Iš apžvalgos bokšto – įspūdingi vaizdai
Ankščiau šis Ignalinos rajone esantis bokštas vadinosi Šiliniškių vardu. Tai yra telekomunikacijų bendrovės pastatytas bokštas, kuris stovi netoli Ginučių kaimo ant čia plytinčio Šiliniškių gūbrio, kurio aukštis siekia 246 metrus virš jūros lygio. Bokšto aukštis siekia 60 metrų, tačiau laisvai pasiekiama apžvalgos aikštelė įrengta 30 metrų aukštyje.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė Sigutė Mudinienė, „Delfi“ komandą pakvietusi užlipti į bokšto apžvalgos aikštelę, teigė, kad šis bokštas Bičiulių vardu pradėtas vadinti pernai.
„Kadangi bokštas yra ant kalvos, tai atsiveria nuostabūs vaizdai. Ir ne tik bokštą jūs čia galit pamatyt. Priėję prie stendo pamatysite, kad galite nuo čia pradėti pėsčiųjų kelionę. Jeigu bijot pasiklysti mūsų miškuose, tai reikia rinktis pažymėtus maršrutus. Drakono keterom galėsit nukeliauti iki Bitininkystės muziejaus, apsuksite ratelį ir sugrįšite čia. Labai smagus ir ištvermės reikalaujantis maršrutėlis. Rimtesnis takelis“, - kalbėjo S. Mudinienė.
Užlipus į bokšto apžvalgos aikštelę atsiveriantys vaizdai yra tiesiog pasakiški. Nuo jos matosi parko vizitine kortele vadinamas Ladakalnis.
Kodėl šis bokštas pavadintas Bičiulių vardu? „Darėme balsavimą, rinkom vardus. Ir, matyt, labai draugiški, bičiuliški žmonės čia gyvena. Visi balsavo ir taip buvo išrinktas Bičiulių vardas. O gal dėl to, kad visai čia pat Bitininkystės muziejus. Bičiulystės tradiciją turi tik lietuviai. Tas vardas labai neprastas. Tai su visais bičiuliais visus kviečiam užkopt. O čia užkopus tai tiesiog žadą atima vaizdai į Ūkojo ir Pakaso ežerus. Matosi tie mūsų kalvynai ir tie labai raiškūs pusiasaliai. Ne veltui mūsų ežerai ir raguoti, tokie išsivinguriavę, ragai tie nutįsę net į ežerų vidurį. Mažos jaukios sodybėlės tose paežerėse įsikūrusios. Atrodo kaip sudėliota mozaikėlė iš miškų, ežerų. Įkvepiu pilna krūtine ir galvoju: nu kaip gražu toj Lietuvoj, o taip gražu Aukštaitijos nacionaliniam parke“, - kalbėjo S. Mudinienė.
Tačiau kad šis gamtos grožis būtų išsaugotas, iškylauti Aukštaitijos nacionaliniame parke reikia atsakingai.
„Na, labai prašytume visų lankytojų atkeliavus pas mus su palapinėmis apsistoti tik tam tikrose įrengtose vietose – stovyklavietėse. Atokvėpio vietose galite tik trumpai atsikvėpti ir keliauti toliau. O stovyklavietėse įrengtose laužavietėse galite ir laužą pasikurti, ir palapinę pasistatyti. Visos įrengtos stovyklavietės yra nemokamos. Jūs galite nemokamai apsistoti. Jų yra daug. Čia pat yra Almajo ežeras. Ten yra didžiulė graži stovyklavietė. Tiesiog atsiverskite mūsų puslapį ir žemėlapyje rasite visas sužymėtas. Keliaukim atsakingai“, - teigė S. Mudinienė.
Istorija apie malūno velnią
Iš bokšto nužvelgę Aukštaitijos nacionalinio parko apylinkes patraukėme prie Ginučių malūno. Čia mus pasitiko Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus visuomenės informavimo specialistė Rimutė Rutkauskaitė.
Ji teigė, kad šis malūnas yra vienas iš šešių vandens malūnų, išlikusių parko teritorijoje. Bet tik Ginučiuose yra galimybė pamatyti vidaus ekspoziciją, nes kiti malūnai yra pritaikyti apgyvendinimo paslaugų teikimui ir pan.
„Čia galite pamatyti, kaip tas vandens malūnas įsiliejo į ankstesnį gyvenimo būdą. Dabar ši vieta yra viena iš turistų mėgstamiausių. Mėgsta žmonės po tuo kriokliu pasimaudyti. Negilu, vaikai pliuškenasi. Čia eina viena pagrindinių vandens trasų, kuomet čia vasaros savaitgaliais galima pamatyti pilną krantinę baidarių. Ginučiuose yra vienas pagrindinių taškų“, - kalbėjo parko darbuotoja.
Užėję į vidų galėsite apžiūrėti malūno įrangą. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose malūnas paminėtas 18 amžiuje.
„Sukimosi greitį malūnininkas girdėdavo. Reguliuodavo pagal girnų ūžesį. Šitas malūnas unikalus tuo, kad niekada nepriklausė nuo elektros. Jis visą laiką veikė nuo vandens. Jis veikė iki 1968 m. Atkeliaudavo ūkininkai ne tik sausumos keliais. Ir vandens kelius naudodavo. Su valtimis irgi atplaukdavo, atveždavo grūdus. Gerai, jei pasroviui, iš kokio Šuminų kaimo. O atgal reikėdavo prieš srovę irtis. Tai į malūną plaukti ar važiuoti jau būdavo tikras darbas. Po Antrojo pasaulinio karo šis malūnas buvo vienintelis veikiantis 30 km spinduliu. Buvo toks laikotarpis, kada kiti buvo sugriauti, reikėjo remontuoti. Atvykdavo į šitą malūną susimalti ir laukdavo ne po vieną parą eilėse. Na, o jau atkeliavę maišai su grūdais keliaudavo į patį viršų, į palėpę“, - aiškino specialistė.
Iš palėpės grūdai keliauja į antrą aukštą, į girnas. O iš girnų išbyra jau sumalti miltai. „Vieną kartą sumalti tinka duonai, blynams, gyvuliams. O jeigu reikia gerų miltų pyragams kepti, tada tuos miltus vėl kelia į viršų, mala antrą kartą“, - dėstė R. Rutkauskaitė.
Piklius išsijoja geruosius, kokybiškus miltus. „Jis eina taip nuožulniai. Viską, kas nukrinta, galima išsivežti gyvuliams. Ir šiaip įsivaizduojat, kokie malūnai balti būdavo. Nuo 100 kg maždaug 2 kg nudulka. Visos miltų dulkės likdavo malūnininko gyvuliams“, - teigė parko darbuotoja.
O koks malūnas be velnio? „Kiekviename malūne velnias gyvena. Šitas malūnas – ne išimtis. Nebuvo jis toks piktas kaip legendos pasakoja. Kaip tas velnias atsirado? Sako, kad ankstyvą rytą ponaičiai grįžinėjo iš turgaus ir pamatė ant kelio jie negyvą veršiuką, įsimetė į vežimą. Kai važiavo per tiltą, kaime gaidžiai užgiedojo, keistas garsas pradėjo girdėtis už nugarų. Atsisuka pažiūrėti, arklys tik piestu stojasi, ir žiūri, kad ten visai ne veršiukas, o velniukas, kuris tik strykt po tiltu. Taip ir liko čia gyventi. Jeigu norėsit sutikti, tai reikia ieškoti po tiltu“, - kalbėjo specialistė.
