DELFI aprašyta S. Kudirkos istorija 62-jų klaipėdiečiui V. Lileikiui pažadino kelių dešimtmečių senumo prisiminus. V. Lileikis pasakoja darbą jūroje visam gyvenimui praradęs po S. Kudirkos žingsnio.
Baigęs Klaipėdos Jūreivystės mokyklą, 1971 m. rugsėjį V. Lileikis buvo paskirtas į Klaipėdos Baltijos žvejybos laivyno bazę. Pagrindinis žvejybos rajonas buvo Šiaurės jūra prie Anglijos krantų. Įgula gamino prezervus (nesterilizuoti ir nepasterizuoti maisto produktai, sufasuoti į sandarią tarą – DELFI) iš silkės ir kilkės.
Klaipėdietis dirbo radijo operatoriumi (radistu) mažajame žvejybos traleryje. Radistas – specialistas, palaikantis ryšį su krantu ir kitais laivais. Pašnekovas pamena, kad laivyne buvo plačiai kalbama apie taip pat radistu dirbusio S. Kudirkos istoriją. Ir sovietinė spauda S. Kudirkai negailėjo dėmesio – jis buvo pateikiamas kaip tėvynės išdavikas. Apie tai, kad S. Kudirką Sovietų Sąjunga galiausiai išdavė amerikiečiams, V. Lileikis išgirdo per „Svobodos“ radiją būdamas jūroje.
„Ir taip vieną kartą būnant reise Šiaurės jūroje į ryšį išėjo GTR (gamybinio transportinio refrižeratoriaus) pranešimas, kad veža paketą mūsų laivui. Negalėjau ir pagalvoti, kad tas paketas bus toks lemtingas man. Tame pakete buvo viena eilutė rusų kalba: „Radistą išsodinti ir išsiųsti į krantą“. Be jokių paaiškinimų“, – sako V. Lileikis.
Niekas nekreipė dėmesio, kad iki reiso pabaigos buvo likę 14 parų. Tą pačią naktį jūreivis buvo permestas į kitą laivą ir po penkių parų grįžo į Klaipėdą.
Pripažino nepatikimu ir liepė keisti profesiją
Grįžęs į Klaipėdą, V. Lileikis nutarė išsiaiškinti, kodėl jį grąžino į krantą. „Bazės viršininko pavaduotojas kadrams man paaiškino: išaiškėjo, kad mano giminės Amerikoje gyvena ir man atimtas užsienio plaukiojimo pasas. Be šio paso neleidžiama dirbti radistu. Aš bandžiau paprieštarauti, kad pirmą girdžiu apie gimines Amerikoje, bet man buvo liepta patylėti“, – pasakoja V. Lileikis. Vyras buvo išvarytas priverstinių atostogų.
V. Lileikis nenuleido rankų. Jis kreipėsi į partinę komisiją tolimojo plaukiojimo kadrų klausimais. Jai vadovavo Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto biuro narys Algirdas Ferensas, pavaduotoju buvo Klaipėdos miesto sekretorius Gureckas. Parašęs prašymą, V. Lileikis maždaug po mėnesio gavo kvietimą atvykti pas Gurecką.
„Gureckas man paaiškino, kad buvo peržiūrimos radistų bylos ir aš jiems pasirodžiau nelabai patikimas. Mat mano seneliai ir trys mamos broliai buvo išvežti į Sibirą. Mano dėdė Kostas Lekšas buvo Lietuvos lakūnas, baigęs Karo mokyklą. Baigiant pokalbį Gureckas pasišaipė: „Ką, Klaipėdoje darbo nėra, eik ir dirbk“. Išėjau“, – prisimena buvęs jūreivis.
Vėliau jis dar bandė kariauti dėl teisės grįžti šį jūrą. Rašė į laikraštį „Vodnyj transport“, paskui į laikraštį „Trud“. Ateidavo trumpi atsakymai – klausimas turi būti sprendžiamas vietoje. Galų gale jis parašė į Maskvos Centro Komitetą. Vyras dar kartą išgirdo – jam jūros nematyti. V. Lileikiui liepta keisti profesiją arba iš naujo mokytis. Taip jūrininkas tapo elektriku.
Beje, V. Lileikio brolis Stasys irgi baigė Jūreivystės mokyklos radijo skyrių. Jo iškart neišleido į jūrą, tad teko dirbti laivų radijo aparatūros remonto dirbtuvėse uoste. „Buvo kalbama, kad dar vienas radistas po S. Kudirkos pabėgimo prarado darbą, bet aš tokių duomenų neturiu“, – pasakojo V. Lileikis. Klaipėdiečio teigimu, nebūtų kilę problemų, jei jis laive būtų dirbęs, pavyzdžiui, mechaniku. Po S. Kudirkos istorijos, sovietų akys nukrypo būtent į informaciją laivuose valdančius radistus.