Po ilgų kovų su instituciniais vėjo malūnais jos išdrįso papasakoti, kaip įstaigos, kurios turėjo padėti ištrūkti iš smurtinės aplinkos, įtraukė jas į sisteminio smurto realybę.
Tyrime kalbėjusios moterys pasakojo, kad po pagalbos šauksmo dėl smurto artimoje aplinkoje jų atžvilgiu pradėti vaiko teisių patikrinimai, inicijuota atvejo vadyba, mediacija ir kitos procedūros, sukėlusios dar daugiau įtampos ir baimės. Nors moterys valstybės nurodymus vykdo jau ne vienerius metus, vyrų smurtas prieš jas ir jų vaikus vis tiek tęsiasi.
Su smurto tema dirbantys specialistai tai vadina instituciniu smurtu.
Tolerancija smurto ratui
Kai kalba pakrypsta apie smurtą artimoje aplinkoje, visuomenėje vis dar galime išgirsti įvairių nuomonių. „Ką, ji nežino, su kuo gyvena, ko nesiskiria?“ „Tai kaip jos išsirenka tokius vyrus?“ „Pati kalta – nereikia provokuot, tai ir negaus“ – tokie ir panašūs komentarai neretai plūsteli po publikacijomis apie smurto artimoje aplinkoje atvejus ar net mirtis.
Su smurto aukomis dirbantys specialistai tikina, kad toks visuomenės požiūris yra vienas iš veiksnių, kodėl smurto aukos tyli taip ilgai.
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro įkūrėja, psichologė Dalia Puidokienė sako, kad prieš smerkiant auką, reikia įsigilinti į sisteminio smurto reiškinį ir kokį poveikį jis turi. Sisteminis smurtas – tai smurto ratas, kurį sudaro vienas kitą keičiantys etapai. Prievartos ir spaudimo epizodus keičia „medaus mėnesio“ periodai, kai santykiai tampa geri. D. Puidokienė pabrėžia, kad smurtautojo tikslas – įtvirtinti savo galią prieš kitą žmogų ir jį kontroliuoti.
„Kad aš galėčiau kitą kontroliuoti ir valdyti, aš jį turiu kažkaip izoliuoti. Aš jį turiu galbūt prisivilioti. Man voras ir musė – labai gera metafora. Voras, kad įsitrauktų musę į tinklą, jis ją prisivilioja. Musė papuola į tinklą. Tada voras pradeda veikti. Jis gavo maisto. Smurtautojas, jei žiūrėtume paprastai, irgi stengiasi izoliuoti įvairiausiais būdais: tai draugės blogos, tai tėvai blogi. Įvairiausiais būdais ta izoliacija vyksta“, – pasakojo D. Puidokienė.
Psichologė buvimą tokiuose santykiuose apibūdina kaip labai žalingą žmogaus psichologinei ir fizinei sveikatai.
„Kai dažnai žmogui yra kalama į galvą, kad tu esi niekam tikusi, tu nemoki valgyti daryti, tu nemoki susitvarkyti, to ano nepadarai. Ir moteris pradeda galvoti: na, kaip aš čia atrodau, [kaip] esu apsirengusi? Gal aš ir valgyti neskaniai gaminu? Ir panašiai. Jos kalba sava kalba, bet perima smurtautojo mąstyseną. Dėl to sisteminis smurtas yra be galo žalingas“, – teigė D. Puidokienė.
Tyrime kalbintos moterys liudijo į toksiškus santykius taip pat buvusios įtrauktos pamažu. Visais atvejais vyrai santykių pradžioje nerodė jokių ženklų, kurie galėtų padėti atpažinti smurtauti linkusią asmenybę.
Tačiau susilaukusios vaikų, praradusios finansinį stabilumą, persikėlusios gyventi su vyru ir atsiskyrusios nuo savo aplinkos, draugų, palikusios savo darbus ir karjeras, jos teigė pamažu ėmusios pastebėti neigiamus savo sutuoktinių elgesio pokyčius. Deja, panorusios nutraukti smurto ratą, turėjo iškęsti ne tik buvusių sutuoktinių atakas ir manipuliacijas, bet ir tarnybų spaudimą.
Kompleksinę pagalbą moterims kelis dešimtmečius teikianti žmogaus teisių ekspertė, „Vilniaus moterų namų“ įkūrėja Lilija Henrika Vasiliauskė pastebi, kad būtent užsiminus apie skyrybas ar moteriai bandant ieškoti pagalbos, jai kyla dar didesnė grėsmė.
„2019 metų moksliniai tyrimai rodo, kad būtent moteriai nusprendus nutraukti smurtinę santuoką jai kyla 70 proc. didesnė rizika būti nužudytai arba rimtai sužalotai nei tada, kai smurtautojas mano, kad yra saugus ir turi savo gniaužtuose auką“, – pasakojo L. H. Vasiliauskė.
Tai atspindi ir rugpjūčio mėnesį įvykusi kraupi žmogžudystė, kai Vilniuje bendrąja pagalbos linija 112 paskambinęs vyras prisipažino automobilyje nušovęs savo žmoną. Žiniasklaidoje rašoma, kad „Įtariamasis susitiko su žmona siekdamas susitaikyti, tačiau išgirdo neigiamą atsakymą.“
Policija: nuostatos ir resursų trūkumas
Policija kasmet fiksuoja per 55 tūkst. kreipimųsi dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Atvykę policijos pareigūnai turi fiksuoti įvykį ir surinktą medžiagą perduoti tyrėjams. Tyrėjai savo ruožtu vertina, ar yra pakankamai įrodymų ikiteisminiam tyrimui pradėti. Deja, statistika rodo, kad tolesnio nagrinėjimo tyrėjams pasirodo verta tik viena byla iš aštuonių. Taip nutiko ir mūsų kalbintoms nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusioms moterims.
Vilnietė Margarita vyro smurtą kentė dvejus metus. Po vieno iš daugelio vyro smurto protrūkių iškvietė policiją. Tąkart mažametės dukros akivaizdoje vyras kumščiu prakirto jai voką, kurį teko siūti šešiomis siūlėmis. Kaip tikino nukentėjusi, atvykę pareigūnai norėjo įvykį traktuoti kaip buitinį konfliktą su abipusiu smurtu, o vėliau tyrėjo užduoti klausimai ją šokiravo.
„Ta prasme, jeigu policijoj klausia: „Tai ar tikrai tau skaudėjo? Taigi supranti, kad jeigu tu iš pradžių pasakysi „neskaudėjo“ paskui „skaudėjo“, čia bus problemų, tu apsispręsk. Bet jeigu tu pasakysi, kad skaudėjo, atvyks vaiko teisės, gali paimti vaiką.“ Ir tu sėdi streso būsenoj, tavo veidas susiūtas, tavo tokia akis, o aš tuo metu streso pagrindu dar kentėjau nuo migrenų ir anoreksijos. Mano svoris buvo 44 kilogramai. Ta prasme, fiziškai tuo metu ant mano kūno galima buvo anatomiją mokytis. Ir aš sėdžiu, ir man pareigūnas sako tokius dalykus. Klausimas – jisai ką – aklas?“ – dalijosi moteris.
Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis sako, kad pareigūnų suvokimas apie smurtą iš dalies vis dar priklauso nuo asmeninių įsitikinimų.
„Tai policijos pareigūnai yra ne kažkokie iš kosmoso, jie yra tos pačios visuomenės dalis ir vieni yra labiau empatiški, kiti yra mažiau empatiški, vieni labiau supranta, kiti mažiau supranta, bet smurto artimojo aplinkoj įvykių nuolatinių yra ir stebėsena, ir kontrolės priemonės vykdomos, ir pareigūnai yra tiesiog mokomi ar kontroliuojami, kaip jie tas funkcijas atlieka. Tai šituos dalykus mes darome. Ir tai yra turbūt nenutrūkstamas procesas“, – kalbėjo M. Akelaitis.
Panašia istorija pasidalijo ir Alytuje gyvenanti Monika, kuri taip pat kentė psichologinį ir fizinį vyro smurtą. Ji patyrė nuolatinį vyro psichologinį spaudimą, smurto protrūkius ir institucijų abejingumą.
„Skambinau Vaiko teisių apsaugos skyriui. Jiems žinoma mūsų situacija buvo. Sakau, jis savaitę laiko nebuvo namie, jis terorizuoja, persekioja, aš bijau, padėkit. [Vaiko teisių pareigūnai] sako: nieko negalim padaryti. Kreipiausi į tyrėją, kuris prieš tai situaciją matė. Sakau padėkit, aš bijau. Su manim vaikas, negaliu išvažiuoti iš namų, nes vyksta rangos darbai, projektiniai terminai, negaliu. „Mes nieko negalim padėti“, sako. Važiuoju į darželį, stoju, vemiu iš nervų – nes žinau, kad susitikimas neišvengiamas“, – įvykius prisiminė Monika.
Monika po antrojo smurtinio įvykio kreipėsi į policiją ir parašė pareiškimą. Deja, tyrėjai nepamatė pagrindo ikiteisminį tyrimą perduoti teismui.
„Jis stvėrė už rankos, už kaklo ir ėmė daužyti į žemę, kad paleisčiau telefoną. Tik kai vaikas ėmė spiegti - tik tada paleido. <...> Ikiteisminio tyrėjai nustatė, kad tyčios nebuvo. Pripažino sumušimą. Skausmas fiksuotas gydymo įstaigose. <...> Faktas patvirtintas, kad smurtas buvo, sumušimai užfiksuoti, kad jie – jo padaryti. Tačiau padaryti netyčia“, – pasakojo Monika.
Su smurto aukomis dirbantis advokatas Šarūnas Ivanauskas pastebi, kad pareigūnai stengiasi nepradėti ikiteisminio tyrimo, nes jo nagrinėjimas yra sudėtingas ir kaštų reikalaujantis procesas.
„Jie sako: mes nežinome, kas čia kaltas, kas labiau kaltas, kas čia mažiau kaltas. Ir jie ieško iš tikrųjų, tiesiai šviesiai pasakysiu – jie ieško teisinių pagrindų nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pavyzdžiui, išklausę įtariamąjį ar galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį, išklausę jo poziciją, [kurią] jisai pateikia, kad „Taip, aš padariau poveikį, bet aš tai padariau netyčia, eidamas pro duris netyčia į staktą pastūmiau, norėjau tiesiog išeiti, norėjau vengti konflikto, bet netyčia užkabinau“ - ir va tokiais pagrindais yra ikiteisminiai tyrimai nutraukiami“, – sakė Š. Ivanauskas
Negana to, advokato teigimu, teisėsauga nefiksuoja smurtautojo veiksmų tęstinumo. Kiekvienas smurto atvejis nagrinėjimas atskirai.
„Yra tiriamas konkretus epizodas, konkretus sužalojimas, konkreti mėlynė, ar bendri sumušimai ir visąlaik paaiškina pareigūnai: „Čia kiti atvejai pas mus.“ Ir netgi teikiant įrodymus dėl ankstesnių atvejų sako: „Mūsų ankstesni atvejai nedomina“, – pasakojo Š.Ivanauskas.
M.Akelaičio teigimu, policija daro viską, ką gali su turimais resursais, o priėmus apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje Įstatymo pataisas finansavimas policijai nebuvo skirtas – tik papildomos atsakomybės.
„Priimant įstatymą, policijai jokių papildomų finansavimų ar kažkokių resursų nebuvo skirta, tai buvo funkcija tokia tiesiog pavesta ir viskas tuo pasibaigė. Ir po to per visą tą laikotarpį kiek įstatymas galioja, kaip aš sakau, pranešimų srautas augo, bet policija visą laiką tuos įvykius absorbavo ir su jais tvarkėsi savo vidiniais resursais“, – komentavo Policijos Departamento atstovas M.Akelaitis.
Atvejo vadyba ir mediacija: „jei ir toliau konfliktuosite, imsimės veiksmų dėl vaikų“
Po fizinio smurto proveržių visų kalbintų moterų namuose apsilankė Vaikų teisių specialistai, įvertino vaiko gyvenimo sąlygas, inicijavo Atvejo vadybą. Visos moterys pasakojo susidūrusios su atvejo vadybininkų nekompetencija ir užslėptais grasinimais.
„Pirmą posėdį bandė priverst dalyvaut su juo. Nors jam buvo skirtas apribojimas prie manęs artintis. Ir tik po to, kai mano atstovas paaiškino joms, kad jos bando pažeisti kardomąją priemonę ir daryti įtaką kaip tretieji asmenys, apsiramino“, – pasakojo Margarita.
Tą patį liudijo ir Monika.
„Po smurtinio įvykio kelios dienos iškart inicijuota ir turėjo įvykti posėdis. Įsivaizduokit, jei yra kardomosios priemonės – neieškoti ryšių, nebendrauti, o turi įvykti atvejo vadybos posėdis. Kur tu sėdi su smurtautoju ir bandai susitarti. Mano patirtim tai neįmanoma. Po to, kai tu sumušama, mažiausiai nori kontakto su smurtautoju. Plius jam yra kardomosios nesiartinti, negyventi namuose, neieškoti ryšio. Vien jų užtenka, kad neičiau į kontaktą. Be to, reikia laiko. Reikia laiko atsigauti nuo šoko. O čia iškart posėdis, turi ateiti ir bendrauti“, – pasakojo nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusi Monika.
Po fiksuoto fizinio užpuolimo į Dominykos namų duris pasibeldus tarnyboms, moteris sakė jautusi daugiau baimės, nei saugumo jausmo.
„Buvo kreipimasis dėl smurto artimoj aplinkoj, pasijungė vaiko teisės, atvejo vadyba. Prasidėjo vizitavimas, akistata su juo namuose ir su ja iš socialinės pagalbos centro. Vieno vizito metu pasakė: jei jūs nesusitarsite ir toliau, konfliktuosite, imsimės veiksmų dėl vaikų. Suprask, globa bus perimta. Aš taip tą žinutę perskaičiau“, – pasakojo ilgametį psichologinį vyro terorą patyrusi Dominyka.
Su kalbintų moterų atvejais dirbusios vadybininkės arba jas įdarbinusios organizacijos tyrimui komentuoti atsisakė. Organizacija Sos Vaikų kaimai, gavę klausimus apie atvejo vadybininkių darbą atsisakymą komentuoti motyvavo tuo, kad „Duomenų atskleidimui nėra pakankamo teisinio pagrindo“, o Monikos atvejo vadybininkė Veronika Sadauskienė, tuo metu dirbusi Alytaus šeimos pagalbos centre, atsisakė komentuoti tyrimui „suvokdama, kad tai nieko nepakeis“.
Moterims inicijavus skyrybas, buvo siūloma mediacijos paslauga. Mediacija – tai tarpininkavimas tarp sutuoktinių. Mediatorius turėtų padėti dviems pusėms derėtis ir taikiai spręsti ginčą. Nuo 2020 pradžios šeimos ginčuose mediacija buvo privaloma ir tik šių metų balandį nutarimas buvo panaikintas. Kalbintos moterys liudija, kad mediacijos paslauga buvo neveiksminga ir psichologiškai žalojanti.
„Tarsi lyg pradėjom tartis. Bet tarsi užburtas ratas - kol gerai, eina „medaus mėnuo“ smurto rate - pastangos jaučiamos, susitarimai atsiranda. O kai pasiduodi, eini į kontaktą, vėl prasideda susitarimų laužymas. Mediacija nebedavė naudos, nes nebebuvo laikomasi jokių susitarimų“, - pasakojo Monika.
Mediatorių darbą komentavusi teisininkė mediatorė Vidmantė Bartašienė teigė, kad trečias žmogus skyrybų procese gali padėti tik jei jis yra profesionalas. o netinkama mediacija gali ir pakenkti.
„Juk mediacijos esmė yra ne pozicijas išgryninti, bet pamatyti tikruosius žmonių interesus. Ir tas nėra paprasta. Tas reikalauja žinių, patirties, skaudžios kartais patirties, kad šitą pamatytum žmoguje. Ir aišku, kad ne visi mediatoriai, kiek ten jų yra, 500 į sąrašą įsirašę, gebės atsekti, koks tas interesas, ir atpažinti smurtautoją. <...> mediatorius, jeigu jisai yra profesionalas, jis neturi apskritai duot jokių patarimų. Jis turi tiesiog klausimų pagalba išklausyti, ką žmonės patys pasiūlys“, – komentavo V. Bartašienė.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai: „mes bandėme jus sutaikyti“
Kadangi dažnu atveju tiesiogiai ar netiesiogiai į tėvų konfliktus būna įtraukiami vaikai, šeimą aplanko vaiko teisių specialistai, kurie įvertina vaiko gyvenimo sąlygas. Savo istorijomis pasidalinusioms moterims buvo sakoma, kad tarnybos nori „sutaikyti“ šeimą, buvo primygtinai rekomenduojami tėvystės įgūdžių tobulinimo kursai. Kitu atveju buvo grasinama perimti vaikų globą nepaisant to, kad jos turėjo visus socialinius įgūdžius, buvo dirbančios ir nepriklausančios socialiai pažeidžiamoms grupėms.
„Vaiko teisių atstovė atvejo vadybos posėdžio metu taip ir sakė – mes bandėm jus sutaikyt. <...> Mes galvojom juos sutaikyti“, – prisiminė Monika.
Margarita teigė jautusi baimę dėl savo dukros saugumo, prašiusi tarnybų padėti, bet atsakymų, kaip apsaugoti savo vaiką, nesulaukė. „Vaiko teisių specialistė, kuri, aš nežinau, kuri buvo vedančioji specialistė mūsų toj atvejo vadyboj, jinai nė karto nedavė man nei vieno patarimo, kaip man apgint vaiką“, – pasakojo Margarita.
Apie tokias situacijas kalbėjomės su Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėju Gedu Batulevičiumi ir klausėme, kokius vaiko interesus atstovauja Vaikų teisės, sakydamos nukentėjusiai moteriai susitaikyti, neprovokuoti, gražiai elgtis su smurtautoju.
„Mano atsakymas būtų, kad vaikas smurtinėj aplinkoj negali augti ir mes smurto neturim toleruoti ir moterys arba vyrai turi savalaikiai kreiptis pagalbos čia ir dabar. Ir ta situacija turi būti sprendžiama, ir toleruoti smurtinių veiksmų, kažkaip nusižemint, bandyt apeit tą smurtautoją, prisitaikyt prie jo, tikrai ne“, – komentavo G. Batulevičius. Bet paklaustas, ar tokių situacijų pasitaiko, atsakė: „Negaliu atsakyti“.
Deja, kalbintos moterys ir nepriklausomi specialistai sako, kad sistema neveikia. O tarnybos, turinčios padėti, dažnu atveju dar labiau psichologiškai gniuždo smurtą patyrusius asmenis.
„Žmogus, kaip aš sakau, patyręs smurtą, prievartą, yra pažeidžiamas. Vaiko teisių specialistas ar socialinių paslaugų, ar tas pats policijos pareigūnas, jie yra galios atstovai ir jie savo galią gali rodyti visokiais būdais. <...> Kartais tokie prievartiniai veiksmai žmogų dar labiau užkrauna ir dėl to žmonės nebūna linkę kreiptis pagalbos. 2019-ais metais buvo atlikta tokia reprezentatyvi apklausa, tai 60 procentų iš nukentėjusiųjų niekur nesikreipė pagalbos. Galit įsivaizduoti? Daugiau nei pusė. Niekur nesikreipė pagalbos, nes jie bijo. Jie netiki, kad jiems gali kažkas padėti. Ir jeigu mes taip ir toliau elgsimės su tokia jėga bandydami ir norėdami kontroliuoti, tuo dar mažiau žmonių kreipsis pagalbos, nes jie nustos tikėję. Mes ir taip silpną tikėjimą dar labiau silpninsime“, – kalbėjo D. Puidokienė.
Tai patvirtino ir Dominykos atvejis, kai ji, bijodama vaiko teisių specialistų piktnaudžiavimo, ilgai delsė kreiptis pagalbos.
„Aš pati degiau žvakutes prie Seimo [po Matuko nužudymo], kad situacija pasikeistų, bet absurdiškiausia, kad ji pasikeitė, bet pasikeitė taip netinkamai, kad aš nukentėjau realiai nuo jos. Ji nemokšiškai buvo sudėliota. <...> Lyg tu nori, kad vaiko teisės tau padėtų, bet nežinai, kaip padės, ar neperžengs ribos ir nepaims vaikų. Ir tu bijai viską pasakyt, nes nežinai, kas gali lemti jų veiksmus įsikišti ir pasiimti vaikus globėjų globon“, – pasakojo du vaikus auginanti Dominyka.
Institucinė kontrolė – smurtautojo naudai?
Visos tyrime kalbėjusios moterys tvirtina – įstatyminė bazė padeda ne joms, o smurtautojui, kuris dažnu atveju į manipuliaciją įtraukia ir vaikus. Negana to, piktnaudžiauja tarnybomis, rašo melagingus skundus ir už tai nesulaukia jokios teisinės atsakomybės. Tai įgalina smurtautoją jaustis dar drąsiau.
„Pradžioj – į savaitę po kartą du važiuodavo policija ir vaiko teisės. Aš net esu pripažinta nukentėjusia dėl melagingų skundų“, – apie dažnus buvusio sutuoktinio melagingus iškvietimus pasakojo Monika.
Kad smurtautojai naudojasi sistemos spragomis, pastebi ir advokatas.
„Ta prasme, kad ta sistema naudojasi, tai pasitaiko ištisai tie skundai Vaikų teisėm, žinant kad mama išbėgo į parduotuvę trumpam, kur yra gretimame name, iškart yra skambinama į policiją, kad vaikas yra paliktas be priežiūros. Taip, tuo yra naudojamasi, tuo manipuliuojama“, – kalbėjo Š. Ivanauskas.
„Moterų namų“ įkūrėja L. H. Vasiliauskė akcentuoja – sistema įgalina smurtautoją, bet ne auką.
„Visas negatyvus valstybės dėmesys bus nukreiptas ne į smurtautoją <...> moterys nuo pat pradžių patiria perteklinį valstybės kišimąsi į asmeninį gyvenimą, smurtautojas nenukenčia niekaip. Atvirkščiai, jis yra įgalinamas naudoti valstybės institucijas tolesniam smurtui, manipuliacijoms ir spaudimo darymui moteriai“, – komentavo L.H.Vasiliauskė.
Smurto šaknys: valstybės dėmesio stoka
Kilus pasipriešinimui, Lietuva neratifikavo Stambulo konvencijos. Šio tarptautinio dokumento pagrindinė užduotis – smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris prevencija, aukų apsauga ir visuomenės švietimas.
Svarstymui Seime pateiktas naujas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo projektas. Viena iš įstatymo naujovių būtų Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis.
Policijos atstovas M. Akelaitis mano, kad šis orderis padėtų sutelkti dėmesį ir į tuos atvejus, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai nėra pradedami.
„Būtent tas orderis, jisai yra nukreiptas į tuos įvykius, dėl kurių policija nepradeda tyrimo. Tai tiesiog būtų sudarytos prielaidos paimti ir iškeldinti tą smurtautoją nepradėjus tyrimo iš gyvenamosios aplinkos įstatymų nustatyta tvarka terminais. Ir tokiu būdu sudaryti sąlygas tai aukai, kuri patiria rizika patirti tą konkretų smurtą arba galbūt jis nėra taip aiškiai išreikštas, kad būtų galima patraukti atsakomybėn, gauti paslaugas, gauti tą tokią atokvėpio periodą, kur jinai galėtų įsivertinti savo aplinką, gyvenimo sąlygas ir priiminėti kažkokius tai sprendimus nepatirdama to jos potencialaus smurtautojo poveikio“, – sakė M.Akelaitis.
Smurtas nesibaigia skyrybomis
Surinkti liudijimai atskleidė, kad moterys, kurioms po smurtinių patirčių turėjo būti suteikiama valstybės apsauga ir pagalba, vietoj to patyrė institucinį smurtą. Policijos pareigūnams nesuteikiami reikiami ištekliai, o valstybės tarnybos stokoja kompetencijų atpažinti ir spręsti smurto problemą. Liudijusios moterys sako, kad tokia padėtis pakenkė jų ir vaikų gerovei.
„Aš bijau net sakyt – man nerimo priepuoliai buvo naktimis. Man darbas… Aš sau įsikalbėjau, kad jei prarasiu darbą, prarasiu ir vaikus. Aišku aš pasistengiau ir mane tada įvertino, po devynių mėnesių aš gavau pasiūlymą į aukštesnę poziciją su didesniu atlyginimu, kas man buvo gyvybiškai svarbu ir aš tuo džiaugiuosi. Bet kartu tai atsiliepė per nerimo priepuolius. Naktį atsibundi išpiltas šalto prakaito, kaip tyčia ketvirtą ryto, ir galvoji, o kas jei taip, kas jei taip, jei vaikus prarasiu“, – skausmingais prisiminimais dalijosi Dominyka.
Nors liudijusios moterys vykdė tarnybų nurodymus, vyrų smurtas prieš jas ir jų vaikus tęsiasi iki šiol. Margarita pranešė, kad jos vaikas po susitikimo su tėvu grįžo su smurtinėmis žymėmis ant kūno. Jas patvirtino medikai. Į Monikos namus vėl įsilaužė buvęs sutuoktinis, sudaužė jos darbo įrankius, išgąsdino vaiką. Iškviesta policija, vėl prasidėjo apklausos.
Smurto ratas tęsiasi toliau.
Šis žurnalistikos darbas yra Europos Komisijos finansuojamo projekto „Media4Change – ateities istorijos laboratorija“ dalis. Juo siekiama stiprinti vietos tiriamąją žurnalistiką, paskatinti bendradarbiavimą, inovacijas ir aukščiausius profesinius standartus.