Kaip jau skelbėme anksčiau, Lietuvai akcentuojant sąjungininkų vokiečių brigados poreikį vietoje, buvo suburta dvišalė darbo grupė, skirta koordinuoti šį procesą. Kol Lietuvos politikai bando suderinti savo komunikaciją šių planų klausimu, Delfi parašė užklausą Bundesverui, kaip šį tikslą mato Vokietija.
„Iš esmės Jūsų iškeltas klausimas yra šiuo metu vykstančiame Lietuvos ir Vokietijos politinio koordinavimo procese. Todėl prašome Jūsų supratimo, kad šiuo metu negalime išsamiau komentuoti šio klausimo“, – akcentuojama Bundesvero jungtinių pajėgų operacijų vadavietės atstovo spaudai pulkininko leitenanto Benedikt Hoff Delfi pateiktame komentare.
Jame taip pat pažymima, kad be ankstesnio indėlio pagal sustiprintų priešakinių pajėgų misiją, Vokietija išlaiko įsipareigojimą dėl kovinės brigados, skirtos tik Lietuvos gynybai, ir taip skubiai įgyvendina 2022 m. NATO viršūnių susitikimo Madride sprendimus.
„Koncepcijoje, kuri buvo parengta glaudžiai koordinuojant Vokietijos ir Lietuvos gynybos ministerijų veiksmus, numatyta įsteigti padidinto budrumo veiksmų (eVA) brigadą ir priešakinį valdymo elementą (FCE), kaip nuolatinę brigados dalį, Lietuvoje. FCE – priešakinė brigados valdymo dalis – nuo 2022 m. rugsėjo pradžios dislokuota Rukloje, o 2022 m. spalio 8 d. ją aplankė Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht ir jos kolega iš Lietuvos Arvydas Anušauskas.
Pagal dabartinius planus, pagrindinis brigados kontingentas liks dislokuotas Vokietijoje ir reguliariai persikels į Lietuvą, kur kartu su sąjungininkais treniruosis kovinėse situacijose. Šiuo modeliu mes jau dabar numatome būsimą NATO karinę koncepciją (NATO pajėgų modelį, NFM)“, – rašoma Bundesvero komentare.
„Taigi Vokietija nuosekliai ir kryptingai tęsia savo vaidmenį pirmojoje Aljanso teritorijos gynybos linijoje“, – priduriama B. Hoff laiške.
Trumpai: nuo ko viskas prasidėjo
Prasidėjus karui Ukrainoje, prieš šių metų NATO viršūnių susitikimą Madride imta garsiai kalbėti apie būtinybę stiprinti aljanso rytinį flangą – eFP (NATO priešakinių pajėgų) brigados poreikį. Kiek vėliau mintis transformavosi į siekį užsitikrinti vokiečių brigados dislokavimą Lietuvoje.
Nors ir Lietuvos politikams bei diplomatams teko gerokai padirbėti ir paspausti sąjungininkus dėl formuluotės, idėja galiausiai buvo apibrėžta birželį vykusio aljanso viršūnių susitikime.
„Sąjungininkai įsipareigojo mūsų rytiniame flange dislokuoti papildomas tvirtas, vietoje esančias ir kovai pasirengusias pajėgas, kurios, kada ir kur to reikia, bus padidintos nuo esamų kovinių grupių iki brigados dydžio dalinių ir turės patikimą greitai pasiekiamą pastiprinimą, iš anksto dislokuotą įrangą bei sustiprintą vadovavimą ir kontrolę“, – rašoma patvirtintoje NATO viršūnių susitikimo deklaracijoje.
Lietuva, ypač garsiai kalbėjusi apie sąjungininkų brigados poreikį čia, vietoje, galiausiai pasiekė savo – birželio 7 dieną, Vilniuje viešint Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui, buvo išplatintas jo ir prezidento Gitano Nausėdos bendras komunikatas, kuriame šis tikslas ir yra išdėstytas.
„Be jau veikiančios ir sustiprintos priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės, Vokietija yra pasirengusi vadovauti tvirtai ir kovai paruoštai brigadai Lietuvoje, skirtai atgrasyti ir ginti nuo Rusijos agresijos“, – rašoma pareiškime.
Jame akcentuojama, kad „iš pradžių šiai brigadai vadovaus Lietuvoje nuolat dislokuotas brigados priešakinis vadovavimo elementas, ją sudarys specialiai šiam tikslui skirtos Vokietijos kovinės pajėgos, kurias potencialiai papildys galimi tarptautiniai elementai.“
Komunikate rašoma apie sutarimą derinti karinius poreikius bei išteklius, „taip užtikrinant tvarų, patikimą ir keičiamos apimties karinės pozicijos stiprinimą Baltijos regione, leidžiantį išplėsti sąjungininkų pajėgas vietoje iki ilgainiui brigados dydžio.“
Lietuvos atstovai sako keliantys tikslą, kad brigada šalyje galop būtų dislokuota pilna apimtimi, o tai būtų įmanoma padaryti maždaug 2026-2027 metais, pagerinus ir išplėtus priimančiosios šalies infrastruktūrą. Tam buvo pakoreguoti reikalingi įstatymai.
Vis dėlto panašu, kad viena iš bėdų pačioje Lietuvoje – vienareikšmio, abejonių ir dvejonių nesukeliančio kalbėjimo vienu balsu tarp svarbiausių institucijų stoka arba grėsmė įsivelti į biurokratines pinkles. Plačiau apie procesus ir tarpusavio politikų komunikaciją skaitykite čia.
Taip pat, kaip jau buvo skelbta, tam, kad Lietuva užtikrintų priimančiosios šalies infrastruktūros plėtrą bei tobulinimą, planuojama Seimui pateikti specialų įstatymą.