Į Minską pirmą kartą per trejus metus atvykęs V. Putinas su A. Lukašenka praleido kelias valandas, tingiai pozuodamas ir prieš kameras, ir diskutuodamas už uždarų durų „kariniais klausimais“.
Ir nors daugiausiai teorijų bei svarstymų kėlė būtent tariamas Baltarusijos tiesioginis įtraukimas į karą Ukrainoje, kur Minsko režimas ir taip yra netiesiogiai įsitraukęs dėl savo teritorijos naudojimo agresijai prieš suverenią šalį, dvejonių, kad apie ką nors pavyko sutarti iš esmės, netrūksta.
Nors pats V. Putinas tikino, kad jo derybos su A. Lukašenka buvo labai produktyvios, iš tikrųjų visos viešai nuskambėjusios susitikimo detalės buvo apipintos abstrakčiomis frazėmis, šakėmis ant vandens pieštais pažadais. Vis dėlto viena konkreti detalė, kuri, beje, nuskambėjo iš A. Lukašenkos, o ne jį atidžiai stebėjusio V. Putino lūpų buvo būtent apie ginkluotę.
Ne pirmą kartą šiais metais laidomos užuominos apie Baltarusijoje dislokuojamus rusų branduolinius ginklus, anot A. Lukašenkos, įgauna kūną – rengiama ir technika, ir žmonės. Tačiau ar išties dėl to kas nors keičiasi ir įgauna konkretų pavidalą? Ar Baltarusija vėl tampa branduoline valstybe, o jei taip – ką lemtų tokie pokyčiai?
Spaudos konferencijoje – eilinė pokazūcha
V. Putinas bendroje su A. Lukašenka spaudos konferencijoje neatrodė ypač patenkintas susitikimu ir iš padilbų šnairavo į nominalų šeimininką. Ypač atidžiai jis stebėjo neteisėtą Baltarusijos lyderį tomis akimirkomis, kai A. Lukašenka pradėjo kalbėti apie „specialiuosius ginklus“. Tokiais dar nuo sovietinių laikų ir šiandieninėje rusų karinėje terminologijoje vadinami branduoliniai ginklai.
„Kalbėjome apie mūsų ekipažų parengimą ir treniravimą panaudoti specialią ginkluotę ir specialiuosius užtaisus. Turiu pasakyti, kad parengėme lėktuvus, paaiškėjo, kad nuo sovietinių laikų jų turime, juos Rusijoje testavome, su rusais rengiame ekipažus, galinčius valdyti šiuos orlaivius, nešančius specifinius užtaisus“, – išdidžiai kalbėjo A. Lukašenka, V. Putinui tik linkčiojant galva.
Be to, jis pažymėjo, kad Rusija Baltarusijai pažadėjo ir balistinių raketų sistemas „Iskander-M“ bei oro gynybos sistemas S-400. Esą visa tai jau seniai sutarta ir skirta apsaugoti Baltarusiją nuo išorės grėsmių – pirmiausiai kylančių neva iš NATO kaimynių, Lenkijos ir Lietuvos, kuriose „stiprinama karinė infrastruktūra“.
Pažadai, džiaugsmas ir realybė
Tai nėra pirmas kartas pastaruoju metu, kai abu autoritariniai lyderiai susitikimuose kalba būtent apie Baltarusijos karinių pajėgumų stiprinimą – tiksliau A. Lukašenka kalba, o V. Putinas pritariamai linkčioja.
Likus kiek daugiau nei savaitei iki atviro karo Ukrainoje pradžios A. Lukašenka ir V. Putinas jau džiaugėsi Baltarusijoje dislokuojamais pajėgumais – būtent raketinėmis sistemomis „Iskander-M“, kuriomis vėliau buvo ne karta apšaudyta Ukrainos teritorija.
Tada tokių pajėgumų dislokavimas buvo garsiai autoritarinio Baltarusijos lyderio ne vieną kartą reikštų pageidavimų viršūnė – dar pernai lapkritį viename interviu A. Lukašenka tikino norintis raketų, t.y. to, ko prašė dar 2008-siais, nors anuomet pripažino, kad Baltarusija neturi pinigų.
Kiek gudresnį žaidimą A. Lukašenka pradėjo žaisti po to, kai pasirodė spėlionių, jog Vokietija gali atsisakyti savo teritorijoje pagal NATO branduolinio ginklo dalijimosi programą laikomų JAV branduolinių ginklų, o šie esą būtų nugabenti į Lenkiją. Užsikabinęs vien už šios minties A. Lukašenka jau kalbėjo apie tariamai būsimą susitarimą.
„Juos pervežtų į Lenkiją. Taip. O tada aš pasiūlysiu V. Putinui sugrąžinti branduolinį ginklą į Baltarusiją. <...> Susitarsime, kokį. Tokį branduolinį ginklą, kuris būtų pats veiksmingiausias tokioje akistatoje“, – pareiškė A. Lukašenka, reaguodamas į tuomet sklandžiusius gandus, kad naujoji Vokietijos valdžia negali apsispręsti dėl JAV branduolinių bombų B-61 likimo šalyje.
Ir nors pats perkėlimas neįvyko, tačiau Lenkija jau atvirai neslepia planų tapti NATO branduolinio dalijimosi šalimi, kurioje būtų dislokuotos būtent minėtosios bombos.
Tad, regis, nepralošiama A. Lukašenkos partija, regis, pasiteisino: vasarą jis kelis sykius viešai paspaudė V. Putiną, t.y. pakartojo savo prašymą, painiai aiškindamas, kokiais būdais Baltarusijos teritorijoje vėl gali atsirasti branduolinis ginklas.
A. Lukašenka netgi ėmė kalbėti apie branduolinio karo prarają. Ir neatsitiktinai – tikimybė, kad rusams vis labiau nesisekant Ukrainoje Kremlius ryšis panaudoti branduolinius ginklus tik augo.
Ir nors jau tada buvo svarstoma apie Baltarusijos tiesioginį įsitraukimą į karo veiksmus, A. Lukašenkos režimas puikiai suprato, kuo tai gali baigtis – prastai parengta, dar prasčiau aprūpinta, nemotyvuota ir iš esmės šauktinių principu modeliuota šalies kariuomenė nebuvo ir nėra pasirengusi didelio intensyvumo karui prieš Ukrainą – gerokai didesnę šalį, kuri ne tik atrėmė Rusijos armiją, laivyną, oro pajėgas, bet ir jas ne kartą pažemino mūšio lauke.
Ir nors A. Lukašenka vis dar demonstratyviai vaidino savo vaidmenį dramatiškame spektaklyje, stumdydamas greitojo reagavimo dalinius į pasienį ir atgal, iš tikrųjų Baltarusija, be savo teritorijos panaudojimo kaip placdarmo, apsiribojo logistine parama: rusai iš čia išsivežė dešimtis tūkstančių tonų ginkluotės, šaudmenų, amunicijos, viso to, ko jiems jau trūksta po 10 mėnesių karo Ukrainoje.
Norėjo raketų ir branduolinių ginklų
Paraleliai mainais į tokią pagalbą A. Lukašenka zyzė, kad jam esą reikia kitokios paramos, kuri rusams daug nekainuoja. Būtent atgrasymo ginkluotė – balistinės raketos, branduoliniai ginklai Minsko režimą teoriškai paverstų stipresnių atgrasymo srityje, mat niekas nesiryžtų jo pulti.
Kita vertus, tokia logika yra racionali tik tuo atveju, jei A. Lukašenką išties kas nors ruošiasi pulti, o tokia tikimybė yra menka, ypač kalbant apie Vakarus, kurie jau įrodė, kad vengia menkiausios progos veltis į tiesioginę konfrontaciją su Kremliumi ar jo išlaikytiniais.
Vis dėlto Baltarusijos autoritarinio lyderio užsispyrimas bei pabrėžtina skuba turėti konkrečius pajėgumus ne veltui gali sukelti abejonių. Anot A. Lukašenkos, jo valdomos šalies teritorijoje yra galimybių dislokuoti rusiškus branduolinis ginklus, o „tam pasiruošta“, mat tam sovietų laukais sukurta infrastruktūra esą nesugriauta.
Žinoma, tai nėra tiesa ir pats A. Lukašenka ar bent jau rusai tai turėtų žinoti. Branduolinis ginklas savaime, t. y. pati galvutė yra bevertė be pristatymo priemonių – ar tai būtų raketa, ar bomba, o kartu ir be infrastruktūros – ginklai turi būti prižiūrimi, saugomi.
Šaltojo karo laikais Baltarusija išties buvo tiesiog prikimšta branduolinių ginklų – nuo taktinių branduolinių iki vidutinio nuotolio ir tarpžemyninių raketų su branduolinėmis galvutėmis, tačiau žlugus Sovietų Sąjungai, Baltarusija atsisakė branduolinio ginklo savo teritorijoje ir 1993-iaisiais, kaip branduolinio ginklo neturinti valstybė, prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties.
Visi branduoliniai ginklai iš Baltarusijos teritorijos buvo išgabenti iki 1996-ųjų. Kai kurios bazės paverstos sandėliais, viena galvučių saugojimo bazė paversta gamykla, kita, netoli Gomelio – kalėjimu, o didžioji bazių tiesiog sunyko.
Pats A. Lukašenka negalėjo ir negali kontroliuoti branduolinių ginklų – net 1994-siais, kai Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose buvo tūkstančiai branduolinių galvučių, jų pavaldumas buvo priskirtas Maskvai, o konkrečiai – 12-jam Vyriausiajam Gynybos Direktoriatui (sutrumpintai GUMO). 12-sis Direktoriatas yra viena slapčiausių Rusijos karinių pajėgų organizacijų.
Be to, A. Lukašenkos sugalvotas ir atvirai deklaruojamas planas, kokia pasirinkta forma Baltarusijoje laikyti branduolinio atgrasymo pajėgumus mažų mažiausiai skamba neįtikėtinai.
Birželio ir rugpjūčio mėnesiais per susitikimus A. Lukašenka, o ir pats V. Putinas painiojosi šnekėdami, kokie pajėgumai gali būti skirti branduolinių ginklų pristatymui: esą ruošiami orlaiviai Su-25 bei Su-24, kuriuos būtų galima apginkluoti branduoliniais ginklais.
Tai, kad „Iskander-M“, o ne tik oro gynybos sistemos S-400 raketos gali būti tiek konvencinės, tiek su prijungtomis branduolinėmis galvutėmis (nuo kelių iki 80 kilotonų galios) nėra paslaptis. Tačiau dėl pačių sistemų retumo, jautrumo ir slaptumo jos iki šiol skirtos tik rusų kariams Baltarusijoje.
Tuo metu minėtų orlaivių Su-25 bei Su-24 galimybės, kalbant apie branduolinio ginklo panaudojimą, yra itin ribotos. Šaltojo karo laikais šie atakos lėktuvai buvo sukurti tiek konvencinėms, tiek branduolinėms misijoms – abu galėjo gabenti specialiai pritaikytas branduolines bombas RN-28, kurių galia siekia apie 5 kilotonas.
Karas Ukrainoje vis dėlto įrodė, kad tiek Su-25, tiek Su-24 gebėjimai atakuoti taikinius bombomis – nesvarbu kokiomis – šiuolaikiniame mūšyje yra minimalūs, labiau atsitiktiniai.
Ypač rizikingų operacijų metu tiek ukrainiečiai, tiek rusai naudoja šių tipų orlaivius, tačiau jų bene daugiausiai ir prarado dėl efektyvios oro gynybos – Su-25 taikinius įprastai atakuoja iš didesnio atstumo neįprastai aukšta trajektorija paleisdamas po raketų salve, o Su-24 naudojami ten, kur jau tikimasi pralaužtos, nuslopintos arba sunaikintos oro gynybos, t.y. nesitikima pasipriešinimo.
Bet kuriuo atveju abu orlaiviai atakuoja taikinius pažemiui, o tai branduolinėms misijoms, kurios vykdomos iš didelio arba vidutinio aukščio netinka.
Baltarusių pilotai bei minėti orlaiviai, kurių Baltarusijos karinės oro pajėgos turi kelias dešimtis tik teoriškai gali vykdyti branduolines misijas net ir po kelis mėnesius trukusių apmokymų Rusijoje. Juo labiau, kad visi Baltarusijos turėti Su-24 buvo perkelti į atsargą dar 2012-siais, o atstatyti vien skraidančių orlaivių pajėgumą nėra paprasta užduotis, ką jau kalbėti apie „specialias misijas“.
Baugina ir drąsinasi, bet neprilygsta
Todėl A. Lukašenkos svaičiojimai apie ruošiamus pajėgumus bei pilotus labiau primena eilinį gasdinimą bei drąsinimąsį. Teoriškai tai turėtų daryti įspūdį bei tapti veidrodiniu atsaku NATO, mat Aljanso branduoliniai pajėgumai taip pat paremta bombomis (B-61).
Tačiau NATO branduolinių ginklų panaudojimo doktrina, taktika, techninės priemonės yra neprilygstamai pažangesnės, nei A. Lukašenkos ir V. Putino įvardyti pajėgumai.
Pavyzdžiui, NATO šalys branduolinius ginklus treniruojasi pristatyti pralaužusios oro gynybos tinklus 4-os ir jau 5-os kartos naikintuvais, kurių taikymosi galimybės bei gebėjimai likti nepastebėtiems, nepažeistiems yra sunkiai pasiekiami Rusijos aviacijai.
Galiausiai, neabejojama, kad patys branduoliniai ginklai, t.y. branduolinės galvutės liktų Rusijos pavaldume, o ne Baltarusijos, mat jas reikia specialiai laikyti saugoti, jų prijungimo, panaudojimo mechanizmas tiesiogiai suijęs su slaptomis Kremliaus procedūromis, kurių tokiam avantiūristiniam plepiui, kaip A. Lukašenka niekas nenorėtų patikėti.
Kita vertus, pats branduolinis ginklas karine prasme nieko nekeistų. Ne tik todėl, kad A. Lukašenka jo panaudojimui neturi žodžio teisės, bet ir todėl, kad tai pirmiausiai yra atgrasymo priemonė – labiau naudojama kaip signalas, nei tiesiogiai.
Iki šiol Rusija tik įvairiais signalais leido suprasti, kad kare Ukrainoje gali panaudoti branduolinį ginklą. Jo atsiradimas Baltarusijoje karo eigos niekaip nepakeistų, kaip ir NATO branduolinio atgrasymo politikos.
O jei Baltarusijai išties kas grasintų – A. Lukašenka tai nuolat pabrėžia, kad jam esą grėsmę kelia Lenkija ir net Lietuva bei ten esą sutelktos milžiniškos NATO pajėgos – turimos branduolinės bombos ir jas gabenantys senukai Su-25 bei Su-24 vargu ar būtų tai, kas atgrasytų Aljansą.
Kita vertus, A. Lukašenkai tai vis dar tebėra būdas šantažuoti bei grasinti pačiam, savo šalies teritorijoje turint tokį pajėgumą – net ir ne savo.
Panašiai kaip Fidelio Castro valdoma Kuba 1962-siais grasino JAV ir vėlėsi į konfliktus, o galiausiai Kremlius pats įsivėlė į Kubos raketų krizę, taip ir dabar A. Lukašenka bando vaizduoti tą nepamainomą Maskvos sąjungininką, nors iš tikrųjų ir paradoksaliai tėra marionetė, kuriai pavyksta atsisakyti tiesioginio įsitraukimo į pražūtingiausią Rusijos avantiūrą.