Straipsnis, kurio autorė – Atlanto tarybos Eurazijos centro vadovo pavaduotoja Melinda Haring, pavadintas „Mažos demokratijos, tokios kaip Lietuva, gali mus daug ko išmokyti“. Jame ji konstatuoja, kad per pastaruosius 20 metų pasaulyje smarkiai sumažėjo demokratinių valstybių, o JAV demokratija susiduria su rimtomis problemomis.
„Kol Vašingtonas virsta nieko neveikimo čempionu, Vilnius perima lyderio mantiją. Čia nėra klaidos: Vilnius yra naujasis demokratijos čempionas, ir tai – neabejotinai užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio nuopelnas. Energingas 41 metų ministras yra kilęs iš geros demokratinės šeimos: jo senelis – vienas iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų, todėl Landsbergiui jaunesniajam pasaulinė kova už demokratiją yra tik tęsinys to, ką jo senelis ir Lietuva pradėjo devintajame dešimtmetyje“, – rašoma straipsnyje.
Praėjusią savaitę šimtai žmonių mažytėje Lietuvoje susirinko į trečiąjį kasmetinį Demokratijos ateities forumą, kad išnagrinėtų, kodėl pasaulio demokratijos būklė tokia apgailėtina, ir iš naujo įsipareigotų sau ir savo vyriausybėms pakeisti šią tendenciją.
„Kai kalbu apie Lietuvą, mane apima emocijos“, – lapkričio 10 dieną sakė Taivano užsienio reikalų ministras Jaushieh Joseph Wu. Nepaisydama Kinijos, 2021 metais Lietuva leido Taipėjui atidaryti faktinę ambasadą. Pekinas tebėra įsiutęs. 2022 metais Lietuva Taipėjuje atidarė prekybos atstovybę.
M. Haring rašo: „Forume buvo galima išvysti tikruosius demokratus, kurie rizikuoja viskuo – nuo baltarusės Svetlanos Cichanouskajos iki venesueliečio Leopoldo Lópezo. Per pietus L. Lópezas pasakojo, kaip pasislėpė Ispanijos ambasadoje Karakase ir galiausiai pabėgo diplomatinio automobilio bagažinėje. Nikaragvos atstovo Felixo Maradiagos istorija buvo ne mažiau dramatiška – jis buvo įsodintas į lėktuvą ir likus maždaug valandai iki nusileidimo sužinojo, kad skrenda į Vašingtoną. Ir L. Lopezas, ir F. Maradiaga padėjo įkurti Pasaulio laisvės kongresą – Nacionalinio demokratijos fondo finansuojamą iniciatyvą, kurios tikslas – suteikti demokratijos veikėjams daugiau erdvės kalbėtis ir bendradarbiauti.
Birmos Sąjungos ministras Daw Zin Mar Aung pasakė neformalią, bet įkvepiančią kalbą, ne mažiau energingai pasisakė Čekijos užsienio reikalų ministras Janas Lipavsky.
Daugumoje demokratijos konferencijų dalyvauja tie patys pavargę ekspertai, kurie pateikia tas pačias nuvalkiotas mintis apie pasaulinį demokratijos nuosmukį ir apie tai, kokia beviltiška padėtis.
Lietuvoje nuotaika buvo ne tokia!
Virš vieno didžiausių 544 tūkst. gyventojų turinčio miesto dangoraižių kabo plakatas, skelbiantis: „Putinai, Haga tavęs laukia“. Po tiltu miesto centre purškiamais dažais buvo užrašyta: „Russian warship, go f*ck yourself“ (Rusijos karo laive, eik @#%&*) – dabar garsus karo Ukrainoje refrenas.
Tai nedidelis, bet veržlus miestas, kuris geba keistis. Kai 2007 metais pirmą kartą lankiausi Vilniuje, parduotuvėse ir restoranuose bandžiau bendrauti rusų kalba. Buvau atstumta. Padavėjai mieliau kalbėjo laužyta anglų kalba.
2023-ieji: Vilniaus gatvėse plačiai kalbama rusų kalba, ir niekas ją išgirdęs neatsisuka iš siaubo, nepaisant ilgos ir skaudžios šalies istorijos, menančios sovietinę okupaciją“.
M. Haring savo straipsnyje taip pat primena, kad 2020 metais Vilnius atvėrė duris nuo Aliaksandro Lukašenkos režimo bėgantiems baltarusiams, o dabar jis tapo prieglobsčiu Rusijos demokratams ir aktyvistams, kurie baiminasi dėl savo gyvybės Rusijoje. Prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuva taip pat priėmė 70 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių.
Šio karo metu Vakarų Europa ne kartą ėmė pavyzdį iš Rytų Europos. Baltijos šalys, Lenkija, Čekija ir Slovakija pirmosios sureagavo, atiduodamos visas savo turėtas atsargas. Slovakai pirmieji padovanojo Ukrainai oro gynybos sistemą. Jų puikus moralinis pavyzdys paskatino Vokietiją ir Prancūziją bent minimaliai padidinti išlaidas gynybai ir pagaliau rimtai pažvelgti į Rusijos grėsmę. Vokiečiai priešlėktuvinės gynybos sistemas nenoromis atsiuntė maždaug po metų, pažymima straipsnyje.