Tokius savo veiksmus Rusija dažnai teisina siekiu apsaugoti rusų tautines mažumas nuo tariamos diskriminacijos, taip pat apeliuodama į savarankišką tautų apsisprendimo teisę, žmogaus teises, vakarietiškus standartus, kurių pati nesilaiko.
Tai yra Rusijos vykdomo informacinio karo dalis, kuris paprastai lydi karinius veiksmus. Tokiomis priemonėmis ji mėgina nukreipti dėmesį nuo tikrųjų tikslų, diskredituoti jos agresiją smerkiančias šalis ir taip pateisinti savo veiksmus.
Rusijoje tokios ir panašios priemonės, ypač naudojama patriotizmo korta, prezidentui Vladimirui Putinui padėjo pasiekti rekordines populiarumo aukštumas, pateikiant save kaip tvirtą valstybės lyderį, nepasiduodantį Vakarų spaudimui. Nepriklausomo nuomonės tyrimų instituto „Levados centras“ duomenimis, rugsėjo mėnesį V. Putino darbą teigiamai vertino 86 proc. Rusijos gyventojų.
Vis dėlto tokie informaciniai karai ir propaganda apsunkina galimybes tiek pačios Rusijos visuomenei, tiek jos kaimyninių valstybių, ypač jose gyvenančioms rusakalbių bendruomenėms, objektyviai vertinti dabartinės Rusijos vadovybės vykdomą politiką, pažinti V. Putino valdymo sistemos ištakas ir pamatus. Viso to pažinimas leistų pažvelgti giliau, kritiškiau įvertinti Rusijos politinę sistemą ir suvokti jos vadovybės tikslus bei principus.
Todėl šiuo atveju, kalbant apie V. Putino sistemos kūrimąsi, vertinga Karen Dawisha'os knyga „Putino kleptokratija: kas valdo Rusiją?“ (angl. – „Putin's Kleptocracy: Who Owns Russia?“).
Knygoje autorė, remdamasi Stazi archyvais, Rusijos ekspertų, JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Prancūzijos, ir Italijos žurnalistų, besispecializuojančių tiriamojoje žurnalistikoje, Vakarų pareigūnų, dirbusių Maskvoje, informacija, išsamiai aprašo V. Putino atėjimą į valdžią.
Didelis dėmesys skiriamas kartu su juo atėjusiems buvusiems bendradarbiams Sankt Peterburgo merijoje ir KGB (aukštus postus užimantys buvę šios ir kitų specialiųjų tarnybų atstovai dar vadinami „silovikais“), bei tikriesiems V. Putino rato tikslams. Daliai šių asmenų Vakarai yra pritaikę tikslines sankcijas, nes jie yra susiję su Rusijos kariniais veiksmais Ukrainoje.
V. Putino sistemos susikūrimas
Taigi, kalbant apie tai, reikėtų sugrįžti į 2000-uosius metus, kada V. Putinas pirmą kartą buvo išrinktas Rusijos prezidentu. Knygos autorės teigimu, nuo pat kadencijos pradžios V. Putinas save laikė esant aukščiau politikos, ją laikydamas kažkuo nešvariu, kas yra žemiau jo. Taip jis kūrė stabilumo, tvirto ir nepakeičiamo lyderio įvaizdį.
Praėjus šešioms dienoms po inauguracijos, V. Putinas išleido įsaką, kuriuo buvo įkurtos septynios federalinės apygardos, turinčios prižiūrėti 89 federacijos subjektų veiklą ir užtikrinki, kad jie laikytųsi federalinių teisės aktų. Šiuo metu tokių federalinių apygardų yra devynios. Paskutinioji – Krymo federalinė apygarda – įkurta kovo 21 d., Rusijai aneksavus šį Ukrainos pusiasalį. Tokioms apygardoms vadovauja prezidento skiriami įgaliotieji atstovai. Daugelis jų yra buvę jėgos struktūrų darbuotojai.
Dar 2000 m. vasario mėnesį V. Putinas atvirame laiške rinkėjams rašė, kad ketina stiprinti valstybės reguliacines galias. Anot knygos autorės, tai buvo signalas, kad jis ketina atkurti centralizuotą vadovavimo struktūrą, paremtą principu iš viršaus į apačią (angl. – top-down), panašią į tą, kuri buvo Sovietų Sąjungos laikais. Būtent federalinių apygardų įkūrimas, sustiprinęs centrinės valdžios įtaką Rusijos regionams, padėjo parmatą taip vadinamai V. Putino valdžios vertikalei.
Šiuo atveju įstatymų leidyboje Kremliui buvo svarbus bendradarbiavimas su Rusijos Dūma. Liberaliosios politinės partijos tikėjosi, kad Kremlius sieks suvienyti su jomis partiją „Vienybė“, kas būtų užtikrinę daugumą, reikalingą įgyvendinant liberaliąją politinę ir ekonominę darbotvarkę. Tačiau Kremlius nurodė „Vienybei“ susivienyti su komunistais, jiems suteikiant didžiąją dalį komitetų pirmininkų postų, tuo pačiu gaunant Jurijaus Lužkovo (kurį nuolat prižiūrėjo V. Putino artimas žmogus Vladislavas Surkovas) ir kitų partijos „Tėvynė – visa Rusija“ lyderių pritarimą jos susijungimui su „Vienybe“. Taip buvo sukurta partija V. Putiną palaikanti partija „Vieningoji Rusija“.
Be to, 2000 m. gegužės 17 d. V. Putinas, stiprindamas valdžios vertikalę, pateikė įstatymų pataisas, kuriomis buvo siūloma sumažinti federacijos subjektų ir Federacijos Tarybos galias. Iš pradžių šias pataisas Federacijos Taryba atmetė, tačiau liepos mėnesį joms pritarė Dūma tokia dauguma, kad procedūriškai joms nebegalėjo nepritarti aukštieji parlamento rūmai.
Įsigaliojusios šios pataisos prezidentui suteikė teisę atleisti iš pareigų demokratiškai išrinktus gubernatorius, kurie pažeidinėja federalinius teisės aktus arba prieš kuriuos pradedami nusikalstamos veikos tyrimai (kuriuos inicijuodavo prezidento administracija), taip pat numatyta, kad tokie gubernatoriai automatiškai netenka teisinės neliečiamybės ir Federacijos Tarybos nario mandato. Įsigaliojusios pataisos taip pat numatė, kad federacijos subjektai įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijos skiria nuolatinius atstovus į Federacijos Tarybą. Gyvendami Maskvoje jie atitolsta nuo savo vietinių problemų, sumažėja jų priklausomybė nuo savo regionų.
Knygoje rašoma, kad vėliau, po gubernatorių priešinimosi tokiam valdžios vertikalės kūrimui ir kritikos, Federacijos Taryba atsikovojo šiek tiek galių, tačiau V. Putinui pavyko išlaikyti jos lojalumą perkeliant mokestinių pajamų srautus į federalinį lygmenį. Taip galutinai buvo užbaigtas Boriso Jelcino prezidentavimo laikotarpiui būdingas vadinamasis „suverenitetų paradas“.
Be to, V. Putinas, siekdamas sustiprinti savo įtaką, ketino įkurti Valstybės tarybą, kuri būtų prezidento konsultacinis ir patariamasis organas. Tačiau šis žingsnis buvo atidėliojamas dėl Federacijos Tarybos pasipriešinimo. Galiausiai 2000 m. rugsėjo 1 d. V. Putinas pasirašė dekretą dėl tokios tarybos įsteigimo tam, kad būtų koordinuojami valstybės valdymo organų veiksmai ir tarpusavio santykiai. Valstybės tarybos nariais gali būti Dūmos, Federacijos Tarybos pirmininkai, prezidento įgaliotieji atstovai federalinėse apygardose, federacijos subjektų vykdomosios valdžios vadovai (sričių gubernatoriai), Dūmos frakcijų vadovai, vyriausybės nariai. Tačiau visus juos pasirenka pats prezidentas.
Visa tai sudarė įvaizdį, kad didesnis galių sukoncentravimas prezidento rankose yra ne priemonė tam tikrai politikai įgyvendinti, bet savitikslis dalykas, nes V. Putinas nieko nekalbėjo apie prioritetus, nesusijusius su tokia galių koncentracija. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo padaryta, kad V. Putino ratas galėtų vykdyti jam naudingą politiką.
Žiniasklaidos ir oligarchų pažabojimas
V. Putino sistemos tinkamo įvaizdžio išlaikymui svarbus žiniasklaidos palankumas. Knygos autorė rašo, kad iki pirmosios V. Putino inauguracijos likus trims savaitėms, Rusijos dienraštis „Kommersant“ paviešino nutekintą dokumentą dėl Rusijos Federacijos Prezidento administracijos reformos, kuriame numatytas planas, pagal kurį turėtų būti pasitelkiama Federalinio saugumo tarnyba (FSB) „politinio proceso kontrolės užtikrinimui“ ir opozicinės žiniasklaidos suvaržymui, „įvedant ją į finansinę krizę“.
Skyriuje, pavadintame „Informacinis karas su opozicija“, pateikti pavyzdžiai, kaip užkirsti kelią, varžyti ir diskredituoti opoziciją, kai ji mėgina kelti nagrinėti klausimus, susijusius su „prezidentinių struktūrų atstovų nuosavybės įsigijimu“ ar kita korupcine veikla. Taip pat nurodyta, kad „prezidento administracija turi išaiškinti kiekvienam opozicijos lyderiui, kad jei jis pils purvą ant prezidento, jis neišvengiamai sulauks tokio paties atsako“.
Anot autorės, pirmosiomis kadencijos dienomis V. Putinas buvo patikinęs, kad nesiims priemonių sankcionuoti Kremlių kritikuojančią žiniasklaidą. Tačiau tai, kad laisva žiniasklaida yra esminis demokratijos bruožas, jam nieko nereiškė, nes jis televiziją matė kaip priemonę, kurią oligarchai naudoja tiek tarpusavio kovoms, tiek kovai su Kremliumi.
Vėliau Europos Žmogaus Teisių Teisme V. Gusinskis paliudijo, kad tuometinis prezidento administracijos vadovas Aleksandras Vološinas jam pažadėjo milijonus dolerių, jei jis liausis kritikuoti V. Putiną, tačiau jam atsisakius šio pasiūlymo, Kremlius padidino spaudimą tiek V. Gusinskiui, tiek bankams, kad jo valdomam žiniasklaidos holdingui uždarytų kredito liniją.
Be to, po sulaikymo, V. Gusinskis sutiko palikti šalį ir parduoti „Media-Most“ ir televizijos NTV kanalą Rusijos dujų monopolininkei „Gazprom“ pastarosios nustatytomis sąlygomis. Mainais V.Gusinskiui buvo panaikinti kaltinimai. Jis taip pat turėjo pasirašyti susitarimą, kuri jam įteikė tuometi Rusijos spaudos ministras Michailas Lesinas, įpareigojantį atsisakyti bet kokių viešų pareiškimų ir informacijos platinimo, kurie pažeistų konstitucinės santvarkos pamatus ir Rusijos Federacijos integralumą, keltų grėsmę valstybės saugumui, įskaitant socialinės, rasinės, tautinės ar religinės nesantaikos kurstymą, ar diskredituotų Rusijos Federacijos institucijas.
Veiksmai prieš „Media-Most“ yra vienas ir pirmasis atvejis, kaip Kremlius pažaboja kritišką jo atžvilgiu žiniasklaidą. Rusijos ekstremaliosios žurnalistikos centro vadovas Olegas Panfilovas yra įspėjęs, kad „suvaržęs visą žiniasklaidą provincijose ir sostinėje, V. Putinas išlaikytų visišką informacinės erdvės kontrolę“.
Kalbant apie Rusijos prezidento santykį su oligarchais, knygoje atkreipiamas dėmesys, kad iki 2003 m. V. Putino galimybes įgyvendinti savo politiką ribojo Rusijos skola: nuo 2000 iki 2003 m. kone pusė šalies metinio biudžeto turėjo būti skirta Paryžiaus klubui – neformaliai šalių kreditorių organizacijai – skolos grąžinimui. Todėl Rusijos vadovybei reikėjo „privačių“ lėšų, įskaitant oligarchų lėšas, kurias jie gavo kaip paskolas už užstatytus aktyvus. To buvo siekiama ne tik nustatant palankesnę mokesčių sistemą, bet ir sudarant susitarimus su oligarchais, kurie užtikrintų didesnes valstybės pajamas.
Pagal šiuos susitarimus gavybos pramonės įmonių savininkai savo nuosavybės teisėmis gali naudotis tik gavę valstybės patvirtinimą. Kai kuriais atvejais valstybė gali padidinti savo akcijų dalį tokiose kompanijose, tam, kad oligarchai savo pelnu dalintųsi tiek su valstybe, tiek su Kremliaus atstovais, įskaitant V. Putiną, mainais už tai jiems suteikiant veiklos licencijas. V. Putinas norėjo, kad oligarchai suprastų, jog jie galės laisvai veikti, disponuoti savo įmonių pelnais, jei bus lojalūs valstybei.
Taigi V. Putinas siekė apriboti visų oligarchų autonomiją, ne tik tų, kurie valdė žiniasklaidos priemones. 2000 m. liepos 11 d. generalinis prokuroras pareikalavo papildomai sumokėti 140 mln. JAV dolerių už tai, kad jis privatizavo „Norilsk Nickel“ nikelio ir paladžio kasybos ir lydymo įmonę.
V. Potaninas kartu su Vagitu Alekperovu buvo Rusijos laikraščio „Izvestija“ bendrasavininkiai, taip pat „Lukoil“ savininkas. Pastaroji įmonė buvo apkaltinta mokesčių vengimu. Tokie kaltinimai buvo pateikti ir „AvtoVAZ“ tam, kad papildomai sumokėtų 600 mln. JAV dolerių. Panašių veiksmų buvo imtasi ir prieš Borisą Berezovskį.
Po susitikimo, B. Nemcovas teigė, jog šis „susitikimas nubrėžė ribą dešimt metų kauptam kapitalui... Oligarchų era baigėsi“. Tačiau tai netaikoma visiems oligarchams, ypač Romanui Abramovičiui, kuris labai teigiamai įvertino V. Putino veiklą, teigdamas, jog „prezidentas V. Putinas užtikrino, jog jis rems verslą tam, kad augtų šalies ekonomika. Mainais už šią paramą mes turime mokėti mokesčius ir veikti atsakingai bei skaidriai“.
Tuo tarpu Kremliaus pranešimas buvo daug konkretesnis: jog „prezidentas garantuoja savo paramą ir visapusišką pagalbą įmonėms ir bankams, kurie savo veikloje vadovaujasi vyriausybės interesais“. Kitaip tariant, verslas neturi prieštarauti ir kritikuoti valstybės vykdomos politikos ir turi laikytis Kremliaus nustatytų „žaidimo taisyklių“.
Taigi, visi šie knygoje paminėti ir kiti atvejai rodo, kad V. Putinas valstybę ir valdžios vertikalę stiprino ne išardydamas oligarchinę sistemą per se, bet ją transformuodamas iš nepriklausomos ir įtakingos į korporacinę struktūrą, kurioje oligarchai tenkindavo valstybės pareigūnų poreikius. Tai užtikrino ne tik valstybės mokestinių pajamų surinkimą, bet ir padidino tų pareigūnų ekonominę gerovę.
„Gazprom“ – kaip V. Putino asmeninis projektas
Rusijos dujų monopolininkas „Gazprom“ yra svarbus mokestinių pajamų šaltinis. Šios įmonės sumokami mokesčiai sudaro apie trečdalį Rusijos biudžeto pajamų. Be to, Rusijos vadovybė dujų tiekimą ir kainą dažnai naudoja kaip užsienio politikos įrankį, kuriuo gali nubausti nuo „Gazprom“ tiekiamų dujų priklausomą šalį, jei pastaroji vykdo nepriimtiną Rusijos atžvilgiu energetikos ar užsienio politiką.
Anot knygos autorės, V. Putinas padidino savo įtaką „Gazprom“ direktorių tarybai po to, kai iš tarybos pirmininko pareigų buvo atleistas V. Putinui ne itin lojalus Viktoras Černomyrdinas, kuris vėliau buvo paskirtas Rusijos ambasadoriumi Ukrainoje. Naujuoju direktorių tarybos pirmininku buvo paskirtas Dimitrijus Medvedevas, kuris buvo V. Putino patarėjas teisės klausimais Sankt Peterburgo merijoje, vadovavo jo rinkiminei kampanijai bei tapo pirmuoju prezidento administracijos vadovo pavaduotoju. Tuomet Rusijos prezidentas ėmėsi veiksmų, reikalingų atleisti tuometinį „Gazprom“ valdybos pirmininką Remą Viachirevą, tačiau to negalėjo padaryti iki 2001 m.
2001 m. gegužės 30 d. V. Putinas asmeniškai apsilankė direktorių tarybos posėdyje ir informavo, jog yra nurodęs penkiems vyriausybės deleguotiems direktoriams R. Viachirevą pakeisti tuometiniu energetikos viceministru Aleksejumi Mileriu, kuris yra buvęs V. Putino bendradarbis Sankt Peterburgo merijoje. Jis taip pat prašė kitų šešių direktorių palaikyti A. Milerio kandidatūrą.
R. Viachirevas buvo laikinai paaukštintas iki direktorių tarybos pirmininko, o D. Medvedevas tapo jo pavaduotoju, bet vėliau jis buvo greitai atleistas. Tuomet D. Medvedevas vėl tapo tarybos pirmininku, ir šį postą užėmė iki jo išrinkimo Rusijos prezidentu 2008 m.
Pirmaisiais V. Putino prezidentavimo metais daugelis jam artimų žmonių buvo paskirti į direktorių tarybą. Iki 2008 m. 11 iš 18 direktorių tarybos narių anksčiau buvo dirbę Sankt Peterburgo merijoje, Sankt Peterburgo uosto administracijoje, kitose šio miesto įmonėse bei FSB. Kaip teigė B. Nemcovas ir Vladimiras Milovas (abu buvę energetikos ministrai), „tai nėra įprastas būdas, kuriuo valdomos pasaulinės energetikos kompanijos.
Paprastai vadovaujančias pozicijas užima profesionalai, turintis daugiametę energetikos kompanijos valdymo patirtį. Kurį laiką dirbę regioninio lygmens valstybės tarnautojais, uosto ar statybos įmonių vadybininkais paprastai iš karto neužima aukščiausių postų didžiosiose naftos ar dujų korporacijose, ypač tokiais mastais“. Nuo pat pradžių V. Putinas A. Milerį laikė pagalbininku ir asmeniškai skyrė didelį dėmesį „Gazprom“ veiklai, politikai (ypač kalbant apie dujų tiekimą kaimyninėms šalims) ir pelno paskirstymui.
Direktorių taryba taip pat nusprendė parduoti „Gazprom“ turimas su energetika nesusijusių antrinių įmonių akcijas. Tačiau sandoriai nebuvo visai skaidrūs. Pavyzdžiui, dalis „Gazprom“ draudimo kompanijos „SOGAZ“ akcijos buvo parduotos „Evrofinance Mosnarbank“, „Sevestral“ grupės ir banko „Rossija“ konsorciumui už 120 mln. JAV dolerių, nors jos rinkos vertė buvo mažiausiai dešimt kartų didesnė.
Vėliau 51 proc. akcijų perparduota antrinei banko „Rossija“ įmonei „Abros“. Dar kita 12,5 proc. akcijų dalis parduota V. Putino pusbrolio sūnaus valdomai kompanijai „Accept Ltd“, kurios 3,96 proc. Akcijų priklausė bankui „Rossija“. Įpareigojus valstybines įmones, įskaitant „Rusijos geležinkelius“, naudotis „SOGAZ“ draudimo paslaugomis, šios draudimo kompanijos pajamos iš draudimo įmokų padidėjo iki 1,5 mlrd. JAV dolerių 2007 m.
2005 m. „Gazprom“ nusipirko 75 proc. R. Abramovičiui priklausiusios naftos kompanijos „Sibneft“ turėtų akcijų dalį už 13,7 mlrd. JAV dolerių, nors tos įmonės įstatinis kapitalas tesudarė apie 7,6 mln. rublių. B. Nemtsovas ir V. Milovas yra pastebėję, kad toks sandoris buvo akivaizdžiai naudingas R. Abramovičiui, o valstybės biudžetui kainavo 6,5 mlrd. JAV dolerių. Smulkieji „Gazprom“ akcininkai taip pat buvo susirūpinę, jog tam tokie ir panašūs sprendimai, susiję su manipuliavimu akcijomis, suteikia asmeninę naudą direktorių tarybos nariams ir jiems artimiems asmenims, bet ne visiems akcininkams.
Problemų būta ir anksčiau. Knygos autorė rašo, jog nepriklausomiems direktorių tarybos nariams nerimą kėlė tarpinių kompanijų, kaip, pavyzdžiui, „ITERA“, kuri buvo susijusi su kai kuriais „Gazprom“ atstovais ir jų šeimų nariais, įkūrimas. „ITERA“ pigiai pirkdavo dujas iš „Gazprom“ ir už gerokai didesnę kainą jas parduodavo užsienio rinkoms, taip nuslepiant pelną nuo smulkiųjų „Gazprom“ akcininkų.
Beje, 1999 m. „Gazprom“ pardavė 32 proc. antrinės dujų gavybos įmonės „Purgaz“ akcijų kompanijai „ITERA“ už 32 rublius (pagal tuometį valiutos kursą – už 1,041 JAV dolerį), nepaisant to, jog „Gazprom“ pasamdyta audito kompanija „PricewaterhouseCoopers“ sandorį vertino nuo 200 iki 400 mln. JAV dolerių. 2000 m. liepos mėnesį pats V. Putinas pripažino, jog ankstesnės komandos valdymo metu „Gazprom“ veikloje būta finansinių pažeidimų ir kad „didžiulės pinigų sumos buvo netinkamai išleistos“. Todėl valdyba pasiūlė direktorių tarybai išpirkti 32 proc. „Purgaz“ akcijų. Sandoris buvo įvykdytas 2002 m. sausio 1 d.
Tačiau, knygos autorės teigimu, pagrindinė Rusijos lyderių problema buvo blogas „Gazprom“ kompanijos valdymas, sąlygojęs akcijų kainos smukimą. Todėl jiems reikėjo kažkaip gerinti kompanijos valdymą. Buvo greitai nutarta eliminuoti „ITERA“, tačiau užuot tiesiogiai tiekus dujas šalims vartotojoms, buvo įkurta antra tarpinė kompanija „Eural Trans Gaz“.
Ilgainiui iškilo įtarimai dėl korupcinės veiklos ir ryšių su organizuotu nusikalstamumu, apie kuriuos buvo užsiminta ir anoniminiame dokumente, nusiųstame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Šiame dokumente kritikuojamas „Gazprom“ dėl tarpinių kompanijų, tokių kaip „Eural Trans Gaz“, naudojimo siekiant „išgauti kuo didesnę vertę iš koncerno“. Tokią praktiką dažnai kritikuodavo Rusijos ir Vakarų apžvalgininkai, nes „Eural Trans Gaz“, kaip V. Putino atsakas į „ITERA“, buvo „susijusi su Semionu Mogilevičiumi – tarptautiniu mastu žinomu Rusijos organizuotos nusikalstamos grupės atstovu – ir V. Putino administracijos atstovais.
Tokia praktika buvo siekiama ne veiklos efektyvumo, skaidrumo, bet paskirstyti už dujų eksportą gautą pelną saviems žmonėms, ir ji pilnai veikė iki 2003 m. B. Nemcovas ir V. Milovas yra įvertinę, jog tokie aktyvų pardavimai ir supirkimai, galėję padidinti rezervus, skirtus naujų gamtinių dujų telkinių žvalgybai, iš tikrųjų kompanijai kainavo 60 mlrd. JAV dolerių.
Taigi, knygoje aprašyta, kaip V. Putinas sukūrė sistemą, kurios pagrindiniai trys bruožai: vadinamoji valdžios vertikalė, sustiprinusi federalinės valdžios įtaką visuose federacijos subjektuose; taip pat nepriklausomos žiniasklaidos ir oligarchų suvaržymas taip, kad laisvai veikti galėtų tik tie, kas pritaria ir palaiko Rusijos vadovybės vykdomą politiką ir laikosi nustatytų „žaidimo taisyklių“; ir, žinoma, „Gazprom“ kaip užsienio politikos įrankio naudojimas.
Svarbiausi postai tiek valstybinėse struktūrose, tiek „Gazpom“ kompanijoje atiteko V. Putinui artimiems žmonėms ir kolektyvinių sodų kooperatyvo „Ozero“ buvusiems bendradarbiams Sankt Peterburge ir kitiems „silovikams“, kurie darė įtaką V. Putiniui sukuriant tokią sistemą. Jie sukūrė struktūrą paremtą ne įstatymo viršenybe, bet supratimo viršenybe arba taisyklės viršenybe.
Pirmoji taisyklė yra ta, jog įstatymai griežtai taikomi tiems, kas laužo Kremliaus „žaidimo taisykles“ – suteikiama galimybė išvengti atsakomybės prieš įstatymus yra pagrindinis privalumas išlaikant lojalumą. Svarbiausias tokios sistemos užsienio politikos tikslas – Rusijos įtakos tarptautinėje arenoje ir ypač posovietinėje erdvėje stiprinimas ir išlaikymas, tam politines, ekonomines, energetines, informacines ir kitokias priemones.