Jurbarko smurtautojo byla atvėrė skaudžią Lietuvos problemą

Po to, kai vasario 27-ąją buvo paskelbtas teismo verdiktas 16-metę merginą sumušusiam ir išprievartauti mėginusiam jurbarkiškiui Mantui Icikevičiui, auka nesulaikė ašarų – jos skriaudikas išsisuko nuo realios laisvės atėmimo bausmės.

Ir nors šiuo metu toks Tauragės apylinkės teismo teisėjos Gražinos Gudžiūnienės sprendimas apskųstas Klaipėdos apygardos teismui, žmogaus teisių aktyvistai sako, kad jis atvėrė skaudžią Lietuvos problemą – smurtinių ir seksualinių nusikaltimų aukos mūsų šalyje dažnai nesulaukia teisingumo ir yra paliktos vienos su savo skausmu.

Tad gal net neverta stebėtis, kad smurtą patyrę asmenys vis rečiau ryžtasi ilgoms ir emociškai skausmingoms tiesos paieškoms, po kurių, deja, dar ir išgirsta, kad nusikaltėliai vis tiek liks laisvėje.

Nusikaltėlių pergalė

Anot Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės Jūratės Juškaitės, problemą galima įžvelgti ir tame, kad kai kurių teisėsaugininkų pasisakymai, kai įvykdomi sunkūs nusikaltimai, kartais tampa kone protu nesuvokiami.

„Neseniai nuskambėjo policijos pareigūno pasisakymas apie atvejį Vilniuje, kai apie galimai išžagintą merginą pareigūnas savo paskyroje atsiliepė taip: „Mažiau lakt reikia ir raitytis ir nieko nebus.“ Taip asmuo, kuris turėtų ginti, saugoti, padėti, atsakomybę dėl galimo nusikaltimo perkėlė jai, o ne galimai žaginusiam asmeniui“, – aiškino ji.

Žodis, žvirbliu paleistas, jaučiu sugrįžo. Pareigūnas už tokius žodžius, sulaukęs visuomenės pasipiktinimo, vėliau atsiprašė. Tačiau mergina, apie kurią pareigūnas pasisakė, žiniasklaidai pareiškė nemananti, kad jo žodžiai nuoširdūs – esą jei pareigūno požiūris į smurtą patyrusius žmones būtų išties jautrus, net liežuvis neapsiverstų tokių dalykų sakyti.

Bet kuriuo atveju pareigūno atsiprašymas neišspręs problemos, giliai įsišaknijusios teisėsaugos sistemoje – aukoms tenka pereiti kone kryžiaus kelius siekiant įrodyti, kad nusikaltėliai turi sulaukti pelnytos bausmės, todėl kai kurios jų kone palūžta ir pasiduoda.

„Prieš kelerius metus taip pat nuskambėjo atvejis, kai moteris buvo žiauriai išžaginta Vilniuje, tačiau nesulaukusi tinkamos pareigūnų bei medikų reakcijos, kurie ją siuntinėjo iš vienos įstaigos į kitą, nusprendė nebetęsti proceso, nes jis jai buvo tiesiog per skausmingas“, – prisiminė J. Juškaitė.

Anot žmogaus teisių gynėjų, tokia istorija – tai dar viena nusikaltėlių pergalė.

Panašu, ją gali švęsti ir Jurbarke 16-metei gyvenimą suluošinęs 18-metis M. Icikevičius, kuriam Tauragės apylinkės teismas skyrė 3 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ją atidedant. Tai reiškia, kad Jurbarko politikų sūnus kalėjimo duonos nevalgys. Tiesa, jis nusikaltimo aukai turės atlyginti 5 tūkst. eurų žalą ir 2 tūkst. eurų nukentėjusiuoju pripažintam merginos tėvui.

Iš teismo salės jis kartu su tėvais išėjo tylėdamas ir savo pozicijos viešai neišdėstė. Su vaikinu „Vakarų ekspresas“ susisiekti neturėjo galimybės – M. Icikevičius nepasiekiamas net socialiniuose tinkluose.

Teisėja nepasiekiama

Dienraštis pamėgino susisiekti ir su Jurbarko smurtautojo byloje verdiktą paskelbusia teisėja G. Gudžiūniene.

Žurnalistui paskambinus į Tauragės apylinkės teismą atsiliepė raštinės atstovė, kuri pareiškė, kad teismo spaudos atstovas atostogauja, tad reikėtų kalbėti su teismo administracijos sekretore. Savo ruožtu ji žurnalistą nukreipė į teismo kanclerę Aistę Jurkšaitienę.

Paklausta, kaip reikėtų susisiekti su teisėja, A. Jurkšaitienė paprašė užklausą nusiųsti elektroniniu paštu.

Tačiau pati teisėja į laišką vis tiek neatsakė.

„Atsakydama į Jūsų 2020-03-02 elektroninį laišką, informuoju, kad teisėjai priimdami procesinius dokumentus vadovaujasi tik įstatymais, suformuota teismų praktika ir faktine bylos medžiaga, kas šiuo atveju ir buvo padaryta“, – atsakyme redakcijai pareiškė A. Jurškaitienė.

Tad kaip pati teisėja G. Gudžiūnienė vertina žmogaus teisių aktyvistų ir prokurorų išsakytą kritiką, kad skirta bausmė vaikinui yra per švelni, sužinoti nepavyko.

Visuomenė reaguoja aktyviai

Anot J. Juškaitės, tenka apgailestauti, kad pareigūnai ir teismai nuvilia aukas.

„Tačiau verta pasidžiaugti tuo, kad reaguoja visuomenė, aktyviai komentuoja socialiniuose tinkluose ir reiškia nepasitenkinimą bei palaikymą aukoms.

Tai ženklas tiek įstatymų leidėjams, tiek nusikaltimus tiriančioms, tiek teisingumą vykdančioms institucijoms, kad atėjo laikas iš esmės peržiūrėti, kodėl nevykdomas teisingumas seksualinio smurto bylose, ar trūksta teisės aktų.

O galbūt teisės aktų pakanka, tačiau teisingumo sistemoje vyrauja aukas kaltinančios nuostatos, dėl ko ir priimami tokie sprendimai, kokį turime Jurbarko byloje“, – kalbėjo J. Juškaitė.

Kirčiai prezidentūrai

Tuo metu Vilniaus moterų namų direktorė Lilija Vasiliauskė „Vakarų ekspresui“ dėstė, kad teismo sprendimas, pagal kurį vaikinas iš Jurbarko išvengė laisvės atėmimo, ją kone sukrėtė. Anot jos, reikėtų kalbėti ne apie teisinės sistemos spragas, o apie teisėjų ir visos tautos mentalitetą.

„Mano giliu įsitikinimu, tai ne teisinės spragos, o mūsų mentalitetas. Teisėjui leidžiama priimti sprendimus vadovaujantis savo vertybinėmis nuostatomis. Kaip bebūtų gaila, Lietuva niekaip neratifikuoja Stambulo konvencijos, kurioje aiškiai parašyta – teisėjai turi mokytis žmogaus teisių“, – sakė ji.

L. Vasiliauskė pareiškė, kad Lietuvoje itin priimtina kaltinti aukas, o ne smurtautojus. „Ir teisėjai čia – ne išimtis. Jie yra pati konservatyviausia grupė. Žmogaus teisių aktyvistų jie neįsileidžia net į konferencijas. Mes prieš porą metų stovėjome su plakatais prie vienos konferencijos, į kurią mūsų demonstratyviai nepakvietė“, – apie tai, kad moterų teisių problemos Lietuvoje nenori spręsti niekas, prakalbo L. Vasiliauskė.

Anot jos, šioje konferencijoje pranešėjai laidėsi pareiškimais apie tai, kaip negeros moterys vargšus vyrus apkaltina smurtu.

„Ir kaip dabar teisėjas susigraudina išgirdęs istoriją, kad čia buvo viskas sufabrikuota“, – dėstė Vilniaus moterų namų direktorė.

L. Vasiliauskė dėstė, kad tokios situacijos lemia tragišką Lietuvos padėtį – vyrai ne tik smurtauja prieš moteris, bet visuomenė jas kartu ir diskriminuoja.

Ji pabrėžė, Lietuva nepadarė progreso lyčių lygybėje nuo 2005 metų. „O per pastaruosius trejus metus tarp Europos Sąjungos šalių kritome iš 19 vietos į 23 pagal progresą lyčių lygybėje ir esame vienintelė Europos Sąjungos šalimis, vadinama „paneriančia“. Tai yra gėda“, – sakė ji.

L. Vasiliauskė kritikavo ir prezidentūros požiūrį į žmogaus teisių klausimus. Jos žodžiais, prezidentas Gitanas Nausėda yra silpnas šiuo klausimu, o pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė netgi demonstruoja nepagarbą. L. Vasiliauskė kaip pavyzdį pateikė tai, kad D. Nausėdienė akcijoje „Renkuosi gyvybę“, kurioje buvo kritikuojamos moterys, nusprendusios pasidaryti abortą, uždegė žvakutę ir taip išreiškė palaikymą prieš abortus protestuojantiems žmonėms. „Tai yra moterų teisių klausimas“, – sakė L. Vasiliauskė.

Tad, anot jos, toks prezidentūros, kai kurių valdžios atstovų, teisėjų ir visuomenės priešiškas požiūris į moteris ir lemia padėtį, kai nėra užtikrinamos jų teisės ir kritiniais atvejais, pavyzdžiui, patyrus smurtą.

„Tampame vis panašesni į savo rytų kaimyną, kai tema pasisuka apie moterų teises“, – konstatavo L. Vasiliauskė.

Nesulaukia pagalbos

Žmogaus teisių aktyvistai įsitikinę – nuo smurto nukentėjusios moterys nesulaukia ne tik teisingumo, bet ir psichologinės pagalbos. Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė J. Juškaitė dėstė, kad valstybė nededa pastangų, kad nusikaltimų aukomis būtų tinkamai pasirūpinta.

„Ar nukentėjusiosios sulaukia tinkamos pagalbos? Atsakymas paprastas – ne. Lietuvoje veikia specializuotos pagalbos centrai, kurie teikia pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusioms moterims. Nors šių centrų pajėgumai dėl palyginus nedidelio valstybės finansavimo yra riboti, vis dėlto jie daug daro, kad padėtų nuo smurto nukentėjusioms moterims.

Tačiau valstybė iki šiol nėra sukūrusi sistemos, kaip tinkamai padėti nuo seksualinio smurto nukentėjusiems asmenims“, – sakė ji.