Pasak J. Jankausko, jūrininkų gyvenimas gali būti ramus, bet esama nemažai istorijų, kai plaukiodami vyrai uoste susipažįsta su žaviomis damomis, užmezga santykius, kartais įsimyli ir net sukuria šeimas.
„Būna visokių situacijų, viskas čia žmogiška. Tuo labiau, kad yra įvairūs jūrininkų klubai, kur žmonės susipažįsta, bendrauja – ypač jaunos kartos žmonės. Galbūt kas nors net ir apsiveda. Matote, laivai kartais dirba tose pačiose linijose, todėl dažnai būna tuose pačiuose uostuose, tad bendravimui tokiu atveju problemų išvis nebėra“, - sako pašnekovas.
Klausiamas, ar nebūna atvejų, kai jūrininkai keliuose uostuose turi po mylimąją, J. Jankauskas šypsosi: „Gal ir buvo pas ką nors...“.
Esama ir kitokių istorijų, kai žlugus Sovietų Sąjungai prie Argentinos krantų atsidūrę žvejybos laivyno jūrininkai tapo situacijos įkaitais ir apie metus gyveno svečioje šalyje. Kaip pasakoja pašnekovas, dalis vyrų ten ir pasiliko, nes įsimylėjo ir sukūrė šeimas.
„Tuo momentu, kai griuvo Sovietų Sąjunga, Žvejybos laivynas atsidūrė įdomioje situacijoje. Tai lietė ir Lietuvos laivus. Žmonėms kilo problemų apskritai iš ten sugrįžti, vos nepasiliko ten visam laikui. Dalis, tiesą sakant, net ir pasiliko ir iki šios dienos gyvena sukūrę šeimas su vietinėmis moterimis. Kažkas sugrįžo, kažkas metė savo žmonas Lietuvoje, nepasirodė ir ten pasiliko. Buvo tokių atvejų“, - prisiminė J. Jankauskas.
Išradimai palengvino psichologines kančias
Vėliau pašnekovas sako pakeitęs darbo specifiką ir perėjęs į transportinį laivyną, įsidarbino „Klaipėdos transporto laivyne“, o jį privatizavus tapo „Limarko laivininkystės kompanijos“ darbuotoju.
Klausiamas apie savijautą išplaukus ilgam iš namų, pašnekovas sako, jog sovietmečiu reisai būdavo ilgesni – išplaukti tekdavo ir metams. Tačiau šiais laikais kelionės trunka apie penkis-šešis mėnesius, be to, ryšį su krantu užtikrina šiuolaikinės komunikacijos priemonės: galima pabendrauti su šeima, todėl šiais laikais jūrininko darbas nėra toks atskiriantis nuo šeimos.
J. Jankauskas pasakoja, kad jo žmona ir vaikai yra pripratę prie jo darbo ritmo, tad didelių problemų nekildavo nei jaunystėje, nei dabar.
Vyriausiasis kapitono padėjėjas sako, kad vyresnio amžiaus jūrininkui ilgesnis išplaukimas apskritai nėra kuo nors ypatingas, tačiau jaunimas, anot jo, dažniau renkasi darbą užsienio kompanijose, kadangi ten geresnis uždarbis, ir stengiasi plaukti į trumpesnes keliones, kad galėtų pabūti ir su šeima.
„Jie suderina savo galimybes uždirbti pinigus ir pabūti šeimoje“, - sako J. Jankauskas.
Klausiamas apie sritis, kuriose jūrininkams sunkiausia dirbti, pašnekovas teigė, kad žvejybiniai laivai rečiau užplaukia į uostus, tad tokių laivų jūrininkai ilgiau būna jūroje. Tačiau prekybinių laivų jūrininkai, pasak J. Jankausko, irgi nelepinami, nes siekdami didesnio pelno darbdaviai paprastai mažina įgulas, tad dykinėti atplaukus į uostą nėra kada.
„Atplaukus į užsienio uostą neišeina vaikščioti ištisas dienas. Praktiškai, pabūti krante, susipažinti su valstybe, galimybės yra labai ribotos. Dažniausiai apsiribojama, kad užplaukiama į uostą, jūreivis pamato uosto teritoriją ir tuo reikia pasitenkinti“, - teigė pašnekovas.
Kas baisu šiuolaikiniams jūrininkams?
J. Jankauskas sako iš savo patirties sunkiai galintis prisiminti kokią nors itin sunkią situaciją, kurioje nežinotų, kaip tvarkytis. Jo teigimu, stresą kelianti situacija yra tik tuomet, jeigu laivas patenka į ginkluotų piratų rankas.
„Gyvenimas taip pasisuko, kad pavyko išvengti baisių nelaimių“, - sako J. Jankauskas.
Audros šiais laikais irgi nesukelia itin daug nerimo, nes šiuolaikinė įranga įspėja apie orų permainas, tad galima arba audrą aplenkti, arba sulėtinti greitį ir su ja prasilenkti.
„Plaukti į audrą būtų savižudybė. Manau, kad žmonės, kurie plaukioja jūroje, niekada to nedarė, nebent atsirado toje vietoje visiškai netikėtai ir pagal scenarijų neturėjo ten būti. Galynėtis su stichija yra beprasmiška. Jeigu kas ir bandė tą daryti, matyt, nesėkmingai ir nepapasakos, kaip ten buvo“, - svarstė pašnekovas.
Kalbėdamas apie jūrininkų rykštę – piratus – J. Jankauskas sako, kad dažniausiai stengiamasi apiplaukti pavojingus rajonus. Anot jo, jūrininkai ir krovinių pervežimo verslu užsiimančios įmonės puikiai žino „karščiausius“ taškus, tačiau niekada niekas negarantuoja, kad nelaimė nenutiks būtent ten, kur plaukia tavo laivas.
Piratams užpuolus neginkluotą civilinį laivą, anot J. Jankausko, taisyklės paprastos: apsunkinti įsiveržimą į vidines laivo patalpas ir informuoti krantą apie incidentą. Priešintis piratams jūrininkai paprastai neturi galimybių, nes nėra apginkluoti ir nelabai turi, kur pabėgti.
„Pirma instrukcija – išvengti susidūrimo, aplenkti tuos rajonus. Jeigu įvyksta taip, kad į laivą išsilaipina ginkluoti žmonės, negalima priešintis, nes beginklis žmogus nepasipriešins. Bet galima pasislėpti, užsidaryti patalpose, kad būtų pasunkintos galimybės prasiveržti į vidines patalpas, bandyti informuoti kranto tarnybas, kurios pagal galimybes stengiasi padėti laivams“, - sakė ilgametis jūrininkas.
Pats J. Jankauskas sako, kad jam susidurti su piratais ar patirti kitų didelių nemalonumų neteko. Klausiamas, kodėl apskritai rinkosi tokią profesiją ir ar nekyla minčių viską mesti, pašnekovas teigia, kad jaunystėje išties būta romantikos, tačiau vėliau tai tapo darbu, kuris maitina, bei tam tikru gyvenimo būdu.
Tiesa, grįžęs iš kelionės J. Jankauskas nežygiuoja prie jūros ir nesvajoja plaukioti laiveliais. Pašnekovas sako, kad kartais net būna juokinga, kai kas nors atvažiuoja į svečius ir prašo paplukdyti laivu.
„Paprasčiausiai aš nenoriu važiuoti prie jūros, noriu važiuoti į mišką, gamtą. Kažkaip su laiku ateina toks metas, kai norisi sugrįžti prie žemės gyvenimo, prie žemiško ritmo“, - sako J. Jankauskas, pridūręs, kad mėgsta darbuotis sode.