Štai Vilniaus moterų namų direktorė Lilija Vasiliauskė prieš kurį laiką aiškino, kad net ir patys teisėjai esą linkę kaltinti moteris dėl jų patirto smurto, bet ne nusikaltėlius.
Tiesa, Klaipėdos prokurorai skelbia skųsiantys Tauragės apylinkės teismo teisėjos Gražinos Gudžiūnienės sprendimą neskirti realaus laisvės atėmimo M. Icikevičiui.
Tačiau teisininkė, žmogaus teisių aktyvistė Laima Vaigė sako, kad metas spręsti ir esmines Lietuvos teisines problemas, dėl kurių moterų skriaudikai dažnai lieka nenubausti arba baudžiami tik formaliai ir toliau mėgaujasi laisve.
– Kokius įžvelgiate trūkumus mūsų šalies teisės sistemoje, kai kalbame apie smurtautojų nebaudžiamumą?
– Pagrindinis trūkumas yra tai, kad Lietuvoje nenorima gilintis į plačiai paplitusio seksualinio smurto ir smurto prieš moteris priežastis. Smurto dinamikos nesupratimas ir jo nesiejimas su lyčių nelygybe turi įtakos teisės normoms ir jų interpretavimui.
Moterų grobimai ir seksualinė prievarta, pasibaigianti nužudymais ar žiauriais sužalojimais, nėra atsitiktinis smurtas. Seksualinis smurtas parodo sisteminį požiūrį į moteris – jis tebėra patriarchalinis.
Taikant tik paviršutines priemones, neišvengiamai kyla įtampa ir pasipriešinimas. Žinoma, teisės aktus ir poįstatyminius aktus (Vyriausybės nutarimai, strategijos) būtina tobulinti, tačiau tą reikia daryti galvojant apie teisę kaip ilgo kelio pirmą žingsnį. Jei norime, kad teisė veiktų, būtina galvoti ir apie gilesnius kultūros sluoksnius – socialinius vaidmenis, lyčių nelygybę ir stereotipus. Visa tai sudaro seksualinį smurtą pateisinančią terpę.
– Kaip jūs manote, ar įstatymai yra neveiksmingi, ar teisėjai priima sprendimus savo nuožiūra, o galbūt problema susijusi su šiais abiem trūkumais?
– Egzistuoja įstatymų atitikties tarptautinei teisei problema, taip pat teisės normų netaikymo problema, galiausiai – probleminio požiūrio teismuose stoka, ypač pirmos instancijos teismuose.
Visų pirma, seksualinis smurtas turėtų būti priskirtas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Pagal dabar galiojančią teisę, reikia įrodyti prievartos panaudojimą, savo nesutikimą su seksualiniais veiksmais, netgi tai, ką prievartautojas galvojo tuo metu, t. y. nusikaltimas turi būti padarytas tiesiogine tyčia. Pagal tarptautinę teisę, galima būtų sieti seksualinio smurto apibrėžimą su nesutikimu turėti seksualinių santykių.
Taip pat verta pakeisti Baudžiamojo kodekso formuluotes – atsisakyti žeminančios „išžaginimo“ sąvokos. Dabar seksualinė prievarta išskirta į atskirus straipsnius, pagal tai, ar įsiskverbimas buvo vaginalinis, analinis, ar oralinis. Tai reiškia, kad vien pagal pritaikytą BK straipsnį visuomenė informuojama, kokiu būdu prievartauta auka. Kam ta informacija reikalinga? Bet koks seksualinis įsiskverbimas prieš žmogaus valią pažeidžia seksualinę laisvę ir, atsižvelgiant į tarptautinę teisę, nereikia jo išskirti į atskiras veikas.
Baudžiamasis procesas yra sudėtingas ir nepalankus aukai. Reikia įrodyti, kad įtariamasis tą padarė tyčia, apgalvotai, kad naudojo prievartą. Tačiau kaip tą įrodyti, jei nėra daugybės liudytojų ir žiaurios fizinės prievartos įrodymų? Kaip įrodyti, kad jis tikrai suprato, kad tyčia naudoja prievartą, jeigu ji tik pasakė „ne“ ar pravirko, bet jo nesužalojo? O gal jie bučiavosi, bet vėliau auka užmigo arba buvo pernelyg girta, kad sutiktų su seksu? Mano supratimu, vertėtų atsisakyti tiesioginės tyčios reikalavimo Lietuvos teisėje.
Paprastai įsivaizduojama, kad seksualinio smurto aukos turi kovoti prieš seksualinę prievartą – „jeigu ji tikrai nenorėjo sekso, tai turėjo palikti žymes“. Tos žymės turi matytis tiek prievartautojo, tiek aukos kūnuose, kad parodytų jos patirtą prievartą, nesutikimą su seksu ir jo nusiteikimą tyčia padaryti nusikaltimą. Tačiau dauguma moterų negali aktyviai kovoti. Pavyzdžiui, Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad net 70 procentų moterų seksualinės prievartos metu patiria vadinamąjį sustingimą (frozen fright) ir negali pasipriešinti dėl trumpalaikio nemobilumo būsenos (tonic immobility). Panaši sustingimo reakcija stebima, kai gyvūnai patenka į plėšrūno nagus.
Prievartos situacija aiški arba turėtų būti aiški prievartautojui, net jeigu jam nėra sudraskomas veidas. Jeigu žmogus guli be sąmonės, verkia, sustingsta, nusisuka ir kitaip parodo savo išgyvenimus, argi to neužtenka? Net ir švelnus įsiskverbimas be kito žmogaus pritarimo turėtų būti suprantamas kaip seksualinis nusikaltimas.
– Šiomis dienomis dažnai girdžiu nuomonės, esą nusikaltėlį reikia nuteisti realiu laisvės atėmimu, kritiką. Pavyzdžiui, Jurbarko atveju kritikai sako, kad kai jaunas žmogus atsiduria kalėjime, padidėja recidyvo tikimybė. Ką jūs atsakytumėte į tokią kritiką?
– Aš taip pat esu kritiška laisvės atėmimo bausmių atžvilgiu, ypač nepilnamečių atveju. Tačiau nesuprantu, kodėl galimo recidyvo argumentas taip eskaluojamas būtent seksualinių nusikaltimų atveju. Mano supratimu, tai daug labiau tinka organizuotam nusikalstamumui, vagystėms ir plėšimams. O seksualiniai nusikaltimai yra specialus atvejis ir čia recidyvas kaip tik padidėja tada, kai yra nebaudžiamumas.
Kaip matėme Jurbarko atveju, net turint daug liudytojų ir patyrus smurtą, kuris turės pasekmių visam gyvenimui, nėra taikomas laisvės atėmimas. Jei nebūtų įsikišusi žiniasklaida, gal net ir byla nebūtų nukeliavusi iki teismo. Taip siunčiama žinutė, kad nuo kalėjimo galima išsisukti paskutinę minutę pasakius, kad gailiesi, ir pažadėjus atlyginti žalą.
Nusikaltėliai ir nusikaltimai būna skirtingi. Svarbu atsižvelgti į nusikaltimo sunkumą ir asmenybės ypatumus. Tam tikrais atvejais tinka lygtinės bausmės. Nuoširdus atsiprašymas yra labai svarbus psichologiškai, o žalos atlyginimas būtinas, pagalvojus, kad prievarta sukelia labai daug traumų ir kiek pinigų reikia išleisti ilgalaikei psichoterapijai bei medicininiam gydymui.
– O kokius jūs pasiūlymus teiktumėte, kad nusikaltėliai būtų nubausti tinkamai, visuomenė būtų apsaugota nuo smurto?
– Manau, kad nusikaltėlių baudimas nėra tiek svarbus, kaip moterų apsaugojimas nuo smurto ir pakartotinės traumos išgyvenimo. Apskritai man nepatinka susikoncentravimas į bausmes, kai kalbame apie sudėtingą ir sisteminę problemą.
Aš būčiau už platesnį apsaugos priemonių taikymą. Pavyzdžiui, draudimas artintis galėtų būti taikomas, net jei nėra keliama baudžiamoji byla.
Apsaugos priemonių taikymas galėtų būti ir ilgalaikis. Šiuo metu nenorima riboti asmens teisių be reikalo. Tačiau reikalavimas nesiartinti yra gana švelni priemonė, dauguma racionalių žmonių tiesiog nesiartintų prie kito žmogaus, jei šis to paprašytų. Tam net nereikėtų teisinių priemonių, tačiau jei prašymas nepadeda...
Kalbant apie nusikaltėlius, esu už daug platesnį smurtinio elgesio keitimo programų taikymą. Šios programos turėtų būti pagrįstos smurto dinamikos suvokimu, kritišku požiūriu į lyčių vaidmenis, stereotipus.
Turime suvokti, kad seksualinė prievarta yra seksualinė prievarta, nesvarbu, kas ir kokiu būdu ją patyrė, kas buvo prievartautojas.
Seksualinę prievartą gali patirti jauni ir vyresni žmonės, moterys, vyrai, vaikai. Tai, kad auka buvo išgėrusi ar sutiko apsilankyti kažkieno bute naktį, negali pateisinti prievartos. Priešingai. Turėtų būti aišku, kad pasinaudojimas žmogumi, kai šis yra bejėgiškos būklės ir negali duoti aiškaus sutikimo seksui, yra nusikaltimas.