Šiomis dienomis Vilniuje organizuojamame tarptautiniame renginyje „Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-metis. Ar geri kaimyniniai santykiai galimi?“ buvę ambasadoriai, politikai, mokslininkai ir žurnalistai aptars Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-metį ir prisimins unikalią 1991 m. liepos 29 d. sutartį.
Sutartis reikšminga ne tik todėl, kad Lietuva buvo pirmoji iš Baltijos šalių, sugebėjusi pasiekti tokį susitarimą, bet ir gavusi dokumentą, kuriuo paskutinėmis SSRS gyvavimo dienomis pripažintas Lietuvos valstybės tęstinumas, 1940-siais įvykdyta sovietų aneksija.
Šių sutarčių bei jų turinio šiandieninis Kremlius jau nenori prisiminti, nors 1991-1994 metai buvo pažymėti kad ir trumpalaikiu, optimizmu, geranoriškumu, supratingumu pažymėtu Lietuvos ir Rusijos santykių etapu.
Nepaisant sunkių derybų, įtakingų Kremliaus veikėjų žiūrėjimo iš aukšto, lietuviams pavyko pelnyti pagarbą ir su rusais rasti bendrą kalbą. Dabartinės konfliktinių santykių būsenoje tai atrodo kaip neįsivaizduojama, kone alternatyvi realybė. Bet ar dabartiniai dvišaliai santykiai jau pasiekė dugną, o gal tai tėra dėsninga dviejų senų priešų sugyvenimo būsena ir jei kalbėtis, tai kaip tik su priešais?
Lietuvai rodė išskirtinį dėmesį
Paradoksalu, kad per trumpą laiką ne vieną dramą 1991 m. atlaikę santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos buvo kone geriausi per visą istoriją – ne tarp „Sąjūdžio“ ir SSRS režimo, o būtent tarp Lietuvos ir Rusijos – tuomet socialistinės respublikos.
„Be abejonės dabartiniai santykiai ir anuomet – kaip diena ir naktis. Pavyzdžiui, ratifikuojant Rusijos-Lietuvos sutartį teko būti Rusijos parlamento salėje ir po visų debatų ir kalbų, berods, pirmininkaujantis Ruslanas Chasbulatovas pasiūlė man pasisakyti, o aš atsisakiau“, – 1991-ųjų atmosferą prisminė Lietuvos diplomatas, Nepriklausomybės akto signataras, o tais laikais Lietuvos faktinis atstovas Maskvoje Egidijus Bičkauskas.
Antrą kartą jį pasisakyti kvietė jau pusės milijono žmonių miniai – po nepavykusio komunistų pučo Maskvoje 1991-ųjų rugpjūtį, kai jį įkalbėjo pasysakyti po tokių žmonių, kaip Michailas Gorbačiovas, JAV ambasadorius. Ir ne savo, o Lietuvos vardu. Tuo metu, kai po kruvinų 1991 Sausio įvykių Lietuva turėjo daug simpatijų Maskvoje ir susilaikė milžiniško palaikymo, tvirtai Nepriklausomybės įsikibusios ir neatsisakiusios mažos Lietuvos drąsą – o kai kurių sovietų politikų bei generolų manymu, neišpasakytas įžūlumas – darė įspūdį svarbiausiems asmenims Kremliuje.
Tarp jų – tuomet sužibusiai žvaigždei. Pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas surizikavo ir laimėjo viską – palaidodamas Sovietų sąjungą bei nustumdamas konkurentus į šoną jis naudojosi pažintimis su lietuviais, o pastarieji naudojosi Jelcinu ir abi pusės šį žaidimą puikiai suprato.
„Tą pačią dieną po sutarties ratifikavimo, įvyko delegacijų susitikimas, kurio metu Landsbergio pasiūlymu spontaniškai priimtas sprendimas atvykti į Lietuvos ambasadą. Įsivaizduokite: Rusijos prezidentas su visa vyriausybe in corpore atvyksta į ambasadą, kur pakeliamos šampano taurės ir ne tik – ar kas gali prisiminti panašų atvejį diplomatinėje praktikoje? Šiandien tai būtų neįmanoma“, – laidoje „Delfi tema“ pažymėjo E. Bičkauskas.
Iliuzijų greitai nebeliko
Anot pašnekovo, nors dabartinius santykius galima apibūdinti kaip atsidūrusius duobėje, gali būti dar blogiau, pavyzdžiui, karinis konfliktas. Kita vertus, signataras teigė nesaugojęs iliuzijų, kad minėtas draugiškumas tarp Rusijos ir Lietuvos galėjo tęstis ilgėliau.
„Aš kaip naivuolis galvojau kaip tame animaciniame filme – gyvenkime draugiškai. Bet tai nebuvo įmanoma, tai rodo ir istorija, ir rusiškas mentalitetas, rusai negalėjo atsisakyti savo didžiosios valstybės ambicijų“, – tikino diplomatas.
Kitas Nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška, kuris per savo ilgametę diplomatinę karjerą Užsienio reikalų ministerijoje, Valdo Adamkaus valdymo laikais – prezidentūroje ir Gedimino Kirkilo laikais – vyriausybėje, išgarsėjo savo manevrais santykiuose su Rusija, tarp jų ir vienoje, kurioje figuravo buvęs KGB karininkas Viktoras Jakuninas, tikina, kad Lietuva naivumo galiausiai atsisakė po 2008-ųjų, kai Rusija sukėlė karą Sakartvele.
„Nors dar buvo vilties, paskutiniai bandymai buvo Dalios Grybauskaitės susitikimas su Putinu, bet Lietuva nebuvo naivi, reikėjo padarayti tai, kas nuo mūsų priklausė. O po Krymo aneksijos kalbėti apie ką nors jau buvo beprasmiška, dugnas pasiektas ne dėl mūsų, o ir santykių nėra ne dėl mūsų kaltės, tai Rusijos apsisprendimas“, – pažymėjo diplomatas.
Ir nors jo manymu, virsmą galima sieti su V. Putino atėjimu į valdžią po to, kai Rusijoje nepavyko liberalios demokratijos eksperimentas, Lietuva laimėjo bent keliolika metų – ypač dėl pasirašytų sutarčių, tarp kurių vertinga ne tik 1991-ųjų liepos, bet ir Rusijos kariuomenės išvedimo bei sienų ratifikavimo sutartis. Vis dėlto V. Putino, jo buvusių sėbrų iš KGB ir mafijos įsigalėjimas Rusijoje nėra tas lūžis, po kurio ėmė blogėti Lietuvos ir Rusijos santykiai.
Anot E. Bičkausko, reikia prisiminti, kad B. Jelcinas turėjo savų interesų, bet ir savų silpnybių – ir tai nebuvo vien alkoholis, kuriuo, kaip priemone paveikti Rusijos vadovo nuomonę naudojo lietuvių ir kitų šalių diplomatai. B. Jelciną spaudė ir savi, ir svetimi, o lietuvių dar 1994 m. išreikštas noras stoti į NATO negalėjo nesuerzinti Kremliaus didvalstybinėmis ambicijomis vis dar apsvaigusių įtakingų veikėjų. Tad, anot E. Bičkausko, viena didžiausių klaidų „viską sieti su Putino režimu ir jo KGB šaika“, mat esminis lūžis Rusijoje grįžtant prie imperinės didvalstybės idėjų įvyko anksčiau.
„Ne, brangieji, pasikeitimai Rusijos užsienio politikoje įvyko tada, kai atėjo Primakovas (kai į vyriausybę atėjo buvęs KGB 1-osios valdybos – Užsienio žvalgybos vadas Jevgenijus Primakovas) ir baigėsi pirma Jelcino kadencija. Ir tai buvo natūralu, nes Rusija bandė psichologiškai susigrąžinti didžiosios valstybės statusą, kai iki Putino dar buvo labai toli“, – teigė E. Bičkauskas.
Ar verta įsijausti į Putino kailį?
Jis siūlė nepamiršti vienos tarptautinių santykių taisyklės: norint suprasti, ką mano priešininkas kartais reikia įsijausti ir į jo kailį, t. y. galvoti taip, kaip gali galvoti, pavyzdžiui, V. Putinas. Kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, kaip gali elgtis ne pagal tai, kaip geriausiai atrodytų mums, lietuviams ar kam kitam, o jam pačiam ir rusams. Motyvai nebūtinai yra pateisinami ar su jais reikia sutikti, bet jais galima daug ką paaiškinti, atsisakant primityvių gėris prieš blogį sampratos.
„Mes dar 1994 metais rašėme pareiškimą stoti į NATO, supratome, kad tai ne vaikų darželis, taip, turėjome ten stoti, bet Vakarai suprato pavojus Jelcinui, tad pamąstykime iš rusų pusės. Konkuravimas tarp didžiųjų politinių jėgų buvo ir bus. Tad pabandykite atsistoti į jų vėžes“, – siūlė E. Bičkauskas ir palygino agresyvios Rusijos atgimimą su nacistinės Vokietijos iškilimu, kuris siejamas pirmiausiai su Versalio taikos sąlygomis bei vokiečių patirtu pažeminimu, revanšo siekiu.
Anot A. Januškos tokie bandymai neturi jokios prasmės, mat tada viskas esą susiveda į kaltės jausmą, kurį patys sau projektuojame – esą tai mes patys kalti, kad rusai imasi agresyvių veiksmų, nors iš tikrųjų kaltė yra Kremliaus pusėje.
„Yra tokia moderni mitologija, kad Kremliuje gyvena pusiau geras caras, su kuriuo reikia pasikalbėti ir viskas bus gerai. Ne, ten sėdi valdžią ir teritorijas užgrobę oportunistai, jie naudojasi mūsų demokratinio pasaulio silpnumais“, – tikino A. Januška, kurio manymu, tik JAV lyderystė gali sutelkti demokratinį pasaulį, bet ir tada teks išmokti gyventi nuolatinės grėsmės sąlygomis su Rusija, mat ši šalis artimiausiu metu, tikėtina, nepasikeis.
„Teoriškai įmanoma sugyventi, jei Rusija suvoktų, kur jos ribos. Šiuo metu ji nesuvokia. Turime būti realistais. (….) Rusija nebuvo demokratinė – nuo carų buvo besiplečianti, nežinojo savo sienų ir nežino iki šiol. Jų visa DNR, jų sąmonėje vyrauja toks įsivaizdavimas, kad Rytų Europa, Baltijos šalys tėra laikinai prarasta teritorija. Tad kol Rusija nebus demokratinė, tol turėsime nuolatinę grėsmę“, – teigė A. Januška.