Ypatingai sujaudino kratos aprašymas mano gimtajame Kasčiūnų kaime: „Šiandien ypatingesnė diena, nes rusai čia pat. Girdėjau štai prieš 40 min. Jų žingsniai – taip arti buvo. Dabar jie vėl artinasi. Šiuo metu yra 14.00 val. Tokių valandų nedaug žmogaus amžiuje. Šiuo metu sprendžiasi... Gyventi ar mirti. Ir tai tuomet, kai žmogus jaunas, pilnas energijos, kūrybos, pasiaukojimo nenuilstamai dirbti mielos Lietuvos laimingesnei ateičiai. Mano, Kazimieraičio ir Strazdo gyvybės Dievo rankose... Štai šią minutę viskas gali subyrėti ir tekti už keletos valandų jau gulėti išniekintam bolševikų pajuokai... Ši šventa kova turi baigtis pergale, nes mes kovojome už tikrą laisvę, šventą per amžius lietuvių mylėtą tikėjimą“.
Perskaičiusi šiuos žodžius pagalvojau – o ką parašytų Vanagas, išgirdęs žinią, jog mūsų jau laisvos Lietuvos teismas priėmė sprendimą iškeldinti buvusį partizaną, politinį kalinį A. Kentrą ir jo įkurtą „Miško broliai“ draugiją iš laisvės gynėjų, šaulių, kitų savanorių rankomis atstatyto pastato?
„Miško brolių“ draugijos priešieškinys, kuriuo jie prašė draugiją pripažinti šio statinio dalies statytoju ir pačios draugijos jėgomis ir lėšomis pastatytą statinio dalį leisti įregistruoti draugijos vardu, atmestas. Kokiais teisės aktais vadovaujantis galėjo būti priimtas toks teismo sprendimas, jeigu dar 2011 m. neskundžiama nutartimi Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas nustatė, kad „Miško brolių“ draugija pakeitė didžiąją dalį pastato ir iš esmės sukūrė naują daiktą?
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. A. Kentros puoselėjamai „Miško brolių“ draugijai perdavė tik dabartinio pastato griuvėsius. Albinas Kentra, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas, siekdamas įprasminti žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą, talkomis išvalė griuvėsių teritoriją, parengė statinio rekonstrukcijos projektą, rūpinosi užsienio lietuvių lėšų pritraukimu bei Vyriausybės parama, iš kurios „Miško brolių“ draugija pastatė visai naują Lietuvos laisvės kovų „Miško brolių“ draugijos pastatą. Netrukus po to, kai draugijos lėšomis iškilo normalus pastatas, ir prasidėjo teisminiai procesai dėl nuosavybės teisių. Galiausiai teismas pripažino, kad pastato griuvėsiai draugijai buvo perduoti ne nuosavybėn, bet panaudai, todėl pastato įregistravimas yra neteisėtas.
Ar egzistavo pastatas, kol buvo griuvėsiai? Ar tikrai pastatą perdavė? Bet sukūrus rezultatą – iš griuvėsių pastatytus rūmus, atsirado interesas draugiją iškeldinti. Albinas Kentra teigia, jog, ekspertų vertinimu, draugija atkūrė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų bei sukurė 44,36 proc. naujo bendro ploto.
Neabejotinai Vanagas pasakytų: „Gana jau mūsų tauriųjų partizanų nuogus kūnus privalkiojo. Gana juos prispardė, apspjaudė ir visokiais būdais išniekino NKVD ir istribiteliai bei tautos išgamos“ (Iš Vanago dienoraščio). Ir tikriausiai nusiviltų – ar už tokią Lietuvą partizanai paguldė savo galvas? Juk dažnai tik gražiai kalbame, kad jų kovą vertiname. Neretai institucijų sprendimai atskleidžia visai priešingą požiūrį bei savo valstybės savivertės nesuvokimą.
Vanagas tikrai nesuprastų, kas vyksta šiandieninėje Lietuvoje, kai valstybėje nėra adekvataus istorinės atminties supratimo. Pats geriausias to neadekvataus istorinės atminties supratimo pavyzdys – teismo sprendimas partizaną Albiną Kentrą, kurio visa šeima dalyvavo (trys jo broliai partizanai žuvo) nepaprastai sunkioje kovoje už Lietuvos laisvę, iškelti su „Miško broliai“ draugija iš pastato. Kitaip sakant, „Miško broliai“, keliaukite atgal į mišką, nes Jums ten vieta.
Paklausiau gerbiamo Albino Kentros, kodėl draugija sutiko paimti visiškus griuvėsius, kodėl nesirinko kitoje vietoje? Jis pasakė: „Šių griuvėsių niekas nenorėjo imti, nes čia nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio, nei stogo, nei daugelio sienų, bet mums šis pastatas buvo labai svarbus, nes būtent iš šio namo 1919 m. išėjo 100 savanorių ginti Tėvynės ir todėl kilo mintis, kad savanoriai turi būti pagerbti ne tik Rasų kapinėse, bet ir atkūrus šį pastatą. Tai buvo mano gyvenimo tikslas, kad čia po vienu stogu galėtų rinktis visos nevyriausybinės organizacijos, čia atvyktų iš visos Lietuvos vietų tremtiniai, partizanai, užsieniečiai, kad čia vyktų renginiai, susitikimai, būtų skaitomos paskaitos“.
Albinas Kentra – kuklus, nepaprasto likimo šviesuolis, vienas tų, kurie neprarado tikėjimo ir pasitikėjimo Lietuvos praeitimi ir ateitimi. Jis visai Lietuvai žinomas kaip Vilniaus Universiteto dvasia, Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos karščiausių įvykių metraštininkas. Daug metų jis kaupė Lietuvos išsivadavimo bei laisvės kovų istorijos archyvą, kuriuo visada svajojo pasidalinti su visuomene tuomet, kai „Miško brolių“ rūmuose duris atvertų atviras visuomenei istorinės atminties centras su vaizdo ir dokumentų archyvu, biblioteka.
Jo užfiksuotas Sausio 13-osios išvakarėse Spaudos rūmų šturmas iš televizijos ekranų pasiekė visą pasaulį. Tai buvo itin svarbus darbas, kaip ir jo 1990 metų kreipimais į Vakarų valstybių vadovus. Puikiai mokėdamas keletą užsienio kalbų, dėl Lietuvos laisvės jis rašė laiškus Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Japonijos vadovams, iš jų gavo ir atsakymus.
Net ir nesibaigiantys teismai iš Albino Kentros šios vilties neatėmė, jis visas pastangas ir pajamas jau daugiau kaip dešimtmetį atiduoda šiam tikslui įgyvendinti. Viso savo gyvenimo sumanymui, kuriame jis matė visų miško brolių įprasminimą. Paradoksalu, bet 2008 m. Lietuvos Seimas, skirdamas Albinui Kentrai Kalbos premiją, ją įvardino: „už atkūrimą iš griuvėsių Vilniuje, Labdarių g. 10/9, pastato, kuriame 1919 m. susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės; iniciatyvinės veiklos, trukusios daugiau kaip 15 metų, rezultatas – Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai“. A. Kentra, prikėlęs pastatą iš griuvėsių, jam išlaikyti panaudojo ir gautą valstybės premiją.
Kai pirmą kartą 1979 m. per Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų teko pamatyti su videokamera A. Kentrą, nežinojau kas jis toks, bet man pasirodė, kad jis ypatingas žmogus. Per savo draugę, kuri studijavo VU vokiečių kalbą, sužinojau, kad tas ypatingas žmogus yra puikus dėstytojas Albinas Kentra. Tai tas pats dėstytojas, kuris įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame, įdiegus modernias technologijas, studentai galėjo mokytis šnekamosios anglų kalbos.
Albinas Kentra 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus ordinu, o 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu jam buvo įteikta Kalbos premija, 2010 m. buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 2013 m. jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas, 2016 m. įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už gyvenimą, skirtą Vilniui, 2019 m. paskirta Laisvės premija.
Albinas gimė 1929 metais Gūbrių kaime, Šilalės apylinkėse, Onos ir Juozapo šeimoje. Mama, gimusi Čikagoje, buvo šeimos šerdis, jai buvo labai svarbi Lietuvos istorija, ir, savaime suprantama, Lietuvos ateitis. Todėl labai sąmoningai pasirinko ne pasitraukti iš Lietuvos, o pasilikti ir ginti ją nuo okupacijų. Pasipriešinime dalyvavo visa šeima: keturi sūnūs tapo partizanais, dvi dukros ir pati mama – ryšininkėmis. Mama surinko visus vaikus į būrį ir pasakė: „Turime priešintis, vis tiek Lietuva bus laisva“. Su savo vaikais po namu iškasė bunkerį, kuris taip ir nebuvo surastas. Namas buvo nacionalizuotas.
Albinas buvo jauniausias. Būdamas 16 metų Šilalės krašto miškuose jis davė partizano priesaiką ir liko jai ištikimas per visus kankinimus, lagerį, sovietmetį. A. Kentra lygiavosi į savo brolį Joną Kentrą-Rūtenį. Jis buvo Butigeidžio rinktinės vadas, Žemaičių apygardos štabo narys. Albinas Kentra sovietų, būdamas nepilnametis, buvo nuteistas 10 metų lagerio. Už Uralo kalnų, iš Karabaso į Spasko lagerį su kitais kaliniais buvo kelias dienas varomas pėsčiomis. Šiame lageryje kalėjo rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas, įvairių tautybių inteligentai – diplomatai, mokslininkai, gydytojai, kultūros žmonės.
Po sunkios dalios lageryje 1954-aisiais grįžęs į Lietuvą, Albinas savo brolių jau nesurado. Gyva likusi buvo tik mama, vėliau iš lagerių grįžo ir abi seserys. Mama taip ir slapstėsi visą likusį gyvenimą, nes neturėjo rusiško paso. Kai 1961-aisiais ji mirė, buvo palaidota slapta, naktį Šilalės kapinėse.
Negaliu patikėti, jog A. Kentra, iki šiol ne tik savo archyvą laikęs „Miško brolių“ rūmuose, bet ir pats prisiglaudęs jo nešildomame kambarėlyje, bus išmestas į gatvę, nors pagal teismų nustatytus ekspertinius duomenis draugija atkūrė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų bei sukurė 44,36 proc. naujo bendro ploto. Nejaugi jam sulaukus tokio garbingo amžiaus, vos bepaeinančiam laivės kovotojui valstybės vardu bus taip „atsidėkota“ už jo nepalaužiamą valią, meilę tėvynei, troškimą ir aktyvų laisvės siekimą savo šaliai. Ši „dovana“ – būtent artėjančios Lietuvos Nepriklausomybės dienos – Vasario 16-osios išvakarėse.
Paklausiau, ar A. Kentra tiki, kad laimės kovą ir „Miško broliai“ nebus iškeldinti iš šio pastato? Jis atsakė: „Aš tikiu. Kai mane teisė Rusijos tribunolas, man atnešė malonės prašymą, bet aš jo nesirašiau, nes žinojau, kad aš vis tiek kada nors būsiu laisvas. Tai yra laikmečio istorija. Pastato „Miško broliai“ atstatymas yra labai svarbus ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir užsieniečiams, kurie iki COVID–19 pandemijos nuolat atvažiuodavo ir aš jiems skaitydavau paskaitas ir rodydavau video medžiagą apie mūsų kovas už Lietuvos laisvę. Danijos Vyriausybės kvietimu ir aš nuolat važiuodavau skaityti paskaitų į Daniją apie Lietuvos Laisvės kovas“.
Grįžtant prie šiomis dienomis išleisto partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago dienoraščio minčių, ar jis galėtų patikėti, kad partizanų pasiaukojančios kovos šiandien, po trisdešimties atkurtos nepriklausomybės metų, valstybės mastu dar nesuvoktos ir nevertinamos? Jeigu ne ši jų kova, juk nebūtų buvę net teisinio pagrindo mūsų laisvai valstybei atkurti 1990 metais. Vanagas ir tokios brandžios asmenybės kaip jis tikrai kažką sugalvotų ir imtųsi veikti, kad taip nebūtų.
O savo dienoraštyje jis įrašė: „Siunčiam Aukščiausiajam padėkos maldas, kad duoda mums tiek ištvermės ir kantrybės nešti šią sunkią pareigą ir prašome, kad kuo greičiau prašvistų mūsų Tėvynės laisvės saulutė, kad pamatytumėm vėl visi laisvą žmogų, savimi patenkintą ir trokštantį gyventi“.
Palinkėkime laisvės mohikanui Albinui Kentrai, kad kuo greičiau prašvistų išmintis ir valstybės žmonių protai, kad Lietuvos istorinei savivertei ir jos ateičiai neįkainojamos vertės idėjos sukurti informacinį centrą realizavimas būtų pilnai įgyvendintas, ir mielas Albinas užsiimtų kūrybiniu darbu, o ne varstytų teismų duris.