– Istorija Jums patinka?
– Patinka.
– Kodėl? Praeitis, senovė, pelėsiai, kerpės...
– Nežinau. Aš pats disertaciją rašiau iš filosofijos istorijos, iš Lietuvos filosofijos istorijos. Tai kažkuria prasme esu istorikas. Gal ne įvykių, bet minčių. Man patinka istorija.
– Tai dabar mes ir pasikalbėsime, pasižiūrėsime, koks yra Jūsų požiūris į Lietuvos istoriją. Pirmas klausimas: jeigu būtų tokia galimybė – susimainyti vietomis su kuriuo nors istoriniu Lietuvos veikėju, su kuriuo norėtumėte susimainyti?
– Jeigu norėčiau mainytis, tai gal mainyčiausi su kažkokiu veikėju, kuris nesėkmingai veikė, nes, manau, gal aš būčiau sėkmingesnis. Tarkim, su Poniatovskiu...
– Aš tai... norėčiau su Vytautu Didžiuoju... Jeigu jau...
– Aš manau, kad Vytauto negalima pakeisti. Jis ant tiek sėkmingas buvo, iš tokių istorijų gerai išsisuko, tai vargu ar būčiau sėkmingesnis už jį. Bet, tarkim, Poniatovskis, kuris buvo nesėkmingas, pagarsėjo daugiau skandalais ir galutiniu valstybės sužlugdymu – gal su juo susikeisti būtų verta. Bent kuris iš mūsų būtų už jį sėkmingesnis.
– Tai štai, kaip jūs galvojate! Supratau. O tada antrasis klausimas: kuriame amžiuje būtumėte norėjęs gyventi? Atsakymas, kad labai geras šitas amžius, kuriame gyvenate – netinka...
– Mane tenkina šitas amžius. Et, jeigu reikėtų rinktis, nenorėčiau lįsti labai giliai...
– Aš norėčiau į akmens amžių, dar iki žemdirbystės atsiradimo...
– Kodėl?
– Labai geras laikotarpis. Būčiau išgyvenęs bent dešimt metų. Geras gyvenimas, dirbti beveik nereikia. Ką susigauni... Ligų beveik nėra...
– Na, ir gyveni gal dvidešimt aštuonerius metus...
– Ne, gyveni 60–70 metų. Kai jau atsirado žemdirbystė, tada gyvenimo trukmė sutrumpėjo iki 30–40 metų, atsirado ligos įvairiausios, iškrypo žmonių stuburai ir panašiai. Tada buvo visai neblogai. Na, o Jūs?
– Aš XIX a. pabaigoje.
– Pabaigoje?
– Pabaigoje, kad spėčiau į nepriklausomybę.
– Bet kodėl XIX a.?
– Na, būtent, kad suspėti į nepriklausomybę. Visgi kažkoks jau atgimimas prasideda tautinis. Jau 60 proc. žmonių raštingi, tai galbūt būčiau raštingas. Knygelę kokią galėčiau paskaityti. Kažkiek to civilizuotumo yra nepalyginamai daugiau, nes, jeigu taip nublokštų į praeiti, greičiausiai būčiau kokiu baudžiauninku, o ne karaliumi...
– O kodėl?
– Todėl geriau būti tame laikotarpyje. Tai metas, kada savarankiški piliečiai galėjo siekti mokslo, prasimušti į daktarus, į kunigus – ir gal net stipriai patalkinti valstybę formuojant.
– Gerai, trečiasis klausimas. Kuris Lietuvos istorijos epizodas Jus labiausiai įkvepia?
– Yra daug įkvepiančių epizodų. Partizanų kovos... Mane įkvepia Sąjūdžio laikotarpis. Daug kas to įkvėpimo semsis, manau, ir ateity iš jo. Labiausiai įkvepiančia laikyčiau XX a. pradžią, tą trumpą laikotarpį, kada Lietuva kūrė savo valstybę, kūrė savo sostinę, iš provincinio miestelio kūrė universitetus. O tas universitetas – VDU –kurio mintį man teko truputėlį studijuoti, visai nebuvo atsilikęs: turėjo gerus dėstytojus ir studentus. Tie, nuvažiavę į kokį Giotingeno universitetą, visai geras disertacijas rašė. Tai buvo toks sužydėjimo laikotarpis, be kurio nebūtų buvę ir partizanų karų. Kažin kiek būtumėm ir mes čia dabar.
– Sunkesnis klausimas: o kuris Lietuvos istorijos epizodas Jums juokingiausias?
– Sovietmetis. Visas sovietmetis ištisai. Išorė vienokia, vidus visai kitoks. Dvigubos rolės, kurios visą laiką turėjo kokią nors potekstę. Kukurūzų laukai – kurie iš tiesų yra ne laukai, o tik truputį užsėta. Nes gi protingesnis kolūkio pirmininkas neleido sau kvailioti. Suvažiavimai, kur visi stovinėja ir ploja, o širdy galvoja visai ką kitą. Na, iš tiesų – ištisas farsas.
– O žinote, kaip po karo sovietai kovodavo su ledų sangrūdomis Neryje ir Nemune?
– Sprogdindavo.
– Kokiu būdu?
– Aš net nežinau...
– Iš bombonešių.
– Iš bombonešių? To nežinojau. Žinau, kad sprogdindavo...
– Ir netyčia porą trobesių susprogdino.
– Tai ir sakau: ištisas farsas. Tą laikmetį geriausiai gal Ilfo ir Petrovo romanai atspindi: „Dvylika kėdžių“, „Aukso veršis“. Tai tikrai yra kūriniai, laikotarpio tikrąją dvasią atspindintys – tai buvo farso laikotarpis.
– O jeigu būtų galimybė, kad galėtumėte bent trumpam įsikūnyti į kokį nors mūsų valstybės vadovą... Kurį sprendimą jūs norėtumėte pakeisti?
– Na, aš norėčiau tada įsikūnyti į Mindaugą ir nesileisti nužudomas. Nes šita žmogžudystė, tiesą sakant, Lietuvą nustūmė kokiais dviem–trim šimtais metų atgal, bloškė mus į Europos periferiją, neleido susiformuoti Lietuvos raštijai, civilizacijai. O juk ji galėjo faktiškai susiformuoti. Matyt, ir pasekmė buvo, kad mūsų kalbinis arealas menko, menko iki dabartinio. Manau, kad tai – vienas tamsiausių įvykių, kuris labiausiai pakenkė Lietuvai. Jeigu kažkaip tą praeitį būtų galima pataisyti, matyt, daugiausiai dabarčiai naudos gautumėme.
– Bet jūs tada Mindaugo vietoje turėtumėte...
– Stipriai žudyti kitus...
– Arba bent jau susilaikyti...
– Svetimų žmonų...
– Taip, svetimos žmonos...
– Save suvaldyti, aistras. Iš tiesų, aistras reikėtų valdyti.
– Taip, šeštasis klausimas. O koks Jums yra gėdingiausias Lietuvos istorijos epizodas?
– Gėdingiausias epizodas galėtų būti žydų žudynės. Aš labai vertinu tą Lietuvos daugiatautiškumą, kuris net ir ATR buvo, juo labiau ir vėliau ilgai buvusią toleranciją žydams. Žydų civilizacija mums labai daug davė, mūsų kultūrai. Štai, sėdime Vilniaus širdyje. Tai daugelis gatvelių tokios vingiuotos ir gana žydiškos yra. Iš tikro, čia ir muziejai, ir ligoninės – labai daug ką jie davė Lietuvai – ir ne tik Vilniuje. Mažuose miesteliuose. Man senelis pasakojo – Kelmėje aš gimiau – ten tik dvi parduotuvės buvo nežydiškos, o jų išvis buvo apie trisdešimt. Ir man pasakojo, prisimenu, apie tuos laikus, kaip jie mokėjo. Tikrai ne tik pelno siekdami – daug ir geranoriškai nuveikdavo tie žydų kromelininkai. Man labai trūksta šio lietuviško kampo. Tiesą sakant, tie litvakai, jie patys labai aukštai žydų terpėje vertinami. O jeigu jie čia būtų ir toliau gyvavę – ar mes būtume stipriau talkinę, kaip kad kitos tautos – danai, bulgarai – talkino, juos apsaugant... Manau, kad čia yra didelė netektis.
– Šiandien būtume žymiai stipresni.
– Nepalyginamai stipresni.
– Paskutinis klausimas – apie moteris. Kuri labiausiai Jums imponuoja iš Lietuvos istorijos? Nesakykite, kad Daumanto žmona...
– Ne, tikrai ne. Aš galvoju, kad Lietuvos istorijoje moterys ne tiek daug turėjo galimybės pasireikšti, kaip kitų tautų istorijoje, kaip Rusijoje, ar dar kažkur kitur. Tai gal Bona Sforza.
– Kodėl?
– Ji nešė labai aiškią civilizacinę žinią į mūsų kraštą. Daug ką – menus, mokslus, daržovių visokių – pomidorų, agurkų – ji užvežė, užveisė. Pamokė mus. Galų gale, ji stengėsi apriboti ir tą oligarchiją bajorijos, kuri tikrai griovė Lietuvą. Galima sakyti, kad negerai kalbėti prieš demokratiją, bet, kada ji išvirsta į nevaldomą oligarchiją – tai tikrai išskalavo žemę iš po valstybės pamatų, ir valstybė neišvengiamai ėjo į nebūtį.
– Ačiū už pokalbį.