Jonavos klebonas apie gėjų ir lesbiečių eitynes: atnešėt šūdą, tai ir padėjo ten, kur šūdo vieta

Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos klebonas Audrius Mikitiukas socialiniame tinkle „Facebook“ taškėsi keiksmais. Taip dvasininkas įsitraukė į diskusiją apie mėginimą vegetariškoje Vilniaus kavinėje „Balti drambliai“ platinti seksualinių mažumų eitynių „Už lygybę“ programą.

Klebonas „Facebook“ pasireiškė sodria leksika, su skyrybos ir gramatikos klaidomis. „Kokio dar paaiškinimo, atnešėt šūdą, tai ir padėjo ten, kur šūdo vieta, dar jiems paaiškinimo, matai, reikia! Ir sugalvok tu man tokią mintį, kad vegetarai turi py**rus toleruot! Ir atsiminki, ką pasakė popiežius Pranciškus, kad py**ram ir lesbietėm Bažnyčios bendruomenėse nėra kas veikt, nes demoralizuos normalius“, - išsiliejo A. Mikitiukas.

Jonavos dvasininkas interviu DELFI patvirtino, kad tai jo žodžiai. Nei savo pozicijoje, nei „Facebook“ papiltuose keiksmuose jis nieko bloga nemato. Priešingai – klebonas jaučiasi esąs teisus.

– Socialiniame tinkle „Facebook“ sklando vaidzas iš jūsų komentaro. Kaip suprantu, dėl eitynių „Už lygybę“ ir jų medžiagos „Baltų dramblių“ kavinėje. Tokia sodri leksika. „Atnešet šūdą, tai ir padėjo ten, kur šūdo vieta“, „Ir atsiminki, ką pasakė popiežius Pranciškus, kad py**ram ir lesbietėm Bažnyčios bendruomenėse nėra kas veikt“. Čia jūsų žodžiai?

– O tai ką jiems ten veikt? O ką jie ten veiks, pasakykit. Jeigu jums įdomu mano komentaras, tai, visų pirmiausiai, man atsakykite į klausimą: o ką jiems ten veikt?

– Bet tai yra jūsų žodžiai?

– Mano.

– O nemanote, kad tai šiek tiek nederama leksika dvasininkui?

– Čia, žinot, visų pirmiausiai, kas reikalinga dvasininkui. Tai žinot, visokių dvasininkų yra. Kaip ir visokių žmonių. Sakykim, kai buvo amžinatilsį Veselka Seime. Sakykim, arba amžinatilsį Brazauskas. Vieni žmonės turi dovaną tiesiai šviesiai vadinti daiktus tikrais vardais, o kiti tai vadina tolerancija, žinot, ten dar kažkas. Tai tiesiog aš turiu šitą dovaną pasakyti tiesiai šviesiai, kaip yra. Ir, aišku, daug kam jinai nepatinka ir nepatiks. Gali ten, aišku, įpinti visokius gražius pavadinimus, žinot, kaip čia gražu. Visi prisidengia, žinot.

Čia lygiai tas pats, kaip, sakykim, jums arba kitiems skamba mano žodžiai, kai aš taip sakau, tai lygiai tas pats, kai būna, sakykim, internete tenais visokių gėjų, tų lesbiečių susirinkimai. Ir kai jų būna užrašyta, kad Dievas visus myli. Tai kai jie užrašo kur nors, kad Dievas visus myli, tai mane turbūt lygiai taip pat žeidžia, kaip ir jų visi kiti, kaip ir mano galbūt pasisakymai jiems. Tai jų pasisakymai arba tokie panašūs pareiškimai žeidžia mane.

– Tai jų Dievas nemyli?

– Visų pirmiausiai, žinote, reikia žiūrėti į istoriją. Kad Dievas nekenčia. Ne tik, kad nemyli, bet nekenčia nuodėmės. Ir tų asmenų, kurie ją vykdo. Jums reikėtų gal pasiskaityti, sakykim, Bibliją. Dievas visada atsigręžia į tuos, kurie eina į atgailą, o ne gilyn į nuodėmę. Tai va, šiuo atveju, daryti nuodėmę, nenorėti keistis ir galvoti, kad Dievas myli, tai yra turbūt didžiausia XXI amžiaus saviapgaulė.

Kai, vienu žodžiu, keistis nenori ir žmogus sako: ne aš turiu keistis, o Dievas turi keistis. Ir kai žmogus papuola į šitokią situaciją, kai jis galvoja, kad Dievas turi keistis, tai tiesiog jis negali sakyti, kad Dievas visus myli. Jūs pažiūrėkit istoriją. Tas asmuo, jeigu mes kalbame apie Dievą kaip apie asmenį, tas asmuo, kuris myli, tas asmuo neatsiejamai, kuris myli, gali užpykti. Tas asmuo gali ir nusivilti, ir taip toliau. Nes meilė – yra tokia jos kaina. Negali daryti, ką nori, ir jaustis mylimas.