E. Macrono kalba buvo išties simboliška. Tai yra tarsi pastaraisiais metais išsakytų strateginių vizijų Europai tąsa – Prancūzija turi noro ir galimybių lyderiauti, rodyti kryptį kitoms šalims. Šį kartą – ne tik žodžiais, bet ir mojuojant labai realiu ir nedaugelio šalių turimu pajėgumu – branduoliniu ginklu. E. Macrono žodžiai skambėjo ne bet kur.
Pirmą kartą po 1959-ųjų, kai Prancūzija dar tik stovėjo ant branduolinio klubo slenksčio, šalies prezidentas tokią kalbą paskelbė elitinėje Prancūzijos karo mokykloje (Ecole Militaire) įsikūrusioje Karo mokykloje (Ecole de Guerre), kuri skirta aukšto rango karininkų ruošimui.
Prancūzijos karo elitas klausėsi ištempęs ausis, nes tai yra lyg susiklosčiusi nerašyta karališka tradicija – kiekvienas šalies prezidentas per savo kadenciją privalo nubrėžti gaires, kaip jis įsivaizduoja Prancūzijos branduolinių ginklų vaidmenį.
Nuo 1960-ųjų, kai Prancūzija išbandė pirmąjį branduolinį ginklą ji tapo prestižinio ir galingo klubo nare, kiekvienas šalies vadovas bando pateikti savo unikalią viziją. Kitaip, nei kitoms branduolinio klubo narėms, Prancūzijai branduolinis ginklas yra ne šiaip ginklas – tai itin specifinė, delikati priemonė, kuri ne tik užtikrina šalies suverenumą, atgrasymą, bet ir stiprina Prancūzijos, kaip vienos galingiausių pasaulio valstybių politinį vaidmenį.
Dilema aiški – ką dar naujo galima pasakyti be sudėtingų diplomatinių išvedžiojimų, subtilių skirtumų, kad kalba taptų reikšminga, o gal net ir to prezidento vardu būtų pavadinta doktrina?
E. Macronas šios užduoties ėmėsi kruopščiai: nesyk atidėliota, jo kalba su aiškiai sudėliotais akcentais ne šiaip primena doktriną. Tai kartu yra ir užkoduota pasirinkimo žinutė Europai: jūs arba su mumis, arba galite likti vieni. Nes, žinia, amerikiečiais ir jų saugumo garantijomis pasitikėti jau nebegalima – bent jau tokią mintį kelerius metus aktyviai perša Paryžius.
Verčia europiečius suklusti
Viena vertus E. Macrono kalba buvo daugiasluoksnė, įvilkta į sudėtingų prancūziškų išvedžiojimų rūbą, ji turėjo kelias pozityvias žinutes. Pirmoji – aiški ir geidžiama ne tik Europos saugumo bendruomenės, ekspertų ir netgi pačių JAV: europiečiai privalo imtis iniciatyvos, ją imti į savo rankas. Ir kas, jei ne prancūzai pakels šią vėliavą. Juo labiau dabar, kai laikas tam – itin palankus.
„Europiečiai turi kolektyviai suvokti, kad be teisinės sistemos jie greitai savo pačių teritorijoje gali susidurti su naujomis varžybomis dėl įprastinės ginkluotės, netgi branduolinių ginklų“, – sakė E. Macronas, primindamas Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) žlugimą.
Pernai Rusija ir JAV pasitraukė iš šio 1987 m. pasirašyto susitarimo, kuris draudė gaminti, išbandyti ir dislokuoti branduolines bei įprastas antžemines balistines bei sparnuotąsias raketas, kurių veikimo nuotolis yra nuo 500 iki 5 tūkst. km. JAV kaltino Rusiją nuolatiniais pažeidinėjimais, Maskva viską neigė ir galiausiai abi šalys tiesiog palaidojo sutartį bei ėmė vystyti iki tol uždraustus pajėgumus.
Savaime dėl riboto veikimo nuotolio jie nekelia grėsmės JAV ir Rusijos žemyninėms dalims – amerikiečiai Europoje nuo 1989-ųjų nebeturi vidutinio nuotolio branduolinių pajėgumų, o rusiškos vidutinio nuotolio raketos gali pasiekti objektus Europoje, bet ne JAV. Tad pagrindinė atsinaujinusių ginklavimosi varžybų grėsmė kyla būtent europiečiams.
E. Macronas pridūrė, kad Prancūzija jau sumažino savo kovinių galvučių skaičių iki mažiau nei 300, todėl turi „teisėtą pagrindą reikalauti iš kitų branduolinių ginklų turinčių valstybių konkrečių žingsnių dėl pasaulinio nusiginklavimo, kuris būtų laipsniškas, patikimas ir patikrinamas“.
Tai nebuvo visiška tiesa: dar 2008-siais tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy sakė tą patį – „Prancūzija sumažino savo branduolinį arsenalą iki 290 branduolinių galvučių“. Tad iš esmės prancūzų branduolinių galvučių skaičius per daugiau, nei dešimtmetį nepakito.
Tačiau prancūzų „teisėtas reikalavimas dėl pasaulinio nusiginklavimo“ taip pat yra prancūziškosios branduolinės tapatybės dalis – ši šalis turi branduolinių ginklų, su jais elgiasi atsakingai ir nori kartu su kitomis šalimis „užtikrinti stabilumą bei kolektyvinį saugumą“, kad ir su Rusija, kuri, žinoma, yra branduolinė valstybė. Todėl logiškai gali skambėti ir kitas pasiūlymas.
„Mūsų saugumas taip pat neišvengiamai priklauso nuo europiečių pajėgumų veikti savarankiškai“, – sakė prezidentas. Anot jo, Europos šalys turėtų pasirašyti naują susitarimą, kuris ribotų naujų vidutinio nuotolio ginklų kūrimą. Neatsitiktinai apie tokio susitarimo galimybę yra užsiminęs ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, tačiau tik aptakiai, nes niekas dabar nebegali pasitikėti jau ne vieną sutartį sulaužiusia Rusija. Tuo metu E. Macronas nusiteikęs ryžtingai.
„Pasakykime aiškiai: jeigu derybos ir visapusiškesnis susitarimas įmanomi,.. europiečiai turi būti suinteresuotoji šalis jį pasirašyti, nes mūsų teritorijai kyla didžiausia grėsmė“, – pridūrė E. Macronas. Tuo pačiu jis paskelbė apie šalies branduolinio arsenalo modernizavimą: 37 mlrd. eurų nuo 2019 iki 2025 metų arba 12,5 proc. viso Prancūzijos gynybos biudžeto.
Ambicingas Paryžiaus pasiūlymas
Vis dėlto kita E. Macrono žinutė nebuvo tokia vienareikšmiškai logiška ir priimtina. Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad jis nori siekti atviro strateginio dialogo su partneriais Europoje dėl Prancūzijos branduolinio atgrasymo politikos Europos saugumui.
Ką reiškia tokia įmantri formuluotė? Apie didesnę europiečių strateginę autonomiją bei negalėjimą pasikliauti JAV jau anksčiau pernai sąmyšį kėlęs E. Macronas pastaruoju metu „strateginę autonomiją“ pervadino „strategine kultūra“, o jos dalis – branduolinis atgrasymas. Ir žinoma, taip jau „netyčia“ sutapo, kad po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos sąjungos, Prancūzija liko vienintele ES nare, turinčia branduolinį ginklą.
Tad E. Macrono žinutės esmė tapo aiški: tos Europos šalys, kurios norėtų prisidėti, galėtų būti siejamos su Prancūzijos turimu branduoliniu atgrasymu.
Tokius pasiūlymus po prancūziškuoju branduoliniu skėčiu „pakišti“ likusias ES nares ir taip jas apsaugoti E. Macronas vasario pradžioje užsiminė Lenkijoje, prieš tai panašius signalus siuntė Vokietijai. Pastarojoje šalyje branduolinio ginklo klausimas iki šiol dar buvo tabu, bet pamažu vokiečių politikai jau ima atvirai svarstyti, kad galbūt verta bent jau apie tai kalbėti – kaip apie galimybę.
„Vokietija turėtų apsvarstyti bendradarbiavimą su Prancūzija branduolinių ginklų srityje ir būti pasiruošusi dalyvauti branduolinio atgrasymo pajėgomis su savomis turimomis priemonėmis“, – pirmadienį pareiškė įtakingas kanclerės Angelos Merkel partijos narys Johanas Wadephulas.
Amerikiečiams ištartų sudie?
Su tokiais pasiūlymais siejamas vienas BET. Šiuo metu Europoje yra apie 200 JAV taktinių branduolinių bombų B-61, kuriomis karo atveju gali naudotis ne tik amerikiečių, bet ir, su JAV prezidento leidimu, kelių NATO branduolinio dalijimosi programoje veikiančių šalių orlaiviai.
Dar daugiau, pagal kitą NATO programą, žinomą kaip SNOWCAT (Support Nuclear Operations With Conventional Air Tactics), tos šalys, kuriose nėra branduolinių ginklų, gali dalyvauti branduolinėse misijose skirdamos pagalbines, pavyzdžiui, logistines arba taktinės oro paramos funkcijas. Pavyzdžiui, teoriškai Lenkijos naikintuvai F-16 gali padėti apsaugoti analogiškus Nyderlandų F-16, lydėdami juos į pavojingas misijas.
Nyderlandų, Belgijos, Italijos, iki šiol galimai Turkijos ir tos pačios Vokietijos sertifikuoti naikintuvai bei pilotai teoriškai gali gabenti ir panaudoti branduolinį ginklą, kurio naikinamoji galia yra mažiausiai kelis kartus didesnė nei bombos, susprogdintos virš Hirošimos.
Šios bombos iki šiol veikia kaip atgrasymo priemonė ir nepriklauso nuo prancūzų valios. Ir nepaisant kai kurių Vokietijos politikų purkštavimų, Berlynas kol kas laikosi pozicijos, kad JAV taktiniai branduoliniai ginklai turėtų likti Europoje.
Tiesa, tokia tvarka gali pasikeisti, mat sertifikuotų orlaivių, galinčių gabenti JAV branduolines bombas, nėra daug, jie sensta ir galiausiai bus pakeisti. Vokietija ir Prancūzija pernai jau pasirašė sutartį dėl naujos kartos naikintuvo kūrimo – ar toks galėtų būti sertifikuotas būtent NATO branduolinėje programoje, labai smarkiai abejojama.
Jei tos Europos šalys, kurios nori išlaikyti amerikiečių branduolinio saugumo garantijas, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių linksta prie Paryžiaus turėtų rinktis dabar – Prancūzija nelabai gali ką pasiūlyti be retorikos, mat jokių formalių susitarimų, doktrinų ar veikimo principų, kaip veiktų būtent Prancūzijos vadovaujamas branduolinis atgrasymas tiesiog nėra.
Tačiau jei iš E. Macrono pasiūlymų išties gimtų konkretus planas, kaip prancūziškais branduoliniais ginklais būtų galima užtikrinti ES šalių branduolinį atgrasymą, jį kai kurios šalys galėtų išties svarstyti ar net įgyvendinti.
O tada JAV branduolinio atgrasymo priemonės Europoje, t. y. bombos B-61 išties netektų prasmės, ypač jeigu amerikiečiai pasijustų nepageidaujami. Be to, padėti išlaikyti europietišką ir amerikietišką branduolinį atgrasymą yra pernelyg brangus malonumas net turtingoms Vokietijai, Nyderlandams ir Belgijai.
Tačiau amerikiečių branduolinio atgrasymo išvedimu iš Europos gali būti visiškai nesuinteresuotos tokios šalys, kaip Lenkija arba, pavyzdžiui, Lietuva, kuriose, nepaisant draugiškos retorikos apie vienybę ir bendras vertybes, saugumo srityje jaučiamas didesnis palankumas ir pasitikėjimas amerikiečiais, o ne prancūzais.
Tai, kad Baltijos šalyse arba Lenkijoje nėra JAV branduolinių ginklų (o Lietuvoje ir būti negali pagal šalies konstituciją) dar nereiškia, kad jos dega dideliu noru atsidurti po prancūziškuoju branduolinio atgrasymo skėčiu. Juo labiau, kad jo architektūra kol kas dar labai miglota, neaiški vadovavimo ir sprendimų priėmimo grandinė.
Šiuo metu prancūziškas branduolinis arsenalas pavaldus specialiai tarybai, į kurią įeina Prancūzijos prezidentas, premjeras, gynybos ministras, kariuomenės vadas, dar keli aukšti pareigūnai.
Kad ir kaip skeptiškai būtų vertinamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas, nuo kurio sprendimo bet kurią akimirką gali priklausyti branduolinio ginklo panaudojimas Europoje, tikėtis, kad Lenkija, Lietuva ar kita proamerikietiška NATO valstybė būtų labiau linkusi patikėti tokį atgrasymą į Prancūzijos prezidento rankas, kol kas būtų sunku. Bet tuo pačiu metu reikia nepamiršti, kad Prancūzija yra didžioji valstybė ir turi įvairių svertų palenkti į savo pusę mažesnes šalis, o tai gali išprovokuoti įvairias trintis.
Prancūzai ginklą kūrė pirmiausiai sau
Vis dėlto šiuo atveju europiečius į savo kuriamą saugumo architektūrą viliojanti Prancūzija neatsitiktinai jaučiasi tvirtai – tai yra nuoseklios, ilgalaikės branduolinės politikos vaisius.
Nuo pat 1945-ųjų, kai Prancūzija ėmė siekti branduolinio ginklo, o ypač 6-dešimtmetyje, kai antiamerikietiškai nusiteikęs Prancūzijos prezidentas Charles'as De Gaulle'is smarkiai prisidėjo prie prancūziško branduolinio arsenalo sukūrimo, Paryžiui šis ginklas tapo politiniu prestižo bei atgrasymo įrankiu – priklausomu tik nuo prancūzų valdžios ir jokios kitos valdžios valios.
Po Antrojo pasaulinio karo dalies kolonijų ir bendrai įtakos netekusi Prancūzija skaudžiai išgyveno šį etapą – iš vienos galingiausių Pasaulio imperijų jai teko antraeilis vaidmuo ir skaudūs pralaimėjimai – nuo Sueco krizės, Indokinijos karo iki Alžyro praradimo – būtent Alžyre esančioje dykumoje prancūzai 1960 išbandė savo pirmąjį branduolinį ginklą. JAV dominavimas Europoje bei sovietų grėsmė erzino prancūzus, ypač Ch. De Gaulle'į, o branduolinis ginklas tapo ta priemone, kuria galima rodyti tiek savo galią, tiek įtvirtinti suverenumą bei atgrasymą.
„Prancūzijoje branduoliniai ginklai vaidina politinį vaidmenį. Tai yra katastrofinio scenarijaus kelio užkirtimas, o ne kariavimo priemonė, kaip konvenciniai ginklai“, – tikino dr. Claudia Major iš Vokietijos Tarptautinių ir saugumo reikalų instituto.
Prancūzijos Strateginių tyrimų fondo direktorius Bruno Tertrais dar savo pernykštėje apžvalgoje apie Prancūzijos branduolinį arsenalą pažymėjo, kad nuo Ch. De Gaulle'io laikų, branduolinis ginklas Prancūzijai reiškė logišką kryptį.
Kaip išsireiškė pats Ch. De Gaulle'is, prancūzai turėjo galimybę nuplėšti priešininkui ranką – to būtų visiškai užtekę, kad sovietai tiesiog nesugalvotų imtis karinės agresijos prieš Prancūziją.
„Tai nėra klausimas, kad tu turėti tokį pat skaičių ginklų, kaip kita pusė. Mintis yra ta, kad tu turi pakankamai pajėgumų atsakui ir užkirsti kelią agresijai. Atgrasymas prasideda tada, kai turi galimybę nužudyti pakankamai žmonių ir įtikinti agresorių, kad neverta rizikuoti“, – dar 1962-siais teigė pats Ch. De Gaulle'is.
„De Gaulle'is siekė, kad Prancūzija nebūtų įtraukta į konfliktą, kurio ji pati nenori veltis ir kartu norėjo turėti patikimas branduolines pajėgas, kurios būtų nepriklausomos ir taip aiškiai suvokiamos ir priešininkų“, – pažymėjo B. Tertrais.
Jis priminė, kad po pirmojo branduolinio testo 1960-siais praėjus dešimtmečiui Prancūzija jau turėjo galimybes sunaikinti nuo 15 iki 20 mln. Sovietų sąjungos gyventojų, o dar po dešimtmečio jau turėjo visą branduolinių ginklų trejadą – dislokuotą sausumoje, ore ir jūrose: sausumoje turėjo balistines raketas, ore – 60 orlaivių, galinčių pasiekti Sovietų sąjungą ir bent keturis povandeninius laivus su balistinėmis raketomis.
1990 m. Prancūzija turėjo apie 550 branduolinių galvučių. To būtų užtekę pražudyti apie 20 proc. Sovietų sąjungos gyventojų, sunaikinti 40-50 proc. pramonės. Beje, pats Ch. De Gaulle'is leido suprasti, kad Prancūzijos branduoliniai ginklai gali būti panaudoti visomis kryptimis, taigi, ne tik prieš Kremlių, bet, jei kiltų konfliktas, ir prieš JAV.
Tiesa, po Šaltojo karo Prancūzijos branduoliniai pajėgumai menko – 1994 m. m. Prancūzija turėjo 500 galvučių, o dabar teliko 290 galvučių. Jas gali gabenti tik naikintuvai, ginkluoti sparnuotomis raketomis su branduolinėmis galvutėmis (mažiausiai 84 vnt) ir povandeniniai laivai (5 su 16 balistinių raketų kiekviename).