Apie tai, kodėl geri atlyginimai nenuperka išvykusių ir ko reikia, kad jie grįžtų į Lietuvą, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) organizuojamame susitikime diskutavo KTU Europos instituto direktorius Vygaudas Ušackas, „Traffi“ duomenų komandos vadovė Vida Jonušytė, Migracijos informacijos centro vadovas Justinas Uba ir ministro pirmininko patarėjas Lukas Savickas. Diskusiją moderavo personalo paieškos ir atrankos bendrovės „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas.
Vilnius pilnėja, o kaip regionai?
J. Uba nurodė, jog 77 proc. regionų, remiantis Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, emigraciją įvardina kaip didelę arba labai didelę problemą.
Migracijos informacijos centro duomenimis, pagrindiniai sugrįžtančių poreikiai apima pagalbą integruotis kitataučiui šeimos nariui, švietimo ir ugdymo paslaugas vaikams, pagalbą kuriant verslą ir pagalbą susirandant darbą.
Pasak J. Ubos, sprendimas, ar verta grįžti, verčia pasirinkti tarp dviejų dalykų: ką žmogus turi dabar, gyvendamas užsienyje, ir ką turės čia, Lietuvoje.
„Turime tokį užburtą ratą. Norime, kad žmonės grįžtų, bet norime, kad grįžtų „patogūs“ žmonės – jaunos šeimos, profesionalai. Nėra jokios strategijos, ką darytume, jei grįžtų daugiau žmonių, sakykime, pensininkų. Apie tai nėra galvojama ir nėra daroma nieko proaktyviai <...>.
Žmonės grįžta į Lietuvą, bet ne tiek, kiek norėtume. Savo veikloje dažniausiai susiduriame ne tiek su „techtalentais“, bet vidurine grandimi, darbininkais. Tačiau matome vieną tendenciją – kad pirmiausiai užduodami socialiniai klausimai, kad būtų užtikrinama socialinė lygybė, kad žmogus jaustųsi socialiai saugiai savo šalyje.
Tai yra klausimas numeris vienas. Klausimas numeris du – darbas. Kokį darbą turėsiu, kaip aš tą darbą susirasiu, kaip man gauti bent jau bedarbio išmoką. Tuomet vaikų švietimo, vaikų integracijos klausimai. Tai labai svarbu. Nors situacija gerėja, ji galėtų būti geresnė ir regionai tikrai galėtų pasisitengti šiuo klausimu”, – diskusijoje kalbėjo J. Uba.
Trukdo negatyvus požiūris
Svarstydamas, ar planuojantiems sugrįžti užtektų atlyginimo, ministro patarėjas L. Savickas teigė, kad kai žmogus renkasi, ar grįžti į Lietuvą, variantas „už“ turi apimti du aspektus.
„Vienas – emocijos. „Reikia grįžti tik todėl, kad reikia“ neužtenka. Yra ir pragmatiškas lygmuo, susijęs su tuo, ar aš galiu čia padaryti karjerą, ar galiu auginti šeimą, kokia bus gyvenimo kokybė. Visiems žmonėms – skirtingi aspektai. Pasižiūrėjęs į tą ratą žmonių, su kuriais teko grįžti, galiu pasakyti, kad visi čia turėjo realų šansą patirti „tramplyno efektą“ – gauti tokių atsakomybių, kurių gal dar net negalėjo gauti. Čia žmonės labai nusiteikę dirbti ir rodyti, kad gali ir, manau, kad tos galimybės Lietuvoje atsiranda“, – kalbėjo L. Savickas.
Jo nuomone prie nepasitikėjimo savimi, kaip valstybe, prisideda negatyvi informacija viešojoje erdvėje apie gyvenimą ir situaciją Lietuvoje.
„Tas triukšmas yra trikdantis ir tikrai, mano supratimu, nereprezentuoja to, kaip yra. Man atrodo, kad galime pažiūrėti į esminius, pamatinius dalykus. Vienas iš jų – mūsų ekonomika auga du kartus greičiau nei auga Europos Sąjungos ekonomika. Drįstame ne tik truputėlį keistis, bet ir iš esmės, reformuotis. Sugebame susitelkti ir tai padaryti. Tai vyksta ne „šiaip sau“ – tai fiksuoja šalies konkurencingumą vertinantis „Doing Business“ reitingas. Per pastaruosius metus šokome į 16 vietą. <...> Tam, kad kiti patikėtų mumis, visų pirma, turime patikėti patys ir tas triukšmas tikrai nepadeda“, – teigė L. Savickas
Gyveno ne Lietuvoje, bet grįžo
„Traffi“ duomenų komandos vadovė Vida Jonušytė anksčiau pati gyveno užsienyje ir dirbo ten. Išvykusi 2010 m. ji nuolat domėjosi startuoliais ir naujienomis Lietuvoje, svarstė apie grįžimą, kol galiausiai išdrįso tai padaryti, žinodama, kad galės dirbti patinkantį darbą.
„Aš visą laiką stebėjau, kas vyksta Lietuvoje ir man visą laiką kirbėjo mintis, kad galbūt būtų visai nieko grįžti. Laikui bėgant ten atsirado vis daugiau komforto, kūrėsi socialinė aplinka, sekėsi profesinėje srityje. Tačiau vis sunkiau atrodė suprasti, ar mano profesinės žinios čia, Lietuvoje bus reikalingos, suprasti, kaip pradėti“, – naudingą pažintį, kuri nuvedė iki darbo pokalbio, V. Jonušytė užmezgė praėjusiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, kai vieno iš atviros diskusijų dalyvių paklausė, kaip jai surasti gerą darbdavį, kuris suteiktų galimybę dirbti ir užsidirbti pagal profesiją čia, Lietuvoje.
Jos nuomonę, į problemą galima pažvelgti ir iš emocinės pusės, nes, pasak jos, tam, kad būtų malonu grįžti, visų pirma, reikia empatijos ir supratimo išvykusių atžvilgiu.
Situacijai reikalingas kompleksinis sprendimas
V. Ušackas, kalbėdamas apie tai, ką, jo galva reikėtų padaryti norint pritraukti emigrantus sugrįžti, sakė, kad labai svarbu suprasti, jog išvykimo iš Lietuvos priežastys yra kompleksinės – apima mokesčių sistemą, emocinę būseną, švietimą, šeimos politiką Lietuvoje.
„Problema tokia, kad iki šiol mes neturime išmanios, apgalvotos imigracijos politikos. Mes nežinome, kokių mums reikia specialistų, kaip juos priviliojame, kaip jie padeda mums kurti aukštesnę pridėtinę vertę. Pasaulio patirtis liudija, kad valstybės konkuruoja dėl kelių tipų žmonių. Pirmiausiai, dėl turtingų žmonių, tų, kurie turi pinigų, gali atvažiuoti, įsigyti nekilnojamo turto, investuoti į verslą.
Antra, dėl studentų ir jaunų žmonių, kad jie galėtų čia mokytis, susimokėti už mokslą ir galbūt baigę mokslus pasilikti. Lietuva iki šiol buvo vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri neleisdavo užsienio studentams pasilikti ir dirbti Lietuvos darbo rinkoje.
Trečias dalykas, dėl kurio konkuruojama – sričių specialistai – nuo santechnikų iki vairuotojų, tiesiog žmonių, kurių reikia darbo rinkoje“, – sakė V. Ušackas, kartu su grupe specialistų ruošęs užsienio šalių sėkmės istorijomis paremtas rekomendacijas Vyriausybei.