Vaizdai iš Afganistano sostinės praėjusį savaitgalį ir pirmadienio rytą priminė ne šiaip dviejų dešimtmečių trukmės epopėjos pabaigą – 2001 metais nuverstas Talibano režimas per kelis mėnesius atsikovojo teritorijas, kuriose, ypač provincijoje, kaimuose ir taip turėjo nemenką įtaką, o galiausiai vienas po kito krito visų provincijų sostinės. Virš jų kilo baltos Talibano vėliavos.
Paskutinis simboliškai krito Kabulas – beveik be šūvio jis buvo užimtas iš visų pusių pasirodžius talibų kovotojams, o du dešimtmečius kurta, aprūpinta Afganistano armija, policija ir kiti daliniai tiesiog išsilakstė kartu su vyriausybe. Ir nors didžioji talibų dalis vengė kraujo praliejimo sostinėje, prezidento rūmuose jau šeimininkavo ginkluoti talibų kovotojai, pasiruošę perimti valdžią – jai nepaklūstantieji ar besipriešinantys teturėjo vieną išeitį – bėgti.
Į Kabulo oro uostą skubiai permesti keli tūkstančiai amerikiečių karių dar bandė užtikrinti sklandžią evakuaciją. Ir du dalykai akivaizdžiai krito į akis.
Pirmasis – pati evakuacija kaip tik ir priminė tuos chaotiškus vaizdus iš Saigono 1975 metais, kai JAV ambasadą sraigtasparniais skubiai paliko paskutinieji jos darbuotojai, kartu priėmę kiek įmanoma daugiau Pietų Vietnamo karių bei civilių. Savaitgalį, kai virš JAV ambasados Kabule kilo juodi skubiai deginamų dokumentų dūmai, o ratus suko likusį personalą evakuojantys kariniai bei privatūs sraigtasparniai, vaizdas iš esmės niekuo nesiskyrė nuo 1975-ųjų: ta pati skuba, tas pats chaosas, tas pats pralaimėjimo kartėlis.
Ir kai pirmadienio rytą Kabulo oro uoste įsivyravo visiškas chaosas, desperatiškai šalį mėginantiems afganams užtvindžius pakilimo taką ir blokavus ten dar esančius lėktuvus, kai į juos įsikibę žmonės krito jau iš pakilusių lėktuvų į pražūtį, JAV valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno, Pentagono, kitų atstovų patikinimai, kad tai esą visiškai nepanašu į Saigono situaciją atrodė prasilenkiantys su realybe. Tad ko vertas požiūris, kad Afganistanas tapo JAV ir visų vakarų pralaimėjimu?
Kas užėmė šalį – talibai ar „talibai“?
Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis įsitikinęs, kad „Vietnamo karo palyginimas su Afganistano karu nėra labai adekvatu. JAV ir sąjungininkai iš Afganistano pradėjo išėjimą jau prieš kurį laiką. Pasitraukė Lietuva iš Goro provincijos, Vokietija iš šiaurės ir kitos valstybės. JAV taip pat oficialiai paskelbė, kad baigia operaciją kartu su sąjungininkais.
Tiesa, evakuacija iš Saigono taip pat neįvyko staiga – JAV taip pat palaipsniui atitraukė pajėgas š Pietų Vietnamo, kurį sutriuškino pirmiausiai konvencinės Šiaurės Vietnamo pajėgos, o ne Vietkongo partizanai. Būtent todėl J. Bidenas dar liepą kalbėjo, kad Vietnamo ir Afganistano situacijos esą nelygintinos – talibai neturi tokių pajėgų, kaip vietnamiečiai.
Netgi manyta, kad Kabulas atsilaikys kelis mėnesius. Tik šeštadienį ši žvalgybinis vertinimas buvo pakeistas į 72 valandas. Neprireikė ir tiek. Vis dėlto D. Antanaitis liko įsitikinęs, kad planuotas bei paskelbtas JAV ir sąjungininkų atsitraukimas sutapo su chaosu šalies viduje.
„Tik po šio paskelbimo ir prasidėjo grupuočių pasivadinusiu „Talibanas“ veikimas. Verta pažymėti, kad „talibanas“ nejudėjo užiminėdamas miestus ir teritorijas. Daugumoje vietos gyventojai paskelbdavo, jog jie talibai. Tačiau kiek jie iš tiesų „talibai“ o kiek opozicija esamai vyriausybei bei kiek jų priklauso įvairioms grupuotėms – nėra aišku“, – tikino D. Antanaitis. Dabartinė situacija, anot jo, tiesiog atrodo dramatiškai ir vertinama pernelyg emocingai.
„Tačiau atsisakius emocijų ir nuolat kartojamų žodžių „Talibanas“, „žaibiškai užėmė“, „kontroliuoja Afganistaną“, pažiūrėjus iš laiko ir situacijos perspektyvos- viskas atrodo gerokai mažiau dramatiškai“, – tikino jis.
JAV jau kelias dienas kartoja, kad Vašingtonas savo tikslus pasiekė: nubaudė Talibaną ir sutriuškino „Al Qaeda“, taip atkeršijus už 2001 rugsėjo 11-osios išpuolius – pagrindinę priežastį, kodėl JAV ir sąjungininkai įsiveržė į Afganistaną prieš 20 metų, kur talibai globojo Osamą Bin Ladeną ir jo teroristinę organizaciją. Panašios pozicijos laikosi ir D. Antanaitis.
„Karinės fazės sėkmę rodo pasiekti tikslai: atsakingi už 9/11 surasti ir nubausti, „Al Qaeda“ ir Talibano teroristinės organizacijos, kaip tokios yra sunaikintos, nutrauktas jų finansavimas, jų tarptautinių veiksmų galimybės sumenko praktiškai iki minimumo“, – tikino D. Antanaitis.
Tai, kad Afganistaną ir patį Kabulą šiomis dienomis perėmė Talibanas, anot pašnekovo, vertėtų vertinti atsargiai. Pirmiausiai – ar tikrai tas Talibanas? Jo manymu, dabartinėms grupuotėms labai svarbu parodyti, jog jos „užėmė“ Afganistaną, nors realiai jie nuolat ten gyvena.
„Grupuotėms svarbu parodyti, jog JAV ir sąjungininkai „bėga“, nors apie jų organizuotą operacijos pabaigą ir prasidėjusį dalinių perkėlimą jau seniai pranešta ir vykdoma. Toks informacinis triukšmas sklindantys iš dabartinių „talibų“ tėra dar viena informacinė operacija, kurios tikslas parodyti realybę kitokią nei ji yra iš tiesų, įbauginti oponentus.
Kitas klausimas būtų oponentams, sakantiems, jog operacija nesėkminga. O kas, anot jų, būtų sėkminga operacija? Kaip tai turėtų atrodyti jų akimis?“, – retoriškai klausė D. Antanaitis.
Jo manymu, dabartinė situacija tėra normalus virsmas. Esą po to, kai buvo paskelbta apie operacijos Afganistane pabaigą, natūralu, kad atsirado daug politinių partijų, įtakos grupių, nusikalstamų grupuočių, kurios pradėjo veržtis užpildyti susidariusį valdžios vakuumą.
„Ir dabar mes turi tokią situaciją, kad skirtingos grupės su jiems priklausančiais žmonėmis stengiasi užimti kuo daugiau, kol nėra jokio pasipriešinimo. Kažko kito tikėtis ir nebuvo verta.
JAV ir sąjungininkų darbo efektyvumą, manau, parodys ne kelių dienų ar mėnesių įvykiai, kai didelis kiekis grupuočių veržiasi kuo daugiau kontroliuoti, bet šiek tiek vėliau, kai bangos po tokio socialinio potvynio nusiramins. Kaip pasuks toliau Afganistanas? Ar jis taps vientisas ir vieningas ar vėl bus labiau panašus į sudaužytą lėkštę su daug savarankiškų „šūkių“?
Ar senasis Talibano judėjimas atgims ar tai bus kitas , naujas darinys su senų pavadinimu? Kad pamatyti rezultatus reikia laiko perspektyvos ir mažiau emocijų bei baimės“, – nedramatizuoti siūlė Lietuvos kariuomenės atsargos majoras.
Epinė JAV nesėkmė
Tuo metu gerokai dramatiškiau padėtį Afganistane įvertinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Karo studijų dėstytojas Deividas Šlekys neslėpė apmaudo, kad
nepaisant „sėkmingos operacijos Afganistane“ teorijos šalininkų aiškinimų, tai neišvengiamai yra „epinė nesėkmė“ ir tikra tragedija.
„Tą pačią akimirką, kai rašau šiuos žodžius, o jūs juos skaitote, tūkstančiai Afganistano gyventojų kenčia, miršta ir tiesiog jaučiasi palikti ir apleisti.
Vis bandau suprasti, kaip jaučiasi tie, kurie tarnavo, dirbo Afganistane daugybę metų. Ar visas tas darbas, skirtas laikas, pralietas kraujas, išleisti pinigai buvo veltui? Ar 20 metų buvo praleisti veltui?
Tikrai nesutarsime dėl atsakymo į šį klausimą. Kaip ir nesutarsime dėl bandymų atsakyti – kas kaltas dėl visos šios velniavos. JAV prezidento J. Bideno sprendimas išvesti karius iš Afganistano bus ir jau yra įvardinamas kaip didžiausia klaida ir priežastis to, ką matome šiuo metu Afganistane.
Žiūrint į video medžiagą, virš JAV ambasados skraidantys sraigtasparniai nori nenori primena amerikiečių pasitraukimą iš Saigono. JAV administracijos atstovai tiesiog visom pastangom bando sakyti, jog čia ne Saigono situacija, jog negalima lyginti.
Tačiau, vienu aspektu, šios dvi situacijos yra analogiškos – epinės JAV nesėkmės. Tačiau ne taktinė, karinė nesėkmė, o politinė“, – pažymėjo D. Šlekys. Jis sutiko, kad anksčiau ar vėliau turėjo nutikti tai, kas įvyko šiomis dienomis.
Jo manymu Baltųjų rūmų ir panašūs paaiškinimai esą misija įvykdytą gali būti vertinami kaip absurdas ir spjūvis pirmiausiai Afganistane tarnavusiems kariams į veidus.
„Tai ką mes ten veikėme nuo 2005-ųjų, ką ten veikė SOPas (Specialiųjų operacijų pajėgos)? Nežinia ką, beprasmis darbas, nes pagrindinė misija buvo įvykdyta jau anksčiau? Taip, Bidenas gali sakyt, kad jis paveldėjo tai, ką paveldėjo, kad tai kolektyvinė kaltė.
Kita vertus, matėme, kaip subyrėjo Afganistano kariuomenė – ar amerikiečiai ir mūsiškiai, kurie padėjo ją ruošti nematė, kokio lygio karius paruošė? Kad aprūpinimas ir politinės valios išraiška yra tragiškos būklės, kad jie nieko nepadarys? Aišku, kad matė, žinojo. Tad klausimas – ar kariai neraportuodavo politiniams lyderiams, ar pastarieji nenorėjo girdėti, kad visa ta misija jei ne niekinė, tai be rezultato“, – apmaudą liejo D. Šlekys.
„Nepaėjo karių ruošimo formulė, vėl neįvertintas oponentas, pradėtos diplomatinės derybos, išjungiant iš derybų Kabulo vyriausybę ir tai pakirto jos legitimumą, statusą“, – klaidas vardijo jis.
Jis dar kartą pažymėjo, kad net ir kratantis Vietnamo karo pabaigos analogijų, jos tiesiog peršasi savaime: karą ir vėl pralaimėjo ne kariai mūšio lauke, o politikai.
„Amerikiečiai ir europiečiai kaitaliojo savo pagrindinius politinius prioritetus Afganistane: ar mes gaudome „Al Qaeda“, ar kuriame demokratinį stabilų Afganistaną, ar vykdome antipartizaninę misiją, ar mokomąją? Buvusių kariškių pusėje sakyčiau taip: nebuvo aiškus tikslas, įvestas chaosas ir turime tai, ką turime“, – pažymėjo D. Šlekys.
Skaudžios ilgalaikės pasekmės
Be to, kaip teigė D. Šlekys, pasekmės bus įvairios ir ne tik momentinės, bet ir ilagalaikės, mat tai yra smūgis tiek JAV, tiek bendrai Vakarų prestižui. Bet labiausiai neramu ne dėl to.
„Matydamas visą šitą situaciją noriu kelti fundamentalius klausimus: ar gali demokratinės valstybės laimėti karus? Kas yra karas? Ir sąžiningai pasakysiu, labai neramina šis mūsų saugumui svarbus klausimas – ar amerikiečiai moka laimėti karus?
Prašau susilaikyti nuo komentarų, jog nelojalu, pavojinga taip kalbėti. Mes šiuo metu stebime labai rimtą tarptautinės politikos įvykį, kuriame JAV veiksmai tikrai verčia užduoti labai rimtus, esminius klausimus. Prašau nemaišyti karo su mūšiu. Kad amerikiečiai, o tuo pačiu ir NATO sąjungininkai moka laimėti mūšius nėra abejonių.
Tačiau Afganistano istorija tik dar kartą parodo, jog kariuomenės nelaimi karų? Jos laimi mūšius. Kariuomenės neužtenka užtikrinti valstybės atstatymą, kūrimą“, – pažymėjo dėstytojas. Jo manymu, per pastaruosius 20 metų keitėsi strateginiai tikslai, blaškytasi ir iki galo nepasakyta kariškiams, ko iš jų norima. Todėl tai esą ir yra politinis pralaimėjimas. Bet dalis atsakomybės tenka ir visuomenėms, kurioms nebuvo įdomi misija Afganistane.
„Būkime sąžiningi sau: kiek eilinis lietuvis žinojo, norėjo žinoti apie tai, ką veikia mūsų kariai Afganistane? Kaip jautiesi mūsų kariai, kai apie jų darbą klausė ir domėjosi vienetai civilių. Ar tai buvo karių ir KAM misijos, ar – Lietuvos misijos? Būkim biedni, bet teisingi – daugeliui iš mūsų tai tiesiog neįdomu. O dabar pagalvokit, jog tai nėra įdomu vokiečiams, britams, prancūzams, amerikiečiams. Koks rezultatas?
Kažkur vyksta konfliktas, kariuomenės bando kažkaip spręsti situaciją taktiniais sprendimais. Tačiau taktika niekada nepakeis strategijos, o karyba – politikos“, – pesimizmo neslėpė D. Šlekys, kurio manymu viena Afganistano pamoka turėtų būti aiški: jeigu visuomenė nenori, nesupranta, nežino, kodėl reikia vykdyti karinius veiksmus, ilguoju laikotarpiu, bet kokia karinė operacija yra pasmerkta nesėkmei.
Vienintelis teigiamas dalykas, ką dabar galima įžvelgti po pastarųjų dienų įvykių ir kas gerokai skiriasi nuo Vietnamo karo pabaigos, anot pašnekovo yra tas, kad JAV (o ir lietuviai) išėję iš Afganistano nėra demoralizuoti, kaip buvo po Vietnamo.
„Taip, daug aukojosi ir tas nusivylimas bus, bet neprilygs JAV karių būklei po Vietnamo, tai čia gera žinia. Vėlgi, kariškai būta visko, bet susimauta politiniame lygmenyje“, – konstatavo D. Šlekys.
„Taip, Afganistano karo pabaiga yra ir bus išnaudojama įvairioms spekuliacijoms ir propagandai. Bet ar spekuliacijas ir propagandą galima neutralizuoti logika? Manau, kad ne. Scenarijus kartojasi. Ar tai būtų Kuba, Panama, Vietnamas, Korėja, Hondūras, Irakas ar bet kokia kita operacija – jos visos gali ir bus panaudotos neigiamiems tikslams.
Bendrai kalbant, tikėtis jog po dvidešimties metų nuo Talibano žlugimo Afganistane įsivyraus ramybė ir taika yra naivu“, – savo vertinimo laikėsi D. Antanaitis.
Tuo metu D. Šlekys pateikė ir kitą, kiek netikėtą palyginimą, atsakant į klausimą – kas yra sėkminga karinė misija. Pavyzdžiui, Rusijos operacija Sirijoje, nepaisant visų nuostolių, visos Kremliaus propagandos, buvo ir tebėra labai ribota, su kuklesniais operaciniai tikslais: stabilizuoti Basharo al-Assado režimą, išstumt ISIS ir kiek įmanoma perimti teritorinę kontrolę.
„Ir tai Rusija padarė – ji neatėjo atstatinėti valstybės, ji turėjo ribotus tikslus ir išteklius, ir pasiekė, ko norėjo, patinka mums tai, ar ne. O Vakarai klijavo Afganistaną 20 metų ir nesuklijavo“, – teigė D. Šlekys.