Kartu su savo bataliono instruktoriumi „Prancūzu“ jis į Vilnių atvyko pasisemti patirties iš Lietuvos šaulių sąjungos. Interviu DELFI abu „Dešiniojo sektoriaus“ nariai tikino, kad dauguma žmonių nesupranta jų organizacijos, o Rusijos ir Ukrainos propaganda nori juos sunaikinti visai.
„Jie suvokia, kad tampame jėga ir bando pačiomis juodžiausiomis priemonėmis mumis atsikratyti“, – teigė „Juodasis“ ir žadėjo visą „Dešiniojo sektoriaus“ potencialą parodyti po kelių metų.
– Ką „Dešinysis sektorius“ šiandien Ukrainoje veikia?
Juodasis: Galiu atsakyti tik apie tai, ką veikia 5-asis batalionas. Kaip ir visi kariai fronte, tarnaujame ir giname savo šalį.
– Kur yra jūsų pozicija?
– Dabar šalia Donecko, bet per pastaruosius metus esame buvę beveik visose karo zonose.
– Ką galvojate apie tuos „Dešiniojo sektoriaus“ narius, kurie yra Vakarų Ukrainoje? Neseniai Mukačeve per susišaudymą tarp milicijos ir „Dešiniojo sektoriaus“ 3 žmonės žuvo, 11 buvo sužeista.
– Stengiuosi apie tai negalvoti, nes pats negaliu nieko pakeisti. Viskas labai paprasta: turi įvykti skaidrus šio incidento tyrimas. Jei paaiškės, kad mūsų žmonės kalti, tai žinoma, jie turi būti nubausti. Tačiau mane domina pilnas įvykių eigos vaizdas, o ne kažkokios valdžios parinktos jo detalės, nukreiptos prieš „Dešinįjį sektorių“.
Jei mes esame kalti, tada mus reikia teisti, bet negalima mūsų sušaudyti. O mūsų karius norėjo sušaudyti. Jau turėjome vieną pavyzdį su „Saša Baltuoju“, kurį tiesiog sušaudė, o vėliau sugalvojo, kad jis nusižudė – du kartus iššovė sau į širdį. Vėliau paaiškėjo, kad jį „likvidavo“ milicija.
Mukačeve atsitiko tas pats, tik ten jau buvo ne vienas „Saša“, bet 25 žmonės. Mums iškėlė ultimatumą ir pasakė „užmerkite akis“, bet jei jie nepasiduos, tada juos sušaudysime. Kokių santykių su mumis nori valdžia, jei sako, kad panorėjusi gali sušaudyti?
– Ar tiesa, kad „Dešinysis sektorius“ šiandien nesugeba sukontroliuoti visų savo narių?
– Jeigu „Dešinysis sektorius“ nekontroliuotų aštuoniolikos rezervinių batalionų, dviejų kariaujančių batalionų ir politinės organizacijos, tada mes neegzistuotume. Tikrai nemanau, kad mano vadovybė prarado jų kontrolę.
– Kokie jūsų santykiai su dabartine Ukrainos valdžia?
– „Dešinysis sektorius“ yra Ukrainos visuomenės dalis. Jeigu galime kuo nors padėti valdžiai, esame pasiruošę tai daryti – juk tam ir organizavomės. Kai vaikas nežino, ką su žaislu daryti, jį paprasčiausiai sulaužo. Mūsų sukurtos struktūros senasis sovietinis pasaulis tiesiog nesupranta. Todėl susigalvoja visokių nebūtų dalykų ir nori ją sunaikinti. Jeigu mums negrasina sušaudymais, tada santykiai yra normalūs. Tačiau jei valdžia ribą peržengia, tada duodame neformalų atsakymą.
Beje, mūsų batalione yra įvairių tautybių žmonių. Turėjome ir latvių, ir lietuvių, ir estų, lenkų, baltarusių, čekų. Jeigu jie pas mus matytų kokių nors nedemokratinių požymių, tada kartu nekariautų. Europos Sąjungoje gyvenantys žmonės turi galimybę analizuoti informaciją, kitaip nei Ukrainoje, kur visą žiniasklaidą valdo penki žmonės, kurie skelbia ką nori. Dėl to „Dešinysis sektorius“ visą laiką turi teisintis. Tiesą sakant, tai jau šiek tiek pabodo.
– Ar galite savo žodžiais paaiškinti, kas yra „Dešinysis sektorius“?
– Tai karinis ir politinis darinys. Jei būtume tik karinis, tada ir valdžiai būtų lengviau mus apibrėžti, ir mums patiems būtų lengviau. Tačiau mes nutarėme, jog tam, kad žmonės mus suprastų, turime būti ir politiški. Mums reikia lyderių, kurie paaiškintų mūsų pozicijas. Mes norime naujos politikos, į Europą žiūrime siekdami iš jos pasimokyti visko, kas ten yra geriausia. Keliame vertybių klausimą: rytų vertybes jau matėme, tai – mirtis, griovimas, alkoholizmas ir t.t., todėl renkamės kitokias – saugome gyvybę, savo šalį, siekiama ją vystyti. Taip, norint pakeisti santvarką, reikės kariauti, tačiau tai normalu. Ar Europa niekada nekariavo, nekėlė revoliucijų? Tiesiog ten viskas įvyko 300 metų anksčiau, nei pas mus.
Situacija Mukačeve primena tai, kas 1993 metais vyko Lietuvoje. Jūs vienu metu pasitraukėte iš Rusijos įtakos ir galėjote sprendimus priimti savo nuožiūra, nesidairydami, ką apie tai pagalvos Maskva. Dabar Ukraina vejasi Lietuvą, todėl čia ir atvažiavome – norime pasisemti patirties.
Vakar jūsų šauliams pasakojau, kad vieną rytą prabudome ir pamatėme, kad dalies mūsų šalies nebėra. Įsivaizduokite, turite namą, o atėjęs kaimynas trečdalį jo pasisavina. Dabar darome viską, kad tai nepasikartotų.
Prancūzas: Dabartiniai Minsko susitarimai ir vėl mūsų prašo atiduoti dalį savo šalies.
Juodasis: Aš aišku suprantu, kad europiečiams lengviau prekiauti svetimu turtu. Vokietijos kanclerei Angelai Merkel lengviau ateiti ir pasakyti „užteks, susitaikykite pagaliau“.
– Ar jums rūpi „Dešiniojo sektoriaus“ įvaizdis?
– Mums jis labai rūpi. Mes kariaujame už savo šalį ir tai darome po „Dešiniojo sektoriaus“ vėliava. Supraskite mus, esame jauna politinė organizacija, todėl dar neturime pakankamai talentingų ir reikalingų žmonių. Kadangi turime ginklų, pas mus ateina ir visokių neaiškių tipų, todėl mūsų pareiga yra juos atsijoti į šoną. Prieš mus dirba didžiulė propagandos mašina tiek iš Rusijos, tiek ir iš Ukrainos. Esame tarp dviejų ugnių ir mus nori sumalti, nes negali mūsų suprasti. Jie suvokia, kad tampame jėga ir bando pačiomis juodžiausiomis priemonėmis mumis atsikratyti. Kaip išgalime, taip tam priešinamės, tačiau vis dar mokomės. Gal po metų-kitų pamatysite pilną mūsų potencialą.
– Kaip manote, ar Ukrainos valdžiai pavyks išspręsti šalies problemas?
– Viltis miršta paskutinė. Tikimės, kad tai įvyks, nes jeigu nebūtume galvoję, jog šalyje prasidės reformos, tada ir revoliucijos nebūtume pradėję. Tačiau mums neleido jos užbaigti ir iškart permėtė į frontą. Supratome, kad pokyčių įvykdyti dabar negalėsime, nes priešas jau mūsų teritorijoje. Prisiėmėme atsakomybę apsirengti uniformas ir eiti kariauti. Tuo metu Ukrainos kariuomenė apskritai nekariavo, tai darė tik savanoriai, bet dabar apie tai visi tyli.
Nežinau, kaip reikės gyventi tiems žmonėms, kurie liks dabartinėse Donecko ir Luhansko nacionalinėse respublikose. Ten ekonomikos nebėra, totalus banditizmas, viskas sunaikinta. Man tai labai sunku priimti, nes tai mano šalis. 20 metų gyvenau nepriklausomoje valstybėje, ją kūriau, o paaiškėjo, kad tai buvo veltui. Tada siekėme pradėti reformas, bet vietoje to gavome karą.
– Jei dabartinė situacija ir toliau nesikeis, ar planuojate rengti protestus?
– „Dešinysis sektorius“ kol kas turi tik vieną problemą – karą. Kol kas kitų užduočių sau nekeliame, norime laimėti ir toliau gyventi. Suprantu, kad kai kam labai norisi „Dešinįjį sektorių“ traukti į priešpriešą su valdžia, bet tai daroma tik norint pademonstruoti tariamą netvarką šalyje. Esą ekstremistai lenda prie valdžios. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas todėl ir stengiasi viską suversti ant mūsų. Tai suprantame ir žinome, kad mums bandys prikišti dalykų, kurių niekada nedarėme.
Taip pat suprantame, kad karui pasibaigus, mums primes dar daugiau nebūtų dalykų, prasidės teisminiai procesai. Jau dabar milicija, kuri turėtų kariauti fronte, renka apie mus medžiagą. Tam taip pat ruošiamės.
Prancūzas: Mes prieš valdžią, kuri Ukrainą stato ir kuria, neiname. Atvirkščiai – stengiamės jai padėti kuo galime. Savanoriškai šalį ne tik giname, bet ją ir statome ir nieko už tai neprašome.
– Kaip manote, kokia dalis Ukrainos valdžios šiandien dirba Rusijai?
Juodasis: Didelė, bet pažiūrėjus į Ukrainos politines jėgas, pamatysite, kad labai smarkiai kyla būtent opozicija. Bet juk tai ta pati Regionų partija, kuri nuo valdžios buvo pašalinta, o dabartinė valdžia savo veiksmais jiems leidžia grįžti į ankstesnes pozicijas.
– Ką veikėte iki karo?
– Aš esu profesionalus revoliucionierius, „banderovcas“, nacionalistas, bet, ačiū Dievui, ne fašistas. Ukrainoje tai vadiname meile savo šaliai. Mes tai suprantame ir mūsų lyderis Dmytro Jarošas visada sakė, kad jei kas nors galvoja, jog nebus karo su Rusija, klysta. Aš 14 metų rengiausi šiam karui. Mes esame profesionalūs kariai, bet dėl to mes nenustojome buvę civiliais. Dalyvaujame šalies gyvenime, tarp mūsų yra verslininkų, mokytojų ir t.t.
Noriu pabrėžti, kad mes nesame kokia nors atskira kasta Ukrainoje. Tikiuosi grįžęs iš karo užmesti automatą ant spintos ar priduoti jį pareigūnams ir daugiau jo neprisiminsiu, toliau gyvensiu. Mums tie ginklai visai neįdomūs ir juos paėmėme tik todėl, kad dabar toks metas. Tikrai neketiname valdžios keisti perversmu. Tiek metu rengiausi ne tam, kad nuversčiau Petro Porošenka – man tai neįdomu.
Prancūzas: Vadas turi svajonę ne antiteroristinės operacijos zonoje sėdėti, o turėti gabaliuką žemės, su geru namuku, pirtį ir ežerą netoliese.
– Ar tikrai bus taip lengva grįžti į civilį gyvenimą?
Juodasis: Mes suprantame, kad gali kilti psichologinių problemų, todėl tam ruošiamės. Galbūt ir vaikinai iš Mukačevo dėl to turėjo problemų, nes pastovėjus su ginklu atsiranda didesnis sąžiningumo jausmas. Jie grįžta į savo gimtinę ir mato, kad niekas nepasikeitė, o dar ir pablogėjo, nors jų draugai atidavė gyvybes už savo šalį. Visi kaip vogė, taip ir toliau vagia.
Prancūzas: Kiekvienas fronte dabar esantis žmogus nori, kad karas kuo greičiau pasibaigtų ir jis galėtų grįžti namo. Mes turime psichologų patvirtintas programas, kaip grįžti į normalų gyvenimą, bet valdžia turi padėti. Jei žmogus nukentėjo šiame kare, jam priklauso kompensacija. Jam nereikėtų eiti ir visiems aiškinti, kas jis toks ir kas jam priklauso. Jis buvo kare ir gynė savo šalį, galėjo netekti gyvybės. Aplinkiniai turi už tai parodyti elementarią pagarbą, nes tie žmonės yra herojai. Jie fronte paliko savo koją, ranką, aukojo savo šeimos gerovę, darbą vardan to, kad būtų taikus gyvenimas. Jų pamiršti negalima.
Sovietų sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo sužeistus išveždavo į lagerius ir jie ten mirdavo. Tauta jų nematė, bet dėl to problema niekur nedingdavo. Psichologines problemas ir fizinius defektus turinčių invalidų, šeimų, kurios niekada nebeturės tėvo ar vyro problema niekur nedingsta ir jiems reikia valstybės paramos.