Į kaimą – tik vandens keliu
Naryme „Misija Sibiras“ dalyviai per dešimtmetį trunkančias ekspedicijas apsilankė pirmą kartą. Viena priežasčių – kaimas, kuriame prieš 1917 metų revoliuciją buvo ištremtas Stalinas, čia jis praleido 39 dienas ir pabėgo, bet kalbama, kad spėjo palikti palikuonių, yra itin sunkiai pasiekiamas.
Narymą iš visų pusių supa pelkės, o vieną jo krantą skalauja Obės upė. Tik plaukiant ja ir įmanoma pasiekti kaimą. Plaukti iš artimiausios gyvenvietės iki Narymo kateriu reikia dvi valandas.
Nors „Misija Sibiras'15“ dalyviai nuogąstavo, kad juos Naryme, kuris įsikūręs kone pelkėje, siaubingai kamuos uodai, jų buvo labai mažai. Uodus išgainiojo vėjas ir karštis, kuris išgarino drėgmę.
Ekspedicijos dalyviai savo stovyklavietę papuošė Vyčio vėliava ir iškart kibo į darbus. Turimais duomenimis, Narymo kapinėse palaidoti 10 lietuvių, kurie 1951 metais žuvo Obės upėje.
Daugelio jų artimieji palaikus parsigabeno į Lietuvą, tačiau keli vyrai vis dar yra palaidoti Narymo kapinėse. Visiems jiems prieš keliasdešimt metų buvo pastatyti 10 kryžių, kurie dabar yra visiškai sukiužę.
„Misija Sibiras'15“ dalyviai Narymo lentpjūvėje gavo medienos ir patys sumeistravo tris kryžius – vieną kelių metrų aukščio ir du mažesnius. Juos lietuviai pastatė Narymo kapinėse – lyg memorialą visiems į Narymą ištremtiems ir čia amžinojo poilsio atgulusiems lietuviams.
Lietuviams buvo draugiški
Jų, vietinių žmonių žodžiais, buvo nemažai. Kaimo gyventojas Nikolajus, kuriam dabar yra 75 metai, prisiminė, kaip į Narymą buvo atitremti lietuviai, kaip jie buvo laikomi liaudies priešais.
Tačiau pats Nikolajus, nors ir rusas, yra tremtinių vaikas, todėl tuomet labai gerai suprato atitremtus lietuvius, juos palaikė. „Šaunūs buvo vyrukai, kartu mokyklą lankėme, kartais pasimušdavome ir visi labai bijojome komendanto“, – prisiminė Nikolajus, ekspedicijos dalyviams atnešęs paties sugautų šviežių žuvų ir pasiūlęs visokeriopą pagalbą.
Itin artimai su tremtyje gyvenančių lietuvių šeimomis bendravo Narymo gyventoja Galina Kuznecova. Ir ji yra tremtinių vaikas – rusas tėvas į Narymą atitremtas iš Altajaus krašto.
„Daug lietuvių pažinojau, dabar Naryme nė vieno nebėra, atrodo, kad dar galima rasti trečios kartos latvių, o visi lietuviai, kai tik galėjo, išvyko. Nelengva pas mus mus. Sakoma, kad Dievas sukūrė rojų, o velnias – Narymo kraštą“, – karčiai juokavo G. Kuznecova.
Ji su į Lietuvą grįžusiais savo draugais susirašinėjo laiškas. Garbaus amžiaus moteris vardijo, jog puikiai pažinojo vilnietį architektą Romualdą Ručinską, tris brolius iš Klaipėdos.
„Kadangi turėjau lietuvių draugų, jie pakvietė mane apsilankyti Lietuvoje. Joje viešėjau 1976 metais. Man labai patiko Kaunas, tik ten sunkiai sekėsi rusiškai susikalbėti. Graži ir Klaipėda, kur yra Jūrų muziejus, lankiausi ir Panevėžyje, Kalvarijoje. Valgiau jūsų cepelinų, labai skanu“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Lietuviai atsiuntė knygą
Ji ypač nustebino, kai prabilo lietuviškai: „laba diena“, „labas vakaras“, „ačiū“, „prašau“, „pasaka“, „miškas“. Tai tik keli žodžiai, kuriuos G. Kuznecova ekspromtu prisiminė.
„Man lietuviai buvo atsiuntę lietuvišką knygą, kad galėčiau mokytis lietuvių kalbos“, – pasakojo Sibiro glūdumoje sutikta Narymo gyventoja.
Pakviesta dar sykį aplankyti Lietuvą, nes ji labai pasikeitusi, ji nudžiugo, tačiau sykiu apgailestavo, jog leistis į tokią kelionę nebeužteks sveikatos, be to, striuka su pinigais, nes kainos Rusijoje, anot jos, kyla kiekvieną dieną, o pensijos nedidėja.
Narymas įdomus ir tuo, kad kaimo administracija įsikūrusi pastate, kuris vadinamas lenkų namu, nes jį pastatė 1863-1864 metų sukilimo dalyviai, kurie taip pat buvo ištremti į Narymą.
„Misija Sibiras'15“ dalyviai šeštąją ekspedicijos dieną leisis ieškoti išnykusio kaimo, buvusio Narymo krašte, kuriame yra apleistos kapinės, o jose turėtų būti palaidota lietuvių. Planuojama, jog per dvi dienas teks nužygiuoti apie 50 kilometrų, o žygyje bus ir sunkiai išbrendamų vietų.
„Komanda stipri, visi sveiki, gyvi, puikiai nusiteikę, todėl ir keliame sau didelius uždavinius, kad per dešimtmečio ekspediciją padarytume kuo daugiau darbų“, – tvirtino vienas iš „Misija Sibiras“ organizatorių, šiemet pats esantis tarp ekspedicijos dalyvių, I. Rusilas.