Kaip pasakoja biblinė istorija, Jėzus buvo pasitiktas kaip mesijas, tačiau jau po kelių dienų jam po kojomis palmių šakeles klojusi minia reikalavo nukryžiavimo.
Verbų sekmadienis švenčiamas visame katalikiškame pasaulyje. Tiesa, pagal Evangeliją ši diena vadinama Palmių sekmadieniu, nes Italijoje žmonės į bažnyčią nešasi palmių šakeles.
Tikroji verba - kadaginė
Lietuvoje palmių nėra, todėl nuo senų laikų į bažnyčią nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliai.
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos liuteronų postilėje 1573 metais. Suvalkijoje tikrąja verba seniau buvo laikomas vien kadagys, Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakelę su „kačiukais", o vyresnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.
Nors Verbų sekmadienis pirmiausia laikomas atvėrimo Kristui švente, ji apipinta daugybe liaudiškų tikėjimų.
Liaudies tradicijų aprašymuose minima, jog į namus parsinešta pašventinta verba saugo nuo visokio blogio. Grįžus iš bažnyčios, verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinama apie laukus. Senoji pagarbiai sudeginama: jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti.
Auklėjo užsispyrusius vaikus
Anksčiau, o kai kuriuose namuose ir dabar šventinta verba visus metus buvo laikoma užkišta už šventų paveikslų. Ja būdavo pasmilkoma užėjus grėsmingam audros debesiui, genant galvijus pirmai ganiavai ar po žiemos apžiūrint bites.
Kai kur dar gaji tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti išplakant verba, tikint, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos.
Anksčiau šventinta verba auklėjo ir vaikus, kad šie nebūtų užsispyrę, taip pat vagis, kad nebevogtų. Paplakdavo verba ir naminius gyvulius, nes buvo tikima, kad taip išvengs nužiūrėjimo.