblaškanti Ankara vėl gali pajusti poreikį išnaudoti šias dvi Vašingtono varžoves savo tikslais. O tai netikėtai gali atsiliepti ir Lietuvai.
Pripažino istorinį faktą
Pats armėnų genocido klausimas, atrodytų, žeidžia tik Turkijos garbę. Armėnų organizacijos, kurių poziciją palaiko daugelis istorikų ir kitų mokslininkų, sako, kad Pirmojo pasaulinio karo metais per genocidą Osmanų imperijoje žuvo apie 1,5 mln. šios tautybės žmonių.
Ankara pripažįsta, kad daug armėnų ir turkų žuvo Osmanų pajėgoms kovojant su carine Rusija. Tačiau Turkija įnirtingai neigia, kad buvo tikslingai vykdoma genocido politika ir atkreipia dėmesį, kad teisiškai apibrėžta tokio proceso samprata anuomet apskritai neegzistavo.
Vis dėlto JAV sprendimas nėra nei pirmas – dauguma pasaulio valstybių, tarp jų Lietuva ir netgi Rusija pripažįsta, kad turkai vykdė armėnų genocidą. Kiekvieną kartą, kai kuri nors šalis tai pripažindavo – iškart buvo tikimasi ir sulaukiama tulžingos Turkijos reakcijos. Bet galiausiai viskas nurimdavo, nes nei kitais atvejai, nei šiuo metu, kai JAV pripažino armėnų genocidą, jokių sankcijų ar panašių veiksmų Turkijai nebus taikoma: tiesiog pripažįstamas istorinis faktas.
Ir, beje, ne pirmą kartą. Nors JAV ilgai vengė oficialiai pripažinti turkų vykdytas armėnų žudynes genocidu, apie tai savo kalboje yra užsiminęs dar JAV prezidentas Ronaldas Reaganas.
Prieš keturis dešimtmečius. 1981-ųjų balandžio 22 d. jis nacių vykdyto Holokausto atminimo proga kalbėjo apie įvairius panašaus genocido atvejus – nuo Kambodžos iki armėnų genocido.
Prireikė beveik 40 metų, kai balandžio 24 d., kai visame pasaulyje, o beje, ir Lietuvoje, minėta armėnų genocido diena, savo oficialų sprendimą paskelbė J. Bidenas, prieš tai kelioms JAV prezidentų administracijoms atsisakius tai padaryti, motyvuojant jautriais santykiais su strategiškai svarbia NATO sąjungininke – Turkija.
Perpildė Vašingtono kantrybės taurę
Būtent pastaroji priežastis buvo viena svarbiausių iki šiol dvišaliuose Turkijos ir JAV santykiuose. Didžiausias karines pajėgas NATO po JAV turinti Turkija buvo strategiškai svarbi amerikiečiams, tad ne veltui buvo priimta į Aljansą 1952-siais, Šaltojo karo pradžioje. Čia amerikiečiai turėjo savo karinių bazių, ypač didelį vaidmenį vaidino netoli Izmiro 1961-siais dislokuotos vidutinio nuotolio balistinės raketos „Jupiter“ su branduoliais užtaisais, kurie buvo nutaikyti į Maskvą. Būtent šios raketos tapo formalia dingstimi Kremliui pradėti Kubos raketų krizę.
Be to, Turkijoje buvo dislokuotos amerikiečių branduolinės bombos B-61, kurios yra NATO branduolinio atgrasymo dalis. Galiausiai ir bene svarbiausia yra tai, kad Turkija kontroliuoja strategiškai svarbius Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, per kuriuos JAV ir sąjungininkų laivai gali patekti į Juodąją jūrą, kur pastaruoju metu vis labiau ginklais žvangina Rusija.
Ir nors tų valstybių, kurios nesiriboja su Juodosios jūros pakrantėmis patekimą į Juodąją jūrą vis dar riboja 1936-ųjų Montrė konvencija, JAV reguliariai ten siunčia savo karo laivus – paprastai po vieną ar daugiausiai du dėl minėtos konvencijos ribojimų, kur JAV laivynas treniruojasi kartu su sąjungininkais – tiek NATO valstybėmis – ta pačia Turkija bei Rumunija ir Bulgarija, tiek su ukrainiečiais, tokiu būdu siutindami Rusiją.
Pastarųjų metų Turkijos laikysena erzino ypač JAV. Iš pradžių parama Ankarai buvo tvirta tiek Kongrese, tiek Valstybės departamente, tiek Pentagone – kongresmenai patyrė, ką reiškia Turkijos lobistų įtaka Senate, diplomatai Turkijoje įžvelgė stiprią JAV sąjungininkai regione, kurį laiką netgi vieną nuosaikių ir demokratinių valstybių, kurios įtaka galima buvo pasikliauti sprendžiant Artimųjų rytų saugumo klausimus, o Pentagonui rūpėjo karinis bendradarbiavimas su Turkija.
Jau nekalbant apie tai, kad Turkija dideliais kiekiais noriai pirko amerikietišką ginkluotę. Tačiau vis daugiau į savo karinę pramonę investuojanti Ankara galiausiai ėmė elgtis keistai ir žvalgytis į kitas rinkas. Ypač amerikiečius suerzino politinis R. T. Erdogano sprendimas iš Rusijos įgyti priešlėktuvinės gynybos sistemas S-400.
Turkijos pykčiai su Izraeliu, JAV kovoje su „Islamo valstybe“ svarbiais kurdais pakirto ir kitų JAV institucijų pasitikėjimą Ankara, o po nepavykusio perversmo prieš R. T. Erdoganą 2016-ųjų liepą jis ėmė elgtis vis labiau kaip autoritarinis lyderis, gniauždamas šalies opoziciją.
Ir jei pripažinti armėnų genocidą žadėjęs Barackas Obama vėliau atsisakė savo ketinimų, įkalbėtas įtakingų veikėjų Kongrese bei Pentagone, tai J. Bidenui su Turkija elgtis griežčiau yra lengviau.
„Seku JAV ir Turkijos santykius nuo 2002 metų. Jei anksčiau naujas JAV prezidentas žadėdavo pripažinti armėnų genocidą, tai jis iškart susidurdavo su JAV departamentų ir agentūrų užtvanka – buvo aiškinama, kodėl toks žingsnis būtų klaida.
Žmogaus teisės yra J. Bideno ir demokratų užsienio politikos ramstis. Bidenas, žinoma nėra nusiteikęs prieš Turkiją, jis tiesiog supranta, kad pirmą kartą per daugelį metų Erdoganui reikia Amerikos labiau, nei Vašingtonui reikia Erdogano. Ir Bidenas elgiasi atitinkamai reaguodamas į antidemokratinius Erdogano veiksmus bei artimus ryšius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu“, – teigė Vašingtono instituto Artimųjų rytų politikai analitikas Sonderis Cagaptay.
Jo teigimu, naujoji J. Bideno administracija į R. T. Erdoganą žiūri kaip į regioninį autokratą, kuris kelia grėsmę JAV interesams regione. Turkijos, kadaise palaikiusios glaudžius karinius ryšius su JAV sąjungininku regione – Izraeliu pozicija pamažu keitėsi, o flirtas su teroristine grupuote „Hamas“ ėmė kelti nerimą Vašingtonui.
Dar svarbiau, šiandieninė Turkija vis dažniau tampa ne NATO ramsčiu, o rakštimi. Būtent Turkijos užsispyrimas blokuoti NATO gynybos planus Baltijos šalims tol, kol turkai negaus plano sau tapo ginčų objektu 2019-siais. Krizę pavyko išspręsti, tačiau Turkijos užsispyrimas neliko pamirštas.
„Islamo valstybė“ jau beveik sutriuškinta ir amerikiečiams nereikia Turkijos paramos, o ir pridėjus Ankaros sprendimą įsigyti su NATO nesuderinamas priešlėktuvinės gynybos sistemas iš Aljanso varžovės – Rusijos, JAV nebeliko daug priežasčių remti turkus. Neatsitiktinai JAV nebeleido Turkijai įsigyti naikintuvų F-35, į kurių kūrimo programą buvo investavusi ir netgi pirmuosius išbandžiusi Turkija liko be jų.
Santykiuose su JAV, pasak S. Cagaptay Turkija beveik nebeturi erdvės laisvės tiesioginiams manevrams: smunkantis R. T. Erdogano populiarumas, sudėtinga ekonominė situacija ir stipriai smogusi koronaviruso pandemija Turkijai kelia dilemų. Reikia ieškoti sąjungininkų ir panašaus svorio tėra du žaidėjai – Rusija ir Kinija.
Dusinantis Kremliaus glėbys
Būtent baimė, kad Turkija slystelės į Maskvos ir Pekino glėbį atrodytų logiška. Kovo mėnesį Kinijos Užsienio reikalų ministras ir valstybės patarėjas Wang Yi aplankė šešias Artimųjų rytų valstybes, tarp jų ir Turkiją, rodydamas Kinijos norą plėsti bendradarbiavimą, o kartu ir įtaką regione, kurį pamažu palieka JAV.
Tiesa, arčiau už Kiniją turkams visada buvo ir liks Rusija. Santykiai su šia valstybe Turkijai visada buvo, švelniai kalbant, komplikuoti. Ne kartą kariavusios šalys ir pastaraisiais metais buvo atsidūrusios ant karinių susidūrimų slenksčio – 2015-siais po daugkartinių oro erdvės pažeidimų turkai numušė Rusijos orlaivį Su-24 virš savo oro erdvės, tuo įsiutindami Maskvą.
Rusijos atsakas buvo greitas: nuo retorikas rusai perėjo prie ekonominių sankcijų, o rusų turistai laikinai apleido Turkijos kurortus – tai sudavė nemenką smūgį ir taip trapiai šalies ekonomikai. O tada 2016-siais įvyko mįslingas, bet nevykusiai organizuotas, tad ir nesėkmingas perversmas prieš R. T. Erdoganą.
Perversmo užuomazgos iki šiol yra mįslingos, mat nors Ankara visą pykti nukreipė į aukšto rango karininkus – tūkstančiai jų ir ne tik jų buvo sulaikyti, atleisti iš darbo bei JAV, kur esą slapstosi perversmo organizatoriai, neatmetama ir Kremliaus keršto versija. Pernai vėl paaštrėjus įtampai tarp Turkijos ir Rusijos įtakos zonų Sirijoje galiausiai buvo priimtas kompromisas ir tarpusavyje pasišaudę turkų bei rusų kariai vėl kartu bendruose konvojuose patruliuoja Sirijos teritorijoje.
Dabar, net jei Turkija pamėgintų atsisakyti sandorio dėl S-400 įsigijimo, pasak S. Cagaptay, V. Putinas tiesiog galėtų pakartoti spaudimo taktiką Ankarai – nuo ekonominių sankcijų iki turistų srautų atkirtimo. Silpnesnė, nei įprastai Turkija pati įvarė save į kampą.
Kita vertus Turkijai Rusija negali pakeisti JAV – tai ne tik per silpna, bet ir nepatikima partnerė. Ko verta sąjunga su Kremliumi bei pastarojo saugumo garantijos turkams pademonstravo Kalnų Karabacho konfliktas pernai.
Armėniją ginti įsipareigojusi Rusija nesikišo, leido ją beveik sudaužyti azerams, o paskutinę minutę suvaidino taikdarės vaidmenį, kai armėnai prarado didžiąją dalį Kalnų Karabacho.
Tuo metų į šį konfliktą dramatiškai, nors ir netiesiogiai įsikišo pati Turkija, perdavusi Azerbaidžanui bepiločius orlaivius, padėjusius pasiekti pergalę konflikte. Ir nors turkiški bepiločiai orlaiviai sėkmingai pasirodė daužant rusišką priešlėktuvinę ginkluotę tiek Kalnų Karabache, tiek Libijoje, tai kartu tapo ir eiliniu įrodymu, ko iš tikrųjų verta išliaupsinta Rusijos karinė technika, kaip ir jos pažadai ginti sąjungininkus. Tuo, beje, įsitikino ir patys armėnai.
„Armėnijos prisirišimas prie Rusijos buvo tragiškas, ypač turint omeny didelį armėnų kilmės amerikiečių skaičių, kurie galėjo kelti savo tėvynės klausimus Vašingtone. 2018-ųjų vizito Jerevane metu aš paklausiau armėnų analitikų, kodėl tai nenutiko.
Kai kurie pažymėjo būtent armėnų genocido pripažinimo klausimą“, – prisiminė buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas, pridūręs, kad dabar J. Bidenui atsirado galimybė vaizdžiai parodyti, jog Kremliumi negalima pasikliauti. Tuo metu armėnų genocido pripažinimas vargu ar leis Turkijai priartėti prie Maskvos dėl šios nepatikimumo.
Kas Turkijai yra „neįmanoma“?
Tiesa, Ankara gali turėti ir kitų tikslų. Negalėdama dėl silpnos padėties įgelti JAV tiesiogiai, Turkija gali keršyti asimetriniais būdais. Vieną jų Turkija jau pademonstravo blokuodama gynybos planus Baltijos šalims. Bet tai gali būti tik pradžia, vien jau todėl, kad precedentas sukurtas ir Turkija pademonstravo galinti blokuoti Lietuvai svarbius sprendimus.
Kas būtų, jei dar besiritant JAV ir Turkijos santykiams žemyn, norėdama įgelti NATO, kurio narystės nauda turkai vis labiau abejoja, paskutiniuoju Turkijos vaidmeniu Aljanse būtų 5-ojo straipsnio blokavimas? Kol kas tokią perspektyvą sunku įsivaizduoti, turint omeny, kad Turkija vis dar tebėra NATO narė ir gebėjo, nepaisant nuomonių skirtumų, ne kartą susitarti.
Tačiau dvigubus žaidimus žaisti mėgstantys turkai ne kartą įrodė, kad kai nori, žodis „neįmanoma“ jų žodyne neegzistuoja. Pastaruoju metu tampo Kremliaus ūsus – garsiųjų bepiločių orlaivių „Bayraktar 2“ pardavimas Ukrainai, kurioje atsinaujino pasienio krizė su Rusija, suprantama suerzino Kremlių. Tačiau kaip parodė konfliktas Kalnų Karabache, bepiločiai orlaiviai yra efektyvūs tiek, kiek jie efektyviai naudojami.
O tai reiškia ne tik pačių platformų skraidymą, bet ir jų priežiūrą, ginkluotę, atsarginių dalių tiekimą. Nukirtus šią virvelę – vien dėl Rusijos prašymo jau būtų pakenkta JAV sąjungininkams regione.
Dar daugiau – iki tol amerikiečiams paprastai nekildavo problemų skraidant per Turkijos oro erdvę.
Pastaruoju metu išaugusi įtampa Ukrainos pasienyje ir rusų okupuotose Ukrainos teritorijose prutraukė ne tik dideles Rusijos pajėgas, bet ir jų judėjimą atidžiai sekančius NATO šalių žvalgybinius pajėgumus – ypač JAV.
Iš Sigonelos oro pajėgų bazės Sicilijoje ir dar vienos bazės Jungtiniuose Arabų Emyratuose jau kurį laiką kylą ir vienu metu aplink Krymą virš Juodosios jūros arba virš Ukrainos teritorijos ilgus ratus suka JAV bepiločiai žvalgybiniai orlaiviai RQ-4 „Global Hawk“.
Jie, kaip ir elektroninės žvalgybos bei pakrančių stebėjimo orlaiviai – RC-135 bei P-8 „Poseidon“ galėtų kirsti Turkijos oro erdvę – taip būtų patogiau, tačiau pastarąsias savaites visi šie orlaiviai skraido pabrėžtinai aplenkdami Turkijos teritoriją, pro Bulgariją ar Rumuniją.
Be to, Bosforo sąsiauris nėra vienintelis, iš kurio ateityje planuoja pelnytis Turkija. Ambicingo, tiesa, įstrigusio projekto – naujojo kanalo statybas sugalvojusi Turkija gali, pavyzdžiui, nepraleisti JAV laivų į Juodąją jūrą tada, kai to labiausiai reikėtų. Sykį, 2003-siais Turkija jau nesutiko panaudoti savo teritorijos JAV pajėgoms, besiruošiančioms karui su Iraku.
Sugadinusi santykius su Vašingtonu Ankara galėtų ryžtis Montrė konvencijos suplėšymui – esminė, bet vis dėlto tik sutartis, o sutartys, kaip pademonstravo Rusija užuldama Ukrainą autoritariniams režimams yra tam, kad būtų plėšomos. Vėlgi, artimiausiu metu tai įsivaizduoti sunku, juo labiau, kad Turkija dar pernelyg silpna ir neturi stiprių sąjungininkų, kuriuo galėtų tapti nebent Kinija, jei to išties panorėtų. Tačiau augant tiek Ankaros, tiek Pekino ambicijoms tolima tolimų valstybių sąjunga nukreipta prieš JAV interesus nėra neįsivaizduojamas scenarijus.