Ilgą laiką Vakarų tiesiog ignoruotas, simbolinėmis sankcijomis baustas, jų atšaukimu apdovanotas ir po pernai rugpjūtį suklastotų prezidento rinkimų vėl nubaustas per pastarąjį mėnesį A. Lukašenka, regis, susilaukė daugiau dėmesio iš Europos, nei per visą savo 27 metų valdymo laikotarpį.
Specialiame susitikime išplėstos ES sankcijos Baltarusijos režimui neatsitiktinai sulaukė tulžingos reakcijos iš Minsko, kuriame ES lygintos su nacistine Vokietija, o Bendrijos priimti sprendimai išplėsti sankcijas Baltarusijai prilyginti šventvagystei ir „ekonomikos karui“. Pats A. Lukašenka nesikuklindamas atvirai apkaltino šiuolaikinę Vokietiją nacizmu.
Per daugiau nei pusmetį ES, ypač Baltarusijos kaimynės – Lietuva ir Lenkija jau turėjo įprasti prie tokių svaičiojimų iš Minsko, kuris Vilnių ir Varšuvą jau kaltino galimų provokacijų pasienyje rengimu, tariamų invazijų, siekiant susigrąžinti Gardiną.
Tačiau viena yra A. Lukašenkos retorika, visai kas kita – realūs veiksmai, apie kuriuos ne vienerius metus įspėjo ekspertai. Ir jiems ruoštasi, tačiau Baltarusijos ir, kai kurių apžvalgininkų vertinimu, Rusijos specialiųjų tarnybų operacija priverstinai nutupdant „Ryanair“ lėktuvą, kuriuo skrido ir iš jo buvo pagrobtas opozicionierius Ramanas Pratasevičius bei netikėtai Lietuvą užklupusi nelegalių migrantų krizė rodo, kad savo kėdės įsikibęs A. Lukašenka pasiryžęs žaisti iki galo.
Tikėtis nemalonių staigmenų iš Minsko galima tiek netikėčiausiu metu, tiek rudenį, o lemtingą vaidmenį gali suvaidinti ne tiek pats A. Lukašenka, kiek Kremlius.
Ruošėsi hibridiniam karui ir jo sulaukė
Tris dienas Druskininkų apylinkėse, Varėnos bei Šalčininkų rajonuose pusė tūkstančio pasieniečių, policininkų, Viešojo saugumon tarnybos pareigūnų ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų karių šukavo pasienio teritoriją: skelbta, kad pastebėti įtartini asmenys.
Tuo pat metu šalies kontrolės punktuose vienas po kito pasipylė rimti pažeidimai – įkliuvo asmuo, į Lietuvą neteisėtai gabenęs didelę sumą grynųjų pinigų, sulaikytas įtartinas maskuojančios uniformos krovinys, per valstybės sieną be leidimo į Lietuvą mėginta gabenti karinės paskirties krovinį.
Dar vieną įtartiną krovinį jo gabentojai padegė tiesiog pasienio kontrolės punkte. Be to, pasieniečiai užfiksavo bepilotį skraidymo aparatą su vaizdo įrašymo įranga, pažeidusį Lietuvos oro erdvę. Galų gale į Lietuvą pateko, įtarta, ginkluotų pažeidėjų grupė. Atsižvelgiant į tokią situaciją pasienyje, imtasi įgyvendinti priedangos planą – į neramų rajoną skubiai mesti VSAT pareigūnai iš kitų padalinių, pasieniečiams į pagalbą atvyko kariškiai, policijos bei VST pareigūnai.
Tai – ne pastarųjų dienų įtampos eskalacijos aprašymas, o 2014-ųjų lapkritį vykusių taktinių pratybų scenarijus. Tuo metu jokia migrantų krize Lietuvai dar nė nekvepėjo, net į Pietų Europos šalių skelbiamus pavojaus signalus dėl augančių pabėgėlių srautų tuo metu Briuselis žiūrėjo vangiai – rimta krizė kilo tik po metų.
A. Lukašenka nebuvo nei Lietuvos, nei juo labiau ES ar NATO grėsmių sąrašo pirmoje vietoje – tuo metu visi tik ir tekalbėjo apie Rusiją, jos agresiją prieš Ukrainą bei sankcijas Kremliui.
Tuo metu Lietuvoje tik pradėta kalbėti apie pasiruošimą hibridiniam karui, susirūpinta skylėtu gynybos biudžetu, jo didinimu, o „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymas tapo ne vienų pratybų akcentu, o veiksmo vieta dažnai įvardytas pasienis. Ne visos pratybos buvo sėkmingos.
Pavyzdžiui, iš anksto neskelbtose VRM pratybose 2017-ųjų balandį pareigūnai imitavo pro pasienio ruožą prasmukusią ginkluotą grupuotę, kuriai pavyko nepastebėtai ir netrukdomai pasiekti Šalčininkus ir po chaotiškos bei nekoordinuotos vietos pareigūnų reakcijos užimti policijos komisariato pastatą.
Tuo metu pratybose 2014-ųjų lapkritį mokytasi veikti būtent pagal dabar jau garsiai eskaluojamą sienos priedangos planą. Kas tai yra?
Šio plano tikslios detalės iki šiol yra laikomos paslaptyje, tačiau Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė jau ne kartą užsiminė, kad sienos priedangos planą gali tekti įvesti.
O tai gali reikšti ne šiaip kariuomenės dalinių mobilizavimą – pirmiausiai iš nuolat budinčio Taikos meto užduočių operacinių pajėgumų Sausumos paramos elemento, bet ir nepaprastosios padėties įvedimą atskirose Lietuvos teritorijos dalyse.
Tai, kas 2014-ųjų lapkritį atrodė menkiau tikėtinas scenarijus pasienyje su Baltarusija, jau po kelerių metų Rusijos ir Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad 2017“ atrodė realiau ir grėsmingiau, o dabar pamažu pildosi.
Grasinimai – ne tik Lietuvai
„Šiandien jos (Vakarų šalys) užkaukė. Ach, baltarusiai jų neapsaugo. Į Lietuvą, Latviją ir Lenkiją plūstelėjo tūkstančių tūkstančiai nelegalių migrantų. Jos reikalauja, kad mes apsaugotume jas nuo kontrabandos, nuo narkotikų“, – sakė A. Lukašenka per „Didžiojo tėvynės karo“ (taip Rusijoje ir Baltarusijoje vadinamas Antrojo pasaulinio karo epizodas nuo 1941 iki 1945-ųjų) renginį Bresto tvirtovėje. Ceremoniją transliavo televizija „Belarus 1“.
„Taip ir norisi paklausti: jūs ten ką, išvis galvos netekote? Jūs prieš mus pradėjote hibridinį karą ir reikalaujate, kad mes jus saugotume kaip anksčiau?“ – toliau tulžį liejo jis.
Tokie pareiškimai, siejant Vakarų atsaką (sankcijas) į Baltarusijos režimo veiksmus su „Didžiojo tėvynės karo“ pradžia nėra atsitiktiniai, kaip ir paties A. Lukašenkos išvardytos detalės.
Pavyzdžiui, A. Lukašenkos paminėtoms Latvijai ir Lenkijai kol kas dar pavyko išvengti migrantų srautų. Bet ar „tūkstančių migrantų“ bei minėtų šalių paminėjimai reiškia, kad išvengti pavyks ir toliau, jei Lenkija ir Latvija taip pat parėmė griežtas sankcijas prieš A. Lukašenką?
Be to, nors kontrabanda per sieną su Baltarusija Lietuvos VSAT nėra naujiena, pastaruoju metu įtarinėjamas organizuotų nusikaltėlių veikimas išvien su Baltarusijos režimo pareigūnais, tyčia praleidžiant migrantus į ES teritoriją gali reikšti ir išaugusius kontrabandos srautus.
Kontrabanda gali būti gabenamos ne tik įprasti kroviniai – įmantriai paslėpti rūkalai, bet ir narkotikai ar net ginklai. Su tokia neprognozuojamų diktatorių valdomų šalių taktika yra susidūrusi ne viena valstybė, pavyzdžiui, Kolumbija, į kurią iš Venesuelos plūsta ne tik migrantai, bet ir ginklų, narkotikų kontrabanda bei Pietų Korėja, kuri iš kaimyninės Šiaurės Korėjos yra sulaukusi ir ginkluotų grupuočių, ir artilerijos apšaudymų.
|
Tokia nei karo, nei taikos būsena, kai ribos tarp karinio konflikto išsitrina yra ne šiaip pastarųjų kelerių metų dėmesio centre, bet ir pastebima tiek Kremliaus, tiek Minsko retorikoje. Neatsitiktinai A. Lukašenka savo kalboje viską apvertė aukštyn kojomis, teigdamas, kad tai esą prieš Baltarusiją vykdomas hibridinis karas. Tai neturėtų stebinti, mat tam Rusijoje ir Baltarusijoje nuosekliai ruoštasi ir ruošiamasi.
„Zapad“ veiksnys ir rinkimai Vokietijoje
Vos prieš kelerius metus daugiau nerimo nei pačios pratybos pasėjęs „Zapad 2017“ scenarijus jau pernai įtartinai panašiai buvo atspindėtas A. Lukašenkos retorikoje. Pernykštės kalbos apie tariamas provokacijas pasienyje, galimai ruošiamas ir NATO remiamas neteisėtas ginkluotas grupes – visa tai buvo matyta anksčiau – kaip „Zapad 2017“ scenarijaus dalis.
Iš pradžių pačios Baltarusijos skambiai pristatytos dirbtinės „Veišnorijos“ ir „Vesbarijos“ valstybės vėliau, jau prasidėjus pratyboms nebuvo akcentuojamos.
Tačiau pati mintis, kad Lietuvos ir Lenkijos, o taip pat Baltarusijos teritorijų dalis žyminčios „Veišnorija“ ir „Vesbarija“ buvo vaizduojamos kaip neteisėtų ginkluotų grupuopčių priebėga, iš kur rengiamos atakos prieš Baltarusiją, o pastaroji su remiančiomis Rusijos pajėgomis suduoda „ryžtingą atsakomąjį smūgį“ buvo daugiau nei iškalbinga.
Tuomet jungtinė Rusijos ir Baltarusijos karinė grupuotė smogė ne šiaip provokatoriams pasienyje, bet ir priešininko „aerodromams, amunicijos sandėliams, vadovavimo ir ryšių punktams“, t. y. objektams, kurių paprastai neturi „neteisėtos ginkluotos grupuotės“. Bet turi NATO valstybės.
2017-ųjų pratybose, laimei, neišsipildė juodieji scenarijai, kad tai gali būti priedanga įvairioms provokacijoms, tačiau pastarojo pusmečio įvykiai rodo, kad sąlyginė ramybė gali trukti neilgai. Ar A. Lukašenka su Kremliaus pritarimu ar net itinicatyva galėtų imtis dar didesnių provokacijų būtent dabar, kai ES jau paskelbė apie sankcijas, o jo valdžios, kitaip, nei 2017-siais, nebepripažįsta?
„Ribų nėra jokių. Tiesą sakant aš būčiau sunkiai patikėjęs, kad Lukašenka pats lėktuvo užgrobimui ryžtųsi. O jis ir nesiryžo – čia yra Kremliaus operacija, kaip ir komentavau nuo pradžių, bet rusai parodė, kad juo gali žaisti kaip tik nori“, – teigė Vilniaus politikos analizės instituto analitikas Marius Laurinavičius.
Jis priminė, kad kol kas Kremlius žaidžia aukštesnėje lygoje – iš pradžių suorganizuotas Rusijos ir JAV prezidentų susitikimas, kuriame Vladimiras Putinas ir Joe Bidenas atrodė patenkinti ir pasiekę tai, ko norėjo, o tada V. Putinas parašė laišką, kuriuo birželio 22-ąją kreipėsi į Vokietiją.
M. Laurinavičiaus manymu, toks V. Putino laiškas, kuriame jis išdėstė savo suvokimą apie Antrąjį pasaulinį karą, jo priežastis bei lygino dabartinę situaciją, pažerdamas kaltinimų JAV, pirmiausiai skirtas būtent vokiečiams. Berlynas ne vienerius metus žaidžia dvigubą žaidimą su Maskva.
Viena vertus Vokietija, kaip ir visos kitos ES valstybės dar kartą patvirtino naujas sankcijas Rusijai dėl 2014-ųjų įvykdytos Krymo okupacijos, o Vokietijos žvalgybos tarnybos ir aukščiausi politikai nevengia kritikuoti agresyvių Kremliaus veiksmų. Kita vertus tokiais projektais, kaip dujotiekiu „Nord Stream 2“ su Rusija susaistyti Vokietijos politikos ir verslo atstovai toliau ir vis garsiau kalba apie „dialogo su Maskva“ būtinybę, ragina atsieti dujotiekį nuo politikos.
Be to, Angela Merkel, kurios era jau baigiasi, turi vis garsiau prorusišku vadinamą politinį įpėdinį –
kandidatą į kanclerius: Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) naujuoju vadovu dar sausį buvo išrinktas daugiausiai gyventojų turinčios Šiaurės Reino Vestfalijos žemės premjeras Arminas Laschetas. Jis garsėja savo pasisakymais, kuriais palaikė Sirijos diktatorių Basharą Al-Assadą, pasisako už ekonominių santykių su Pekinu gilinimą ir palankiai atsiliepia apie V. Putiną.
Tuo pat metu A. Laschetas nespindi draugyste Rusijos kaimynystėje esančioms valstybėms – pernai jis sukėlė skandalą, apkaltinęs atvykėlius iš Rytų Europos dėl naujų koronavirusinės infekcijos atvejų Vokietijoje.
Tad V. Putino straipsnis, kuris paskelbtas tiek Kremliaus tinklapyje, tiek Vokietijos leidinyje „Die Zeit“ yra tarsi antrinimas L. Laschetui. Rusijos lyderis ne tik dėl visų saugumo problemų kaltę verčia JAV, NATO plėtrai, bet ir ragina kartu spręsti kilusius iššūkius – „būti atviriems, nepaisant praeities“.
„Pokarinės Europos istorija patvirtina, kad mūsų benro žemyno klestėjimas ir saugumas įmanomas bendrų pastangų dėka, įskaitant Rusiją. Nes Rusija yra viena didžiausių Europos valstybių, mes jaučiame nepertraukiamą kultūrinį ir istorinį ryšį su Europa.
Esame atviri nuoširdžiam ir konstruktyviam bendravimui. Tai patvirtina mūsų idėja sukurti bendrą saugumo ir bendradarbiavimo erdvę nuo Atlanto iki Ramiojo vandenynų, kuri apjungtų įvairius integracinius formatus, tarp jų ir ES bei Eurazijos ekonominę sąjungą. Dar kartą pakartosiu: Rusija pasisako už visapusiškos partnerystės atkūrimą su Europa“, – rašė tarptautinę teisę pažeidusios, kaimyninėje šalyje karą sukėlusios ir teritorijas okupavusios, savo kritikus žudančio, kalinančio režimo vadovas, be kita ko pabrėžęs dujų tiekimo Vokietijai sandėrio svarbą.
M. Laurinavičiaus manymu, tai reiškia, kad prasidėjo „vilionių žaidimas“, kurio metu Rusija rems – tik dar neaišku kaip ir ar be tiesioginių įsikišimų į rinkimus – A. Laschetą, kurio pozicijos Kremliui palankesnės, nei bent jau viešai deklaruojami Vokietijos Žaliųjų partijos, spėjamos rinkimų laimėtojos. Tad bent jau tiesiogiai Kremlius artimiausiu metu agresijos gali nesiimti. Tačiau „artimiausias metas“ greitai gali baigtis, o ir agresija gali būti netiesioginė, turint omeny, kad izoliuotas ir vis labiau nuo Rusijos priklausomas A. Lukašenka dabar tampa V. Putino įrankiu.
„A. Lukašenka Kremliui dabar labiausiai yra įrankis ir būdas išbandyti ir paspausti Vakarus. O kartu ir kelias, kai reikės ir atitiks planus – pademonstruoti „konstruktyvumą“ ir įvairių technologijų vidaus problemoms spręsti bandymų poligonas“, – teigė M. Laurinavičius, pripažinęs, kad Vakaruose jau nesyk nuskambėjusios mintys, jog Baltarusijos problemos raktas esą slypi Maskvoje, gali būti realizuotos panaudojus A. Lukašenką kaip įrankį.
Juo galima spausti, bauginti, erzinti Vakarus, ypač ES pasienio valstybes, tokias kaip Lietuvą ar Lenkiją, kurstant problemas pasienyje, o tada Kremlius gali imtis tarpininko, netgi taikdario vaidmens – sukūrus problemą imituoti ir jos sprendimą siekiant savų tikslų, t. y. santykių su ES normalizavimo Maskvai palankiomis sąlygomis.
Be to, pasak M. Laurinavičiaus, sąlyginė ramybė“ Kremliaus ir Vakarų santykiuose gali tęstis tik iki Vokietijos rinkimų pabaigos, t. y. rugsėjo 26 d.
„O tada – vėl prie jų darbotvarkės visomis išgalėmis: reikės – žudys, rengs teroro aktus. Užsiims visu tuo, kuo ir iki šiol – Vakarų griovimu taip pat“, – svarstė analitikas. Metas tam gali būti palankus – formaliai A. Lukašenkai tampant ES rytinių valstybių nervus karštą vasarą incidentų pasienyje gali daugėti. O tada, vasaros pabaigoje ir rugsėjo pradžioje į Baltarusiją plūstels Rusijos kariuomenės daliniai. Bet tai nebus jokia invazija, net jei Kremlius ir turėtų planų galiausiai „nuimti“ A. Lukašenką ir pastatyti kitą, sukalbamesnį, o ir Vakarams mažiau grėsmingai atrodantį savo statytinį.
Iš tikrųjų prieš pat Vokietijos rinkimus tūkstančiai rusų karių į Baltarusiją atvyks pagal planą: šalyje vyks bendros karinės pratybos „Zapad 2021“, kurioms intensyviai ruošiamasi nuo metų pradžios. Šį kartą scenarijais iš anksto nesišvaistoma – krizė pasienyje su Lietuva jau tikra.