Vis dar liūdnai pagarsėjusiame kvartale
Rengiant šią knygą, didžioji dalis bandymų užmegzti kontaktus su nužudytųjų našlėmis žurnalistui D. Dargiui baigdavosi išties nesėkmingai ne tik Kaune, bet ir kituose šalies miestuose – Panevėžyje ar Klaipėdoje. Šio didelės apimties žurnalistinio tyrimo, virtusio knyga, autorius mėgino prašnekinti ir 2003-ųjų kovo pabaigoje kone Panevėžio centre nušauto, praeityje du kartus teisto panevėžiečio Dariaus Klimavičiaus našlę, iki šiol gyvenančią vadinamajame Panevėžio mafijos veikėjų kvartale. Moteris, kuri patikimų šaltinių apie padėtį ano meto Panevėžyje būdavo išsamiau informuota negu visi į šį Lietuvos miestą žvilgsnius nukreipę kriminalinės policijos operatyvininkai bei sudėtingas bylas narpliojantys prokurorai, mielai sutiko pasišnekėti. Kai pirmąsyk su ja susisiekiau, pašnekovė teigė, kad šiuo metu yra užsiėmusi, nes iš lietuvių emigrantų pamėgtų šalių yra sugrįžę jos artimieji. Bet kito telefoninio pokalbio metu ji pažadėjo ne tik susitikti, bet ir pasidalinti jos pačios rašytais prisiminimais ir pateikti šūsnį unikalių publikacijų, kuriose buvo rašoma apie nušautą vyrą.
Nužudytasis pašnekovės vyras D. Klimavičius buvo laikomas legendinės Panevėžio Tulpinių gaujos nariu. „Galima sakyti, kad po Tulpinius valdžiusio Virginijaus Baltušio žlugusios gangsterių eros atėjo ir įsitvirtino D. Klimavičius. Su žmona ir jos tėvu vyras glaudėsi ankštame bute, bet važinėjo brangia mašina ir mėgdavo puikuotis brangiu mobiliuoju telefonu“, – taip šiandien D. Klimavičių prisimena buvę Panevėžio kriminalistai, daug prisidėję prie vietos banditų gaujų sužlugdymo.
D. Klimavičiaus kūnas buvo aptiktas 2003 m. kovo 27-ąją, 23.25 val., Panevėžyje, Parko gatvėje, prie 29-uoju numeriu pažymėto namo, ant važiuojamosios dalies. 32 metų vyras buvo nužudytas penkiais šūviais į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Nukritęs nuo grindinio, jis liko gulėti dešine ranka užsidengęs smilkinį. Iš tokios nužudytojo laikysenos kriminalistai nusprendė, kad vyras buvo užpultas netikėtai ir negalėjo apsiginti.
Kaip vėliau policijai pasakojo įvykio liudytojai, neva matę iš žmogžudystės vietos nubėgančius du kaukėtus vyriškius. Parko gatvė, kur buvo nužudytas D. Klimavičius, ir Tulpių gatvė, kur jis gyveno, yra kaimyniniuose miesto mikrorajonuose. Kaip žinia, Tulpių gatvėje ir susiformavo ilgus metus ne tik Panevėžį, bet ir visą Lietuvą šiurpinusi šaltakraujų žudikų Tulpinių gauja.
Iš gangsterio žmonos – į kalėjimo prižiūrėtojas
Nors Vilniuje gimęs D. Klimavičius du kartus stojo prieš teismą, tačiau realių laisvės atėmimo bausmių jam pavykdavo išvengti. 1995 metų lapkritį paskelbtu nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismas jam buvo skyręs 3 metų laisvės atėmimo bausmę už neteisėtą šaudmenų ir šaunamojo ginklo laikymą bei nužudymą dėl neatsargumo, tačiau bausmės vykdymas 2 metams buvo atidėtas.
2000 metų vasario 4 dieną D. Klimavičius buvo suimtas dėl plėšimo ir kalėjo iki teismo. 2001 m. balandžio 9-osios nuosprendžiu už chuliganizmą ir vagystę jis nuteistas kalėti 2 metus, tačiau nuo neatliktos bausmės dalies buvo atleistas pritaikius amnestiją.
Nors pareigūnai nuo pirmųjų tyrimo dienų D. Klimavičiaus nužudymo nebesiejo su konkrečiu asmeniu, tačiau viena iš mįslingos žmogžudystės versijų – gaujų tarpusavio sąskaitų suvedinėjimas, kuriame galėjo dalyvauti ir Panevėžyje pradėję viešpatauti Psichiniai.
Po D. Klimavičiaus mirties jo našlė nutarė gyvenimą pasukti visiškai netikėtu rakursu – daugelio nuostabai, moteris įsidarbino prižiūrėtoja Panevėžio pataisos namuose, kur bausmę atlieka už įvairius nusikaltimus nuteistos moterys. Tačiau šiais metais uniformuotų kalėjimo prižiūrėtojų būryje tarnavusi moteris nusivilko uniformą, nes išėjo į pensiją.
Visgi praėjus kuriam laikui panevėžietė netikėtai atsiprašydama atšaukė anksčiau planuotą susitikimą. Atsisakymu duoti interviu paveikė kai kurias šios knygos siužetines linijas. D. Klimavičiaus našlė šių eilučių autoriui kelissyk telefonu teigė nenorinti leistis į praeities įvykius, nes taip bandanti išsaugoti sunkiai sergančio vaiko privatumą.
Moteris teigė nenorinti detalizuoti nužudytojo mirties bylos aplinkybių, juolab nusikaltimas neišaiškintas iki šių dienų. Atrodė, kad labiausiai našlė baiminosi šnekėti dėl to, jog net ir dabar nesijaučianti saugi gimtajame mieste. Anot jos, Panevėžyje nusikaltėlių grupuotės tebeegzistuoja, o pernelyg didelis atvirumas gali kainuoti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę. „Panevėžio pareigūnams daugelio dalykų nepavyksta atskleisti, todėl ir ši byla liko neištirta. Patikėkite, mačiau ir žinau labai daug tuo laiku vykusių dalykų. Net ir dabar, per televiziją žiūrėdama dokumentinius pasakojimus apie tą laiką, galiu drąsiai pripažinti, kad gyvenimas Panevėžyje buvęs kur kas niūresnis, nei vaizduojama žiūrovams skirtuose filmuose ir laidose. Jei viešai prabilčiau, kai kam būtų riesta. Bet nenoriu drumsti vandens. Noriu ramybės. Nereikia intrigų bei nemalonumų. Šia tema viešai kalbėti vis dar pavojinga. Tie, kas skaitys šią knygą, po to gali nušauti ir mane, ir jus. Nejuokaukite. Tai labai rimti ir pavojingi dalykai, geriau jų neliesti bei juos palikti užmaršty“, – taip pokalbį telefonu vieną 2016-ųjų vasaros pabaigos dieną užbaigė D. Klimavičiaus našlė.
Laikykis, Virgeli!
Panašiu tonu su žurnalistu kalbėjosi ir Tulpinių gaujos žvaigždės, kelis kartus iki gyvos galvos nuteisto Virginijaus Baltušio vaikų motina Erika Šiškaitė. Ji yra neoficiali tulpinio žmona ir dviejų jo vaikų – Edgaro ir Vyganto motina. Panaršius internete galima aptikti įrašų, kad šiandien E. Šiškaitė anksčiau veikusios bendrovės „Snigdilė“, vėliau virtusios „Placu“, vadovė. Pažymima, kad šios Panevėžio įmonės nuo seno užsiima maisto tiekimu mažamečių vaikų ugdymo įstaigoms, taip pat suaugusiems skirtų kavinių, barų bei naktinių klubų veikla.
Per trumpą pašnekesį E. Šiškaitė teigė, kad apie savo gyvenimą su Tulpiniu galėtų parašyti atskirą storą knygą. Tačiau kol kas to nenorinti daryti. Ji teigė siekianti pamiršti praeities gyvenimą ir nėra linkusi viešai publikuojamomis istorijomis trukdyti ar kitaip pakenkti savo buvusiam mylimajam bei vaikų tėvui, kuris jau beveik 16 metų kali „gyvagalviams“ skirtame sektoriuje Lukiškių kalėjime.
Apie šią panevėžietę žiniasklaidoje buvo pateikta serija publikacijų kaip apie vieną tų moterų, kurios eina paskui savo vyrus, apkaltintus itin sunkiais nusikaltimais. Nepaisydama užgriuvusių sunkumų, panevėžietė nuolat dirbo, rūpinosi dviem vaikais ir stengėsi visais įmanomais būdais vyti į šalį mintis, kad niekada laisvėje nepamatys mylimojo. Pirmaisiais metais žiauriais nusikaltimais, tarp jų ir rezonansinės žmogžudystės, buvusio „Mažeikių naftos“ vadovo Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino pagrobimu bei nužudymu, apkaltintam V. Baltušiui patekus už grotų, Erika dažnai į kalėjimą nuveždavo medaus, riešutų, citrinų, kitokių vaisių, filosofijos knygų.
„Man ir prokuroras sakė, kad jeigu bus įrodyta kaltė, Virgis į laisvę daugiau niekada nebeišeis. Aš ir pati tą suprantu. Tačiau gyvenu viltimi, kad jis nekaltas“, – 2002-ųjų vasarį duodama interviu vienam žurnalistui kalbėjo E. Šiškaitė.
Kaip jau ne kartą skelbta žiniasklaidoje, 1966 metais gimęs V. Baltušis iki savo žmogžudysčių serijos pradžios buvo teistas tik kartą – 1997 metais 10 tūkstančių litų bauda už nešaunamojo ginklo nešiojimą. Pirmosios instancijos Vilniaus apygardos teisme 2007 metų kovo 20 dieną paskelbus griežtas bausmes Tulpinių nusikalstamos gaujos autoritetams, panevėžiečių šutvės nusikaltimų sąrašas atgulė net į 100 puslapių apimties teismo nuosprendį. Už 5 žmonių nužudymą, kartu su Klaipėdos Gaidjurginiais, V. Baltušiui skirti 56 metai nelaisvės. Apibendrinus bausmes, jam skirta kalėti iki gyvos galvos. Dar 6 kartus iki gyvos galvos ir 168 metus nelaisvės Vilniaus apygardos teismas V. Baltušiui skyrė Tulpinių byloje, kur įrodyta, jog jis dalyvavo nužudant 26 žmones.
Įdomiausia, kad mėgdavęs prisistatyti kiečiausiu Tulpinių mafijos veikėju V. Baltušis tapo tiek Panevėžio, tiek Klaipėdos Gaidjurginių gaujų duobkasiu. Kai V. Baltušis policininkams ir prokurorams smulkiai pateikė pasakojimą, kaip 2002 metais Sigito Gaidjurgio vyrai kartu su Tulpiniais Giruliuose nužudė Mindaugą Bendzalauską, netrukus Policijos departamento pareigūnai nusprendė sulaikyti Klaipėdos Kaponę – taip tam tikruose sluoksniuose vadintą Sigitą Gaidjurgį.
Natūralu, kad po tokių griežtų teismo sprendimų V. Baltušio ir E. Šiškaitės gyvenimas smarkiai pasikeitė. Kalbama, kad pastaruoju metu šios poros santykiai yra pakankamai atvėsę. Patys Tulpinių gaujos lyderiais laikomi asmenys nei apie senus nusikaltimus, nei apie gyvenimą su moterimis vis dar nelinkę atvirai šnekėtis su žurnalistais. Kad ir kiek kartų bandžiau susisiekti su pačiais ryškiausiais ir Lukiškėse vis dar bausmes atliekančiais panevėžiečiais, nė vienas iš jų nepanoro susitikti ir duoti interviu žiniasklaidai. Jie vis dar tyli ir mėtosi tomis pačiomis intrigomis, kad prie buvusio naftos magnato G. Kiesaus ir jo artimų žmonių iš Mažeikių, kurie buvo surasti nupjautomis galvomis, nužudymo yra prisidėję kažkokie mistiniai bei įtakingi valdžios vyrai, teisėsaugos padaliniai ar kitoms slaptosioms draugijoms priskiriami asmenys. Jie vis dar slepia ar netgi neprisimena, kur yra paslėpę nužudytųjų mažeikiškių galvas. Aišku, kad tokios iš Lukiškių kamerų skleidžiamos pasakėčios tėra ,,blefas“ bei pigūs triukai, kuriais norima bent šiek tiek pamaitinti sensacijų bei kriminalinių intrigų pageidaujančią visuomenę.
