DELFI Dėmesio centre – filosofas, pasiskelbęs kandidatas į Prezidentus Arvydas Juozaitis.
– Pone Juozaiti, jūsų kandidatavimas įneša naujų spalvų šiuose rinkimuose, bet kodėl jūs nutarėte kandidatuoti?
– Trumpai pasakysiu – atėjo laikas.
– Atėjo laikas – tai ne argumentas.
– Argumentas, žinoma. Tiesiog atėjo tokia Lietuvos padėtis, kad nebegalima tylėti. Įsivaizduoju, kad jeigu viskas bus taip, kaip dabar, tai vargu ar po 20-ies metų mes lietuviškai bekalbėsime.
– Jūs sakote, kad pagrindinis argumentas kodėl kandidatuojate – gelbėti lietuvybę?
– Plačiąja prasme – taip, lietuvybę.
– Jūsų nuomone, jai gresia toks didelis pavojus?
– Plačiąja prasme – taip. Lietuva labai linkusi į savižudybę. Tas savižudžių skaičius, kuris šiek tiek statistiškai mažėja, vis tiek daro mus pirmaujančiais pasaulyje. Daug kas liudija savižudybės elementus: įstatymų priėmimas yra savižudiškas, kad ir dabar tas vaikų paėmimas – tai yra savižudiškas įstatymas, jį reikia be abejonės stabdyti. Miškų kirtimo, urėdijų naikinimo įstatymas irgi savižudiškas.
– Jūs nešate ateities viltį ar baimę dėl dabarties? Kokį energetikos krūvį jūs atsinešate?
– Pagalvokite, jeigu aš neščiau mirtį, tai iš karto reikėtų gulti į kapus. Kaip tik viltis ir yra tas šviesos spindulys už kurio mes užsikabinam kaip už virvės ir eisim iš tos duobės.
– Jūs pastaruoju metu keletą dalykų esate pakartojęs. Pavyzdžiui, kad istorinė klaida buvo Vytauto Landsbergio išrinkimas sąjūdžio lyderiu.
– Sakyčiau, kad istorinė klaidas yra kartoti tai. Nebūtina. Manau, mums iš viso nebereikia apie tai kalbėti, tai jau nuėjęs reikalas. O apie tą istorinę klaidą, jeigu taip trumpai ir aiškiai: Baltijos kelias kaip tik ir baigėsi tuo metu šita istorine klaida. Tada atsirado „vaduotojai“ ir Baltijos kelio reikšmė buvo iš karto ištrinta. Baltijos kelias buvo nužudytas tuo metu, kai dalis tautos tiesiog tapo nebereikalingi. Praktiškai pusę metų gyvavo Baltijos kelias, kuris ir atvedė į kovo 11-ąją. Po to prasidėjo tas savižudiškas energijos eikvojimas tarpusavyje. Ačiū Dievui mes išlindom ir daugelio aplinkybių dėka, o ne vien kažkurios partijos.
– Praėjo 30 m. ir daugelis žmonių gal tikrai jau neatsimena kai kurių aplinkybių ir turbūt nemaža dalis žmonių dabar žiūri į jus ir galvoja: „tikrai, juk jis buvo Sąjūdžio lyderių – kodėl jis nėra nepriklausomybės akto signataras?“ Daug kas turbūt neatsimena jūsų apsisprendimo nekandidatuoti prieš Algirdą Brazauską. Tuo metu tai atrodė pirmiausiai labai netikėta. Kodėl jūs taip nutarėte?
– Pagalvokite, kiek tų netikėtumų yra. Jūs išvardinote iš karto bent tris. Todėl, kad aš niekada nelaikiau savęs politiku, nemačiau politikoje gyvenimo prasmės. Supranti, kad kai reikia egzistenciškai spręsti kai kuriuos klausimus, tuomet turi tai daryti. Jeigu likimas būtų taip pasisukęs, kad būtume „nukirtę“ Algirdą Brazauską, o aš tai turėjau padaryti su visa Sąjūdžio jėga, tai būtų gal koks Gruzijos variantas. Su krauju, ko gero. Reikėjo daug ką spręsti. Pirmiausiai jo reikėjo Maskvoje. Ten Brazauskas vykdė pilnąją Sąjūdžio programą, darė viską, ko mes iš jo tikėjomės, buvo pakeleivis ir kovų bendražygis. Reikėjo tokio žmogaus su patirtimi. O ką mes 30-ečiai? Jau būtų gatvių politika, o ne rimtoji.
– Jūsų nuomone, Brazausko neišrinkimas į Aukščiausiąją Tarybą būtų virtęs kažkokiomis riaušėmis?
– Aš dabar kalbėjau apie Maskvą ir tuos pirmuosius 1989 m. rinkimus. Čia aš apie kitką jau kalbu, apie Baltijos kelią. Mano gal naivumas buvo tikėti, kad Baltijos kelias dar turi tęstis ir kad jis neišvengiamas ir po kovo 11 d.
– Grįžkime į dabarties laikus. Jūs sakote, kad jums atėjo laikas, suprask, situacija tiek dramatiška, kad jums vėl reikia...
– Aš pakartosiu Trumpą. Jis irgi sakė: „kam man ta politika? Aš tiek turtingas žmogus, aš tiek valdau tūkstančių žmonių, bet aš nemaniau, kad padėtis tokia bloga ir apsisprendžiau.“ Aš kartočiau Trumpą. Žinoma, be jo pinigo, be nieko, bet Lietuva savaip kartoja tik su kita dvasine jėga.
– Jūs labai akcentuojate prarandamą ryšį su Latvija. Kodėl jums tai taip svarbu?
– Ne tik prarandamą, o prarastą iš viso. Ir dabar nėra jokios televizijos korespondento Latvijoje, nėra kultūros atašė. Apie Latviją mes sužinome iš kažkokių rusiškų šaltinių, nebesusikalbame. Juk latvių kalbą galima nesunkiai išmokti. Nereikia mums, broliams ir sesėms, trečios kalbos susišnekėjimui, galime išmokit vieni kitų. Tai ne aš akcentuoju, to reikia Lietuvai, tos energetikos, su kuria mes kartu eisime ir į Europos sprendimus, o dabar einame po vieną iš tikrųjų.
– Lietuva ir Latvija niekada nebūtų turbūt tokia geopolitinė galia, kaip Lietuva ir Lenkija, pavyzdžiui, ar ne?
– Čia yra kitas klausimas, yra visai kitas klausimas. Mes nuo Lenkijos neatsitrauksime, ji yra istorinė mūsų bendražygė. O ta vadinama naujoji politika, kuri dabar reikalinga Europai, reikalinga tai pačiai Lenkijai mūsų abiejų su latvių pagalba. Mes esam du balsai lygiaverčiai. Aš už tą esu, kad lygiai taip pat latviai su Tėvynės Europos idėja yra praktiškai šiuo metu beeiną.
– Viešoje diskusijoje prezidento rinkimuose, kiek tenka skaityti ar kažkur matyti, jūs sukate tolyn nuo ekonominių, finansinių, socialinių temų. Kodėl? Jums tai atrodo kaip antraeiliai dalykai, ar jūs tiesiog nesijaučiate labai stiprūs tuose vandenyse.
– Pirmiausia aš vis dėlto ekonomistas. Kaip ir tie mūsų žinomieji, esu baigęs tą patį fakultetą. Išsistudijavęs pamatus bent jau kapitalo, tai tikrai. Karlą Marksą skaičiau net du kartus pirmąjį tomą ir žinau, kas yra kapitalas. Bet dabartiniai skaičiavimai visi, tai jeigu eitume į premjero postą arba ieškotume šitų pareigų, tai reikėtų ekonomikos daugiau, o šiaip kas susiję su biudžetu ir jo formavimu, ir visa Sodra, patikėkit – bent keturi patarėjai šiais klausimais man patarimus duoda. Užtektų man žinių su gerb. Nausėda diskutuoti.
– Tautiškumas, jūsų nuomone, yra ta tema, kuri gali paskui jus vesti didžiąją dalį Lietuvos žmonių? Tai yra ta tema? Važiuojant per Lietuvą, susitikinėti su žmonėmis, dalyvaujate įvairiose miestų, miestelių šventėse, kur tik jūsų nėra. Ar tai yra tema numeris vienas? Turbūt ne tai yra tema nr. 1.
– Kodėl? Žinoma, skurdo tema yra pati pirmoji. Čia yra kalbos tiesiog net neverta tema dėl to, kad su ja reikia gyventi, su skurdu – ne kalbėti, o kažką daryti. O dėl tautiškumo… Tai žinote ne aš tos temos ieškau kaip kažkokio populiarumo šaltinio. Matau ko reikia, kad žmonės įgautų papildomos energijos. Kaip popiežius sakė čia pat, Katedros aikštėje: „jaunime, tavo tapatybė Tautoje.“ Tai mane be galo nustebino, kaip, manau, ne vieną Lietuvoje: tokį kosmopolitą, globalistą, krikščionybės ideologą, atsisukti į tautos šaknis. Kas jį privertė? Niekas nevertė. Reiškia informacija tokia, kad Lietuva su jaunimo emigracija yra tiesiog avangarde ir tai yra be galo pavojinga. Tautiškumas yra savaime jėgos šaltinis.
– Skaičiau Laimos Lavastės interviu su jumis. Jūs sakote, kad ta korta, kad jūsų žmona yra rusakalbė, tikrai bus išmesta. Ar manote, kad tai gali būti problema? Net pats tai vadinate kortą. Ir, beje, turbūt kyla klausimas – jūs šeimoje kalbate rusiškai, kol jūsų žmona neišmoko lietuviškai?
– Kalbame… Mes meldžiamės lietuviškai, aš taip pasakysiu. Vaikai lietuviškai kalba.
– Bet su žmona kalabte rusiškai?
– Visaip pasitaiko. Bet tai čia yra problema taip pat ta, kurią aš jaučiu. Ji gyva ir reikalinga. Kiek Lietuvoje dar reikės daug ką sulietuvinti ir tas globalizacijos šuoras, kur čia tiek šeimų bus mišrių, ir dabar jau yra, lietuvybės uždavinys bus labai stiprus.
– Jūsų taip pat tokia šeima.
– Tai aš šituo ir didžiuojasi, kadangi tas darbas bus padarytas ir lietuvių bus vis daugiau.
– Gerai, grįžkime prie dabarties temų. Aišku, sociologija rodo viena, jūsų patyrimas regionuose galbūt rodo kita. Kaip jūs pats įvertintumėte svarbiausius kitus kandidatus be jūsų? Turbūt saves nelaikytumėte nesvarbiu.
– Na, tai, žinoma, čia kiekvienas užsiima savo veikla ir daro savo. Štai plaukiu ir plaukiu per Lietuvą, kaip ir baseiną. O matau aplinkui tik tai galbūt irgi kažkur šalia plaukiančius, bet aš neturiu į juos dėmesį ypatingai kreipti, nes pats išsiblaškysiu.
– Prasčiausia būtų likti kaip olimpinėse žaidynėse trečiam, nes nei pirmas, nei antras. Nes čia laimi tik pirmas ir antras, kurie patenka į antrąjį turą.
– Bet galima pasiekti ir olimpinį rekordą, kuris man priklausė – apie 20 minučių. Bet šiuo atveju, kandidatai, kurie aplinkui, aš nemanau, kad turime vienas į kitą dairytis ir žiūrėti kuris geresnis. Reikia savo darbą daryti ir jausti. Netgi dabar mano visas važinėjimas, aš jau, sakykime, apgriebęs beveik visus pagrindinius miestus Aukštaitijoje ir miestelius Žemaitijoje dabar įžengiame į Suvalkiją ir Dzūkiją. tai dar lieka iki pavasario, šitie du mūsų Pietų regionai. Aš nematau priešininkų. Jeigu ir atvažiuoja vienas kitas arba aš paskui jį, arba jis paskui mane. Tai net nesiteirauja, kas ten buvo, nes tu turi su žmonėmis išsikalbėti, turi savo darbotvarkę.
– Na, bet kuriuo atveju – jūs buvęs sportininkas, orientuotas ne tik į procesą, bet ir į rezultatą. Jūs turbūt matote konkrečius konkurentus, kuriuos, akivaizdu, teks įveikti, jeigu norite pasiekti tam tikrų rezultatų. Įdomiausias, sakykim, priešininkas jums šiuose rinkimuose iš tų, kurie pasiskelbė? Nes tarkim Saulius Skvernelis dar nesako savo sprendimo.
– Man įdomiausias buvo Ušackas, turiu prisipažinti.
– Kodėl?
– Už tai, kad nuo Sąjūdžio laikų jis buvęs bendražygis, toks jaunesnis bendražygis. Sąjūdžio būstinėje, kuri buvo Žvėryne, į pirmąją vasarą jis dažnai būdavo. Paskui mes ir Danijoje bendravome. Apskritai žinojau jo pasaulėžiūrą – tą globalistinę. Tas jo užsienio patyrimas man buvo įdomus. Galvojau, reikia pasižiūrėti, kiek ten yra tikro, o kiek yra na tokio dabar populiaraus Lietuvoje, galbūt ir nelabai reikalingo. Bet būtume išsiaiškinę šitą, bet neteko kol kas, deja.
– Ar sutiktumėte, kad jūs nešatės panašų energetinį krūvį, panašią žinią kaip Naglis Puteikis, Aušra Maldeikienė, gal net Valentinas Mazuronis? Nekalbu, kuris čia stipresnis ir taip toliau, bet energetika panaši, žinia panaši.
– Nelabai suprantu šitų sąvokų „energetika“, „žinia“.
– Sąvokos labai paprastos: akcentavimas dabarties tokiomis niūresnėmis spalvomis nei kiti kandidatai tai daro. Nausėda, Šimonytė nekalba taip niūriai, jie kalba taip labiau pozityviai. Jūs sakote, kad po 20 metų tautos neliktų – tai nieko sau.
– Gali ir nelikt. Aš dariau savo tyrimus, kai šaligatviu eidamas klausinėjau bent kokia 15 žmonių – visi bijo. Klausimas buvo toks: Kaip įsivaizduojate Lietuvą po dvidešimties metų? Sakė: „dink iš čia, mums visai nesvarbu“.
– Bet juk tai ta pati tauta, kuri išgyveno caro okupaciją, kalbos draudimą, persekiojimą, sovietizaciją ir daugybę dalykų.
– Dabar šita tauta panirsta tiesiog į patyčių kultūrą. Pažiūrėkite, niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų susilauki, kad, atrodo, čia ne Lietuva, čia kažkoks pragaras. Šitokiame pragare gyventi daugelis nenori. Taigi viena iš emigracijos priežasčių yra patyčių kultūros plėtimasis. Tai įsivaizduokit šitaip, kad bent jau iš mano pusės rinkimuose patyčių nebus. Jeigu kas puls, tegul jie ir atrodo juodi.
– Jūs neatsakinėsite kitiems kaip, jūsų nuomone, norėtumėte, kad apie jus kas sakytų?
– Žinoma. Čia yra ir Kanto, ir krikščioniškoji nuostata. Ir apskritai dėl energetikos – aš priminčiau tik tai Paksą, jeigu taip norite pagal energetikas. Šiuo metu, kaip dabar buvo lygiai pusmetis iki rinkimų, jis turėjo 5proc. ir jis laimėjo rinkimus. Jisai viską laimėjo rajonuose.
– Na, dėl daug ko jis laimėjo. Lemiamuose debatuose jis pasirodė tiesiog kaip jaunas Adamkus, nes kalbėjo tą patį, tik energingiau ir taip toliau. Jeigu jums nepavyktų, kokį norėtumėte palikti žinią savo kandidatavimu, į ką visuomenė turėtų atkreipti dėmesį, kas turėtų likti po jūsų kandidatavimo?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad jau lieka. Jau dabar kandidatai, kurie visai apie tautiškumą nešnekėjo arba netgi apie švietimą nešnekėjo, o dabar pastebėjau. Prieš kelias dienas jūs taip pat kalbinote vieną –jis prieš tai nieko nešnekėjo, dabar, pasirodo, prabyla. Tai jau įtaka yra. Ir mano programas, ir tų keturių bokštų, kur aš vadinu: kalba, šeima, švietimas ir teisingumas. Tai šitie jau įkalti bokštai ir jie dabar jau daro įtaką. Man netgi sakyčiau jau ir tai patinka, nepaisant galimo gero rezultato. Jau dabar yra padaryta daug kas ir bus dar daugiau padaryta. Kalbėta, kad dar paskui paliksiu – dabar paliekama.
– Prieš kelias dienas sutikau vieną visuotinai žinomą mokslininką, profesorių. Jus su juo kalbėjote viename iš Lietuvos miestų. Jis sako: „geras vyras, bet man atrodo, kad jau traukinys nuvažiavo“. Kaip jūs vertinate tai?
– Sakyčiau, laivas nuplaukė tolyn, o jis liko traukinyje. Žiūrint iš kokios epochos jis, ar ne išeivis jis.
– Daug kas jus yra primiršę, netgi pamiršę, kai kurie net nežinojo. Jūsų nuomone, yra tiek pakankamai laiko iki rinkimų, kad visa visuomenė vėl iš naujo, o kai kurie apskritai pažintų Arvydą Juozaitį?
– Sako, nauja tiesa yra gerai užmiršta sena. Ir mane prisiminti, pasirodo, labai lengva: seneliai, tėvai primena ir tada vaikai jau žino. Nors, aišku, šita karta negali žinot student, net trisdešimtmečių, nes lygiai 30 metų praėjo. Ir kai nedalyvauja tokioje politikoje, kuri yra kaip dabar – ekrane, tai arba rašai knygas, arba statai spektaklius.
– Kai kasdienėje politinėje veikloje nedalyvauji, žinoma, nesi dėmesio centre.
– Taip, nesi prie šio stalo, bet jūsų dėka viskas vyks – jūsų šito luomo arba jūsų cecho dėka. A, aš jus turiu siurprizą. Jums čia bus netikėtumas ir jūs turite pirmumo teisę. Štai lietuvio pasas, pasižiūrėkite. Padarytas Jono Basanavičiaus pasas, kuriame jis - Bulgarijos pilietis. Mes rodome, kad toks likimas gali ištikti tuos lietuvius, kurie atsisako Lietuvos pilietybės.
– O kokia šio paso idėja, jeigu labai trumpai?
– Nereikia dvigubos pilietybės nei referendumo, nei pačios idėjos. Ji reaguoja maždaug tris sluoksnius: globalios Lietuvos lietuviai, kurie gyvena „neteisingose“ šalyse, negaus šios teisės į dvigubą pilietybę, o lietuviai, likę Lietuvoje, taip pat negaus. Reiškia, bus trijų rūšių piliečiai.