Mokslininkas įsitikinęs, kad tokie pareiškimai ne juokais užrūstintų bendrinės lietuvių kalbos tėvu laikomą Joną Jablonskį. Dialektologas primena, kad būtent iš tarmių išaugo bendrinė kalba, o geras tarminės kalbos mokėjimas gali padėti mokytis taisyklingai kalbėti.

Įsibėgėjant Tarmių metams, J. Pabrėža visoje šalyje skaitė 26 paskaitas apie lietuvių kalbos dialektus. Specialistas prisipažįsta, kad dėl atsidavimo tarmėms kartais stringa net kiti jo darbai. Etaplius.lt J. Pabrėžos pasiteiravo, ar lietuvių tautai persikrausčius iš kaimo trobos į miesto daugiabutį, ten tapo ankšta tarminei kalbai.

- Kokią vietą dabartinėje lietuvių kalboje užima tarmės?

- Kiekviena kultūra susideda iš jai svarbių dalykų. Lietuvių kultūrą sudaro kalba, istorija ir tradicijos. Mūsų bendrinė kalba yra naujas produktas, pradėtas kurti XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje. Tarmės gyvuoja kur kas ilgiau, jos siekia daugybę šimtmečių.

Mano pozicija tokia, kad tauta bus įdomesnė ir prasmingesnė ne kažkokiu standartiniu vienodumu, bet tik savo skirtingumu. Vienas iš tų savitumų ir yra tarmės, nes pasaulyje rasime nedaug šalių, kur toks nedidelis kraštas turėtų tiek daug skirtingų dialektų.

Visuomenės pozicija dėl tarmių šiuo metu gerėja. Prieš 40–50 metų situacija buvo išties nekokia. Buvo įsivyravęs požiūris, kad kuo greičiau atsikratysim tarmių, tuo visi paprasčiau išmoks bendrinę kalbą.

Kai studijavau, dėstytojai sakydavo, kad viskam, kas neprotinga, anksčiau ar vėliau turi ateiti galas. Ir tam požiūriui, kuris buvo prieš pusę amžiaus, išties atėjo galas. Dabar visuomenės nuomonė yra pasikeitusi į gerąją pusę.

Šiuo metu baigiamas labai įdomus Lietuvių kalbos instituto projektas „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje“. Prieš 70 metų kalbininkas Antanas Salys su studentais rinko tarmių medžiagą ir užfiksavo 735 punktus Lietuvoje ir dar 15 už Lietuvos ribų.

Per kelerius metus buvo iš naujo perrenkama informacija, su tikslu pasižiūrėti, kokia tarmių situacija dabar. Aš pats apklausinėjau žmones, dariau įrašus. Galiu drąsiai sakyti, kad tarmių prestižas išaugęs. Tiek seni žmonės, tiek jaunimas didžiuojasi, kad moka kalbėti tarmiškai.

- Ar jaučiamas tarmių artėjimas prie bendrinės lietuvių kalbos, kokia tarmių rytdiena?

- Kalba yra nuolat kintantis dalykas, ji gyva kaip tekantis vanduo. Kalba niekad nebūna vienoda, ji kinta visais amžiais, įvairiose vietose keičiasi skirtingai. Kalbant apie tarmes, prie bendrinės kalbos labiausiai artėja ir nyksta tos, kurios ir taip yra į ją panašios. Yra stipriųjų ir silpnųjų tarmių.

Esu šventai įsitikinęs, kad tarmės nesunyks, jos keisis ir transformuosis. Tautų kalbų istorija rodo, kad visos tautos kalba niekada nebūna visiškai vienoda. Kuo būsime įvairesni, tuo būsime įdomesni ir patys sau.

Kartais klausiama, ar maža lietuvių tauta nesusideda iš provincialų, kurie laikosi įsikabinę senų reliktų. Pasižiūrėkite, Europoje yra tautų, kurios turi tarmes ir ypatingai jas gerbia, toleruoja. Ryškiausi pavyzdžiai: Šveicarija, Norvegija, Liuksemburgas. Šveicarijoje yra keturios valstybinės kalbos. Ten tarmiškai šneka Parlamentas, pamaldos vyksta tarmiškai, pusė radijo ir televizijos laidų vedama tarmiškai. Taigi pavyzdžių daugybė, kur tarmės yra ne provincialumas, o tautos ir jos kultūros vertė.

- Ar jauni žmonės taip pat linkę saugoti ir branginti savo tarmę kaip ir jų tėvai?

- Priklauso nuo tėvų, nuo aplinkos – kur mokosi, ką studijuoja. Tarmių metai paskelbti ne pasididžiuoti ir ne pramogauti. Jie skirti parodyti, kad tai yra vertybė. Labai svarbus visuomenės nusiteikimas. Priimu visus kvietimus skaityti paskaitas, nes noriu plačiau atverti akis.

Tarmių metų tikslas – paaiškinti, kad tokius turtus turėdami, turime juos ir saugoti. Kiek mes tų tarmių turime, kokio jos stiprumo, tokia stipri yra ir Lietuva. Tai – visiškai susiję dalykai.

- Kalbininkas Antanas Smetona viename interviu tvirtino, kad viešas tarmių garbinimas nubrauks kalbininkų bei Švietimo ir mokslo ministerijos pastangas mažinti jaunimo neraštingumą, pratinti visuomenę kalbėti taisyklingai. Ar tarmių propaganda griauna tai, ką sukūrė J. Jablonskis, sunorminęs šiuolaikinės, tautinės lietuvių valstybės kalbą?

- Tai yra didžiulė nesąmonė. Pradėkime nuo to, kaip negražiai, nevykusiai ir nemoksliškai buvo perfrazuotas J. Jablonkio posakis, kuriuo pavadintas minėtas straipsnis. J. Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti“. Čia šventa teisybė. O perfrazavo: „Maža garbė tarmėm kalbėti, didi gėda bendrinės kalbos nemokėti“. Juk iš tarmių ir kilo mūsų bendrinė kalba.

Negalima niekinti tokių dalykų. Esu įsitikinęs, kad tokių nihilistiškai neigiamai nusiteikusių lituanistų šiandien yra mažesnioji dalis. Mano ir daugelio kitų kalbininkų įsitikinimu, tarmės padeda geriau išmokti bendrinę kalbą. Kodėl? Tarmę mokėdamas žmogus turi vieną kalbinę sistemą ir mokydamas kitos sistemos, greta vienos stiprios deda kitą.

Kalbininkai sutaria, kad mokant dvi ar tris kalbas, lengviau mokytis ketvirtos ir penktos. Natūralu – tarmė yra sistema. Jei ją moki, vadinasi, lengviau pradėti mokytis bendrinę kalbą. Tai įrodyta. Teiginys, kad tarmė trukdo bendrinės kalbos mokymuisi – didžiulė nesąmonė. Yra atliktas ne vienas tyrimas, kai tarmė padeda.

Kitas atvejis, kai vaikas moka kokią nors puskalbę. Pavyzdžiui tėvai puikiai moka tarminę kalbą, bet su vaiku bando „čiulbėti“ nevykusia bendrine kalba. Tokiu atveju daroma žala. Bet tokių situacijų nėra daug.

- Tarmių metais pasigirdo siūlymų įstatymų projektus Seime pateikti tarmiškai. Ar tai neprimena perdėto tarmių garbinimo, ar to reikia?

Seimas ar televizija yra bendrinės kalbos vieta, kur ji tinkama, čia nereikia perlenkti lazdos. Yra atskiros laidos, kur tinka tarmės, bet jei pradėtų skaityti žinias tarmiškai, visi žiūrėtų kreivai.

Kalbant apie konkretų pasiūlymą, valstybinėse institucijose turi būti naudojama valstybinė norminė kalba. Versti įstatymų projektus į tarmes tikrai nereikia. Taip tarmių prestižo nepakelsi.

Atskiruose rajonuose, regionuose, kur vyksta Tarybų posėdžiai, galima kalbėti ir tarmiškai. Pavyzdžiui, mano gimtajame Skuode politikai sutarė, kad posėdžiai gali vykti tarmine kalba. Taigi sprendimų projektai kartais aiškinami žemaitiškai. Ten tokia aplinka, žmonėms priimtina, jie nejaučia jokio nesmagumo, nepatogumo. Bet į Seimą suvažiavę žmonės iš visos Lietuvos, todėl kur prasideda valstybiniai dalykai, nereikėtų maišytis.

- Ar tikite švarios bendrinės lietuvių kalbos potencialu, kurios pašonėje drauge gali gyvuoti ir tarminė kalba?

Žinoma, viskas įmanoma. Bendrinė kalba yra mokymosi, garbės, nusiteikimo, valios ar užsispyrimo reikalas. Žmonės užsispiria ir išmoksta keletą užsienio kalbų. Jei jausi, kad bendrinė kalba – svarbi, tikrai nekils jokių problemų išmokti tinkamai ir be klaidų kalbėti. Visada reikia atsiminti, kad tam visiškai netrukdo šalia esančios tarmės. Jos tik padeda.