Ką KGB iš tiesų veikė Putinas: buvusių bendražygių liudijimai skiriasi kaip diena ir naktis

Pinigai ir pripažinimas, o per tai – jėga, valdžia ir garbė. Būtent šie dalykai, o ne kokia nors ten žvalgo profesijos romantika iš tiesų sužavėjo paauglį Vovą, kai jis, prisižiūrėjęs filmų su lietuviu Donatu Banioniu, nusprendė šešiolikos pasibelsti į KGB būstinės Leningrade duris.

Mylėtumėte ar nekęstumėte šalies, kurioje apsijuokėte prieš savo jaunąją žmoną ir pasirodėte esąs nevykėlis? V. Putinas turi itin asmeniškų priežasčių nemėgti dabartinės Volodymyro Zelenskio politinės tvirtovės – Ukrainos sostinės Kijivo.

Šis miestas jam primena 1983–iuosius, kai ką tik susituokę Liudmila ir Vladimiras Putinai susiruošė iš Leningrado į savo povestuvinę kelionę, į Ukrainą.

O štai kaip apie pirmąjį susitikimą su verbuojamuoju Volodia prisimena jo KGB „krikštatėvis“ Dmitrijus Gancerovas, buvęs atsakingas už studentų verbavimą Leningrado aukštosiose mokyklose. Interviu iki šiol prieinamas internete, YouTube paskyroje „Aštrus kampas“ (острый угол – rus.).

„Pirmasis susitikimas yra labai svarbus. Po jo daugelis atsisijoja. Bet su tais, kurie tinkami, pradedama dirbti glaudžiau. Su Putinu aš pradėjau susitikimus 1974–ųjų sausį (Leningrado universitetą V. Putinas baigė 1975–ųjų gegužę – aut. past.). Jis man labai patiko. Jis mokėjo žaibiškai rasti kontaktą su žmonėmis“, – pasakoja V. Putino „krikštatėvis“ KGB D. Gancerovas.

Ukrainos žurnalistui Dmitrijui Gordonui buvęs V. Putino bendramokslis Maskvos Jurijaus Andropovo vardo KGB aukšojoje mokykloje Jurijus Švecas, beje, sovietmečiu dirbęs KGB rezidentu JAV, kalbėdamas apie Vovos, kaip žvalgybininko, darbą, yra sakęs taip:

„Jį vadino „Nuorūka“ (окурок – rus.). Jis nebuvo joks žvalgybininkas. Tokiose pareigose jis nedirbo nė dienos. Jis buvo pripažintas netinkamu užsienio žvalgybos operacijoms.“