Jis teigia, kad naujosios Europos fronto valstybės – Šiaurės (Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Švedija) ir Baltijos (Estija, Latvija ir Lietuva) šalys bei Lenkija – „ant popieriaus“ yra pakankamai turtingos, kad apsigintų prieš Rusijos agresiją, tačiau jų didžiausias trūkumas yra tai, kad jos per mažai bendradarbiauja.
E. Lucasas pateikia dešimt rekomendacijų, kurios galėtų padėti šioms šalims savo gynybinius pajėgumus pakelti iki tinkamo lygio.
1. Geresnė šalių koordinacija priešinantis Rusijos šnipinėjimui, korupcijai ir organizuotam nusikalstamumui smarkiai sumažintų šių Kremliaus ginklų galias. Dalinimasis finansiniais duomenimis, bendra kova su šnipais ir intensyvesnė kooperacija kriminalinės justicijos sistemose – sritys, kurias jau seniai reikėjo sustiprinti. Taip pat ir diplomatinis spaudimas politikams, kurie kenkia oficialiems siekiams.
2. Rusija yra pasiekusi nerimą keliantį pranašumą informaciniame kare. Baltijos jūros regiono valstybės turi naudingų pajėgumų Rusijos propagandos analizei ir paneigimui. Dirbdamos bendrai jos būtų daug stipresnės, o NATO Strateginės komunikacijos centras Rygoje tam yra puiki vieta.
3. Ypač daug dėmesio reiktų skirti atvirai informacijai apie Rusijos veiklą regione. Nėra vienos viešai prieinamos duomenų bazės, kurioje būtų galima sužinoti apie Rusijos veiksmus oro erdvėje bei jūroje. Sukūrus realiu laiku veikiančią sistemą, Kremliui būtų kur kas sunkiau teigti, kad nevyksta nieko neįprasto. Be to, Lietuvai reiktų aiškiai ir viešai skelbti apie visą tranzitinį transportą į Kaliningradą (traukiniai, automobiliai, gamtinės dujos ir elektra). Jeigu Rusija sugalvotų pareikšti, kad staiga atsitiko kažkas blogo, bus naudinga pademonstruoti, kaip situacija atrodo normaliomis sąlygomis.
4. Šalims reiktų padidinti bendradarbiavimą su NATO Kibernetinės gynybos kompetencijos centru Taline. Jis jau yra parodęs aukščiausio lygio gebėjimus simuliuoti „karo žaidimus“. Reiktų leisti jam panašias pratybas organizuoti visame regione, į jas integruojant tiek kariuomene, tiek civilius.
5. Švedija ir Suomija jau turi analitikų NATO Žvalgybos centre Didžiojoje Britanijoje. Tačiau naujas padalinys, skirtas būtent Rusijos grėsmei Baltijos jūros saugumui, šiuos santykius pakeltų į kitą lygį. Reiktų sujungti viešą informaciją su slaptais duomenimis iš NATO (ir ne tik) šalių. Tai būtų galingas priešnuodis vienam didžiausių Rusijos pajėgumų – sprendimų priėmėjų blaškymui ir painiojimui.
6. Šalims reiktų įtvirtinti bendrą požiūrį į karinius pirkimus, sąveiką, planavimą, pratybas, dalinimąsi informacija, krizių valdymą ir pasiruošimą nelaimėms. Sukurti tarpusavio pasitikėjimo kultūrą nebus lengva, bet tai ir yra priežastis pradėti jau dabar.
7. Taip pat būtinas bendras požiūris į priešraketinę gynybą. Kai Lenkija turės „Patriot“ raketas, jos gins tik Lenkiją, ar ir kitas valstybes? Jei Lenkijos kariai bus dislokuoti kitose Baltijos šalyse ir juos užpuls, Lenkija greičiausiai norės panaudoti geriausius savo ginklus jų apsaugai. Ar Baltijos šalyse įmanomas bendras tokių gynybos priemonių pirkimas?
8. Kariniai puolimo pajėgumai taip pat galėtų būti koordinuojami geriau. JAV yra leidusi Suomijai bei Lenkijai pirkti AGM-158 JASSM raketas, kurios gali būti panaudotos kelių šimtų kilometrų spinduliu Rusijos viduje. Šis faktorius turi stiprų atgrasomąjį poveikį. Kitoms šalims taip pat reiktų pagalvoti apie JASSM pirkimą. Be to, būtų protinga pasinaudoti Švedijos patirtimi povandeninių laivų srityje ir pakelti jų lygį visose šalyse.
9. NATO (bei Švedija ir Suomija) turi iš anksto dislokuoti įrangą ir amuniciją Baltijos valstybėse, o sąjungininkų pajėgos ten turi būti tvirtos ir nuolatinės (t. y. tol, kol jų reikia). Šioms pajėgoms reikalingas išankstinis politinis palaikymas. Taip, kaip NATO lėktuvams nereikia susitikimo su NATO viršenybe prieš išlydint oro erdvės pažeidėją, taip ir žemės bei jūros pajėgoms turėtų nereikėti prašyti leidimo duodant atsaką kabelį tiesiančio laivo trukdytojui.
10. Nepamainomas visų šių pastangų koordinatorius ir skatintojas yra JAV. Kiekvienai iš naujųjų fronto valstybių dvišaliai santykiai su JAV yra pagrindinė sudedamoji jų gynybos strategijos dalis. Jei JAV paprašys Lenkijos karių surengti pratybas Švedijoje, ar švedų ir suomių lėktuvų pasipraktikuoti Baltijos šalyse, taip ir bus. Be JAV lyderystės regiono saugumas labai susikomplikuos dėl rietenų apie nacionalinius ypatumus.