Dar birželio pabaigoje Severomorske, pagrindinėje Rusijos Šiaurės laivyno bazėje buvo juntamas sujudimas: iš čia jau buvo išvykę Kremliaus kontroliuojamų kanalų propagandistai, visais įmanomais rakursais nufilmavę ir išliaupsinę pajėgiausiu laikomo Šiaurės laivyno pasididžiavimą – atominį povandeninį laivą „Knyaz Vladimir“.
Nesyk atidėliotas naujos kartos Borei-A klasės raketnešio projektas galiausiai pradėtas statyti 2012-siais – ceremonijoje dalyvavo pats Vladimiras Putinas.
Dar po kelių atidėliojimų pernai į laivyną priimtas „Knyaz Vladimir“ yra Rusijos strateginio arsenalo dalis. Įprastai tokie laivai budi Barenco, Arkties jūrose, kur yra jų operaciniai veikimo rajonai. Tad ką jis veiks Baltijos jūroje?
Pastarąją savaitę čia įplaukė ne tik „Knyaz Vladimir“, bet ir Šiaurės laivyno povandeniniai laivai „Oriol“ bei „Vepr“, o taip pat raketinis kreiseris „Maršal Ustinov“, desantinis laivas „Piotr Morgunov“, kovai su povandeniniais laivais skirtas „Viceadmirolas Kulakovas“ bei juos lydintys vilkikai – jei vienas iš „pasididžiavimų“ pakeliui netikėtai sugestų, kaip jau yra ne sykį buvę.
Visos šios kovinės grupuotės tikslas – Sankt Peterburgas, kur, kaip ir kasmet liepos 25-ąją bus minima Rusijos laivyno diena: laivų parade bus kelios dešimtys. Beveik kaip gegužės 9-ąją, kai Maskvos Raudonojoje aikštėje triukšmingu kariniu paradu švenčiama vadinamoji Pergalės diena, kur pagrindiniu akcentu tampa armijos pasirodymas, tai bus proga parodyti laivyno galią.
V. Putino mėgstamas caras konservatyvusis Aleksandras III yra pasakęs, kad vieninteliai tikrieji Rusijos sąjungininkai yra jos laivynas ir armija – tai ypač aktualu šiandieninei V. Putino Rusijai, kuri susipyko su Vakarais, viešai deklaruojama draugystė su Kinija ilgalaikėje perspektyvoje vertinama kaip itin trapi, o tokie sąjungininkai, kaip diktatorių valdomos Šiaurės Korėja, Venesuela Baltarusija bei Centrinės Azijos šalys daug pasako apie Rusijos draugus.
Tad belieka rodyti karinę galią. Ir minėtų laivų pasirodymas Baltijos jūroje, kur Kremlius kelia daugiausiai problemų bei nerimo kaimyninėms bei regiono šalims, regis, turėtų tapti rimtu signalu – štai ji, Rusijos galybė prie pat mūsų sienų. Ir nors tai išties retas atvejis, kai tokie laivai užsuka į seklius Baltijos jūros vandenis, iš tikrųjų tokiu pasirodymu primena apie savo silpnąsias vietas, susijusias su savo laivynu.
Pasaulio pabaigos nešėjas
Net ir tie, kas mėgsta šaipytis iš Rusijos karinės galios, bet žino apie ją daugiau, nei iš pranešimų spaudai, neturėtų priežasčių juoktis iš pačių laivų, kurie įplaukė į Baltijos jūrą. Rusijos laivyno modernizacija pastaraisiais metais įgavo pagreitį sutelkiant dėmesį tiek į laivų galimybes, tiek į jų viešąją komunikaciją.
Jei pirmasis veiksnys žymi Rusijos karo laivų „kalibrizaciją“, t. y. perginklavimą nuo 2015-ųjų plačiai naudojamomis sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“, tai vieša komunikacija per „Zvezda“ ar kitus specializuotus bei valstybinius kanalus išdidžiai, pabrėžiant smulkias detales ir visais įmanomais rakursais rodant Rusijos karinių pajėgų galią, t. y. liaupsinant „analogų neturinčius“ pajėgumus negalėjo likti nepastebėta. Tai yra strategijos dalis.
Išties, „Knyaz Vladimir“ pasirodymas Baltijos jūroje yra unikalus. Tai pirmiausiai yra vienas naujausių ir svarbiausių Rusijos strateginio branduolinio arsenalo dalis – šis raketnešis gali paleisti 16 tarpžemyninių raketų „Bulava“. Kiekviena jų turi mažiausiai šešias galvutes su branduoliniais užtaisais, vieno kurių galia siekia nuo 100 iki 150 kilotonų.
Ką reiškia boomeris?
Neatsitiktinai Borei-A klasės povandeniniai laivai vadinami raketnešiais, o amerikiečiai juos dar vadina boomeriais – pagal savo raketnešių, Ohio klasės povandeninius laivų neoficialų pavadinimą. Jame užkoduotas, regis, juokais sakomas žodis boom, kuris reikštų sprogimo garsą.
Tačiau povandeninių laivų-boomerių misija yra visai nejuokinga. Kaip ir rusų, taip ir amerikiečių boomeriai gabena po 16 balistinių raketų, kurių kiekviena turi po kelias termobranduolines galvutes bei klaidinančius taikinius, kurie veiktų kaip jaukas priešraketinei gynybai.
Kiekviena šių strateginių boomerių galvutė – tiek rusų, tiek amerikiečių – yra iš anksto nutaikyta į konkretų strateginės reikšmės objektą: karinę ar civilinę vadavietę, bazę, oro uostą, uostą, pramonės centrą ar tiesiog didelį miestą, tokį kaip Maskva arba Niujorkas.
Tikrieji taikiniai žinomi tik siauram ratui žmonių abejose pusėse – planuotojams, aukščiausiai kareinei vadovybei ir sprendimų priėmėjams. Tai iš esmės yra jei ne pasaulio pabaigos, tai bent panašias sąlygas sukurti galinti ginkluotė – vienas boomeris gali sunaikinti beveik šimtą priešininko miestų ir pražudyti dešimtis, jei ne šimtus milijonų žmonių.
Tiek rusų, tiek amerikiečių boomeriai turi po dvi įgulas – JAV jos vadinamos auksine ir mėlynąja. Viena įgula – nuo laivo kapitono iki žemiausio rango jūreivio gali tiksliai atkartoti kitos įgulos veiksmus ir įvykdyti tas pačias užduotis.
Jei viena įgula ar jos nariai tuo metu negali vykdyti užduoties, pasitelkiama antrosios nariai – taip užtikrinamas nepertraukiamas budėjimas 24/7 per parą visus metus – mažiausiai keli boomeriai visuomet yra jūroje, dažniausiai giliai ir saugiai po vandeniu, kur juos aptikti būtų ypač sudėtinga.
Šie laivai turi būti visada pasiruošę panaudoti savo mirtiną krovinį. Būtent todėl boomerių saugumas yra strateginės reikšmės veiksnys – paprastai jie plaukioja kelis mėnesius neišnirdami į paviršių, budi ir laukia lemtingo signalo, kurio kiekvienas sveiko proto kapitonas nenorėtų sulaukti.
Todėl vien tokio Rusijos povandeninio laivo pasirodymas Baltijos jūroje jau yra tam tikra grėsmė saugumui – ne amerikiečių ar Vakarų pasaulio, bet pirmiausiai pačių rusų. Mat sekliuose ir ribotuose Baltijos jūros vandenyse boomeriams tiesiog nėra kur slėptis.
Čia juos medžioti gali kovos su povandeniniais laivais orlaiviai – paskutinį sykį vieną tokių prieš kelerius metus buvo dislokavusi Portugalija, kai Rusija į Baltijos jūrą pasiuntė didžiausią – paskutinį iš turėtų titaniškųjų „Typhoon“ klasės povandeninių laivų, kuris originaliai buvo ginkluotas balistinėmis raketomis su branduoliniais užtaisais, o dabar, tikėtina, naudojamas tik mokomosioms funkcijoms.
„Kniaz Vladimir“ – visai kitos kartos, galimybių bei technologijų pavyzdys. Tačiau šį laivą, kaip pavyzdį iškilmingoje rikiuotėje panoro matyti Rusijos karinė vadovybė.
O kartu su juo dalyvaus ir atakos povandeninis laivas „Vepr“ (pagal NATO klasifikaciją Akula II klasės laivas) bei „Oriol“ – pagal NATO klasifikaciją Oscar II klasės povandeninis laivas. Milžiniškas ir nedaug kuo nusileidžiantis „Typhoon“, šis sparnuotųjų raketų prikimštas povandeninis laivas yra tos pačios klasės kaip ir liūnai pagarsėjęs „Kursk“, nuskendęs Barenco jūroje 2000-siais.
Nebeturi kur remontuoti savo milžinų
Būtent su „Kursk“ simboliškai susijusios problemos jau kelis dešimtmečius persekioja Rusijos laivyną ir iki šiol nėra išspręstos. Tas pats „Kursk“ po nuskendimo galiausiai buvo iškeltas ir supjaustytas. Tik ne bet kur – tokio dydžio povandeniniai laivai ne visur telpa, o sausajame doke PD-50. Čia 2018-siais kapitalinį remontą po kelių gaisrų atiliko ir tam pačiam „Oriol“ – kelis sykius dėl Rusijos jūreivių bei darbininkų aplaidumo degęs povandeninis laivas buvo suremontuotas pačiu laiku. 2019-siais sausasis dokas PD-50 vėl išgarsėjo visame pasaulyje, tik šį kartą ne dėl savo įspūdingo dydžio ir gebėjimų priimti 200 metrų ilgio laivus, bet dėl nelaimės: dėl girtų darbininkų apmaudžios klaidos dokas nuskendo, užmušdamas mažiausiai vieną žmogų.
Rusijai pasisekė, kad tuo metu sausajame doke prišvartuotas vienintelis ir savo gedimais bei dūmų kamuoliais liūdnai pagarsėjęs lėktuvnešis „Admiral Kuznecov“ vos nenugarmėjo kartu į dugną. Tiesa, skendimo metu kritęs kranas „Admiral Kuznecov“ paliko „atsisveikinimo žymę“ – pramušė denį, palikdamas skylę.
O dar po pusantro mėnesio pačiame lėktuvnešyje kilęs gaisras pridarė papildomos žalos ir dabar skaičiuojama, kad „Admiral Kuznecov“ remontas kainuos nuo 900 mln. iki 1,5 mlrd. dolerių, t. y. daugiau, nei naujas lėktuvnešis.
Vis dėlto PD-50 netektis Rusijai tapo skaudesne nesėkme – galimybė remontuoti ypač didelius laivus, o rusai nuo sovietų laikų kitokių statyti ir nemokėjo – staiga tapo neįmanoma. „Zviozdočka“ laivų statykla kaip mat išdidžiai pateikė pasiūlymą, tarsi problemos nebūtų – pastatys naują sausąjį doką sujungdama du mažesnius.
Tačiau jau šių metų kovą buvo suimtas pagrindinės vietinės laivų statyklos generalinis direktorius Jevgenijus Zudinas, kuris įtariamas išplovęs mažiausiai 45 mln. rublių ( apie pusę mln. eurų), remontuojant „Admiral Kuznecov“ sujungtiniame doke, kuris, ekspertų teigimu, kelia pavojų lėktuvnešiui. Tačiau normalaus sausojo doko neturėjimas yra tikroji ir didžioji Rusijos laivyno bėda.
Kiekvienas didesnis povandeninis ar antvandeninis laivas galiausiai turi būti arba nurašomas, arba jam atliekamas kapitalinis remontas sausame doke. Jei jų Rusija neturi ir nebegali pasigaminti Ukrainoje, kurios teritorijas rusai atplėšė ir okupavo, belieka vienintelė išeitis – įsigyti.
Įtartino kvapo kontraktas
Todėl kai šių metų birželį vos prieš kelerius metus įsteigta Turkijos bendrovė „Kuzey Star Shipyard“ laimėjo konkursą Rusijoje, nurungusi ne tik vietos, bet ir patyrusius turkų bei kinų laivų statytojus, daug kam pakilo antakiai.
Didžiausią kainą (4,9 mlrd. rublių, apie 55 mln. eurų) konkurse pasiūliusi Turkijos bendrovė pasižadėjo pastatyti milžinišką sausąjį doką, kuriame pirmiausiai turėtų būti statomi nauji rusų atominiai ledlaužiai – pirmenybė Arkties regionui Rusijoje nestebina.
Klausimų, kaip laimėtoja – su buvusiais Rusijos valdininkais ir nedideliais Rusijos užsakymais siejama naujoji Turkijos bendrovė taip sėkmingai laimėjo strateginės svarbos užsakymą ir ar pajėgs jį įgyvendinti netrūksta. Rusijos statytojai buvo pateikę dvigubai didesnį apetitą rodančius skaičius – 8,5 mlrd. rublių ir daugiau, nei pusantrų metų statybų.
Įtarimai eiline korupcija ir pinigų išplovimais Rusijoje jau nieko nestebina. Bet šį sykį kalbama ne apie „Mistral“ lygio sandėrį – tokius laivus Rusija panoro įsigyti iš Prancūzijos po 2008-ųjų karo su Sakartvelu.
Tiesa, nors rusų karininkai viešai deklaravo, kad jiems esą labai reikia tokių desantinių laivų, tikroji priežastis greitai paaiškėjo – rusai tenorėjo dar kartą išplauti pinigus per laivų užsakymo kontraktą. Po 2014-ųjų įvykdytos Krymo okupacijos Rusija nebegalėjo taip lengvai tikėtis „Msitral“ laivų – kitų NATO šalių prispausta Prancūzija abu Rusijai pastatytus „Mistral“ klasės laivus galiausiai pardavė Egiptui – visos pusės liko patenkintos: ir prancūzai pardavė savo ginkluotę, ir rusai spėjo įsisavinti pinigus bei parduoti papildomą ginkluotę Egiptui, ir pastarojo generolai bei admirolai liko patenkinti kyšiais. Tik Rusijos laivynas liko be žadėtų desantinių laivų.
Dabar įsigijus abejotinos kokybės paslaugą pagaminti sausuosius dokus ateityje Rusijos laivynas gali likti be kai ko reikšmingesnio, nei „Mistral“ – vis dėlto tinkamai nesuremontuoti Rusijos povandeniniai laivai gali patirti gedimų ir nuskęsti. Bet kuriuo atveju dar kurį laiką Rusija neturės tinkamo sausojo doko – tokius turi JAV, Kinija, kitos didžiosios valstybės, tad pretenzijas likti pasaulio galybe reiškiančiai Rusijai toks trūkumas yra gėdinga silpnybė, kurią galima bandyti dangstyti pompastiškais paradais. Bet tik laikinai.
Būtų išties ironiška, jei tai nutiktų sekliuose Baltijos jūros vandenyse. Tačiau tai nebūtų džiugu niekam – nei Rusijai, jos jūreiviams bei šeimų nariams, nei regiono valstybėms. Vis dėlto „Kniaz Vladimir“ yra atominis povandeninis laivas su branduoliniu reaktoriumi. Rimti gedimai ar tragedijos tokiame povandeniniame laive susiję su rimtomis ekologinėmis pasekmėmis.