Sofija buvo paskutinė senos ir garsios kunigaikščių Olelkaičių giminės palikuonė. Olelkaičiai savo giminės protėviu laikė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo sūnų Vladimirą, viešpatavusį Kijevo žemėse. Olelkaičių herbe buvo vaizduojamas Vytis, toks pat, kaip ir Lietuvos kunigaikštystės herbe. XVI amžiuje Olelkaičiai valdė stačiatikišką Skucko-Kopyliaus kunigaikštystę, kovojo dėl vietos Senate.
Istorija prasidėjo Slucko kunigaikštystėje 1586 metais, kai vienas iš trijų jos valdovų – Jurgis Olelkaitis atsisveikino su šiuo pasauliu, palikdamas vos metukų dukrelę Sofiją. Mergaitės motina taip pat mirė anksti, tad nei dešimties nesulaukusi Sofija Olelkaitė liko visiška našlaitė. Tuo pačiu ji paveldėjo trečdalį Slucko kunigaikštystės, kas sudarė tikrai nemenką turtą. Netrukus vienas po kito mirė abu tėvo broliai Olelkaičiai, kurių dalis, nesant kitų paveldėtojų, taip pat atiteko mažametei Sofijai. Jaunoji kunigaikštytė tapo turtingiausia nuotaka Lietuvoje, visos Slucko-Kopyliaus kunigaikštystės paveldėtoja.
Suprantama, kad turtingos mergaitės globai pretendentų netrūko. Olelkaičiai giminystės ryšiais buvo susiję su garsiausiomis to meto didikų giminėmis: Radvilomis, Chodkevičiais, Ostrogiškiais, Kiškomis. Vis dėlto Sofijos globa atiteko Chodkevičiams, artimiems giminaičiams pagal motinos liniją. Giminės galva, Žemaitijos seniūnas Jurgis Chodkevičius, ėmė iš anksto rūpintis globotinės vedybomis. Sakoma, kad buvo nemažai skolingas Kristupui Radvilai Perkūnui, todėl kaip kompensaciją pasiūlė Sofijos ranką Kristupo sūnui Jonušui. Buvo sutarta ir vestuvių data, 1600 metų vasario 6 d., kai jaunoji bus sulaukusi tekamo amžiaus – 14 metų. Jurgiui Chodkevičiui mirus, mergaitės globą perėmė jo brolis Jeronimas Chodkevičius, kuris taip pat patvirtino ankstesnę sutartį.
Nors Kristupas Radvila Perkūnas buvo aršus kalvinistas, o Chodkevičiai – uolūs katalikai, religiniai skirtumai netrukdė jiems giminiuotis. Tik pinigai galėjo sukiršinti šias garsias gimines. Viskas prasidėjo nuo Kopės (Kopysės) dvaro, kurį Radvilienė užstatė Chodkevičiams ir laiku neišpirko. Aukštus postus užimantys Radvilos nebuvo pratę mokėti, todėl kreipėsi į Tribunolą. Teismui vadovavo Perkūno brolėnas, todėl neabejotinai priėmė Radviloms palankų sprendimą. Chodkevičiai į tai atsakė teismo nutarties nepaisymu. Konfliktui įsisiūbavus, buvo prisiminta Sofija Olelkaitė. Chodkevičiai pareiškė, kad ji negali tekėti už Jonušo Radvilos dėl artimos giminystės. Radvilos pareikalavo milžiniškos sumos netesybų. Pasipylė raštai, notos ir nevykdomi teismų nuosprendžiai. Artėjant vestuvių datai, šalys ėmė ginkluotis.
Chodkevičiai savo rūmuose (dabar Didžioji g. 4) sutelkė virš 2000 karių, be to, turėjo 24 patrankas, nukreiptas į Radvilų rūmus, stovėjusius vos už keleto žingsnių, Pilies ir šv. Jono gatvių kampe. Radvilos, padedami Ostrogiškių, subūrė 6000 karių armiją. Vilnius pasidalijo į dvi stovyklas. Arčiau rūmų gyvenantys žmonės užkalė namų langus ir išsikraustė į saugesnes vietas. Iki pragaištingo susidūrimo trūko menkiausios žiežirbos. Veltui Andrius Volanas atspausdino atsišaukimą, veltui karaliaus Zigmanto Vazos siųsti garbingi senatoriai mynė abiejų rūmų slenksčius, susitarimo nebuvo. Kaip jautėsi šioje situacijoje patys sužadėtiniai – 14 metų Sofija ir 21 metų Jonušas – nėra žinoma. Nors jiedu buvo pažįstami nuo vaikystės, prasidėjus konfliktui, Jonušui buvo uždrausta lankyti Sofiją. Stačiatikių „Šventųjų gyvenimuose“ rašoma, kad Sofija nenorėjo tekėti už kalvinisto Jonušo, tačiau galiausiai sutiko tam, kad išvengtų brolžudiško karo. Siužetas tinkamas literatūrai, tačiau tikrame gyvenime, ko gero, Sofijos nuomonė nebuvo itin svarbi.
Galiausiai konfliktas išsisprendė be kraujo praliejimo. Nežinia, kas nulėmė taiką, tačiau, greičiausiai, abi pusės pagaliau suprato, kad tokioje ankštoje teritorijoje kariauti neįmanoma. Chodkevičiai atidavė Sofiją Olelkaitę, Slucko ir Kopyliaus paveldėtoją, į žmonas Jonušui Radvilai. Vestuvės įvyko 1600 metų rudenį viename iš Brastos Soborų. Sakoma, kad pačios kunigaikštytės reikalavimu buvo pasirašytas susitarimas dėl jungtuvių ir būsimų vaikų auklėjimo Stačiatikių Bažnyčioje. Po vestuvių, kaip pridera, žmona užrašė visas savo valdas vyrui Jonušui. Slucką Radvilos valdė iki pat ATR padalinimo.
Nors jaunieji sugyveno neblogai, jų šeimos laimę temdė skaudžios nelaimės. Per aštuonerius metus Sofija pagimdė du vaikus ir abu jie mirė. Negana to, Jonušas įsivėlė į politines peripetijas. Mirus Radvilai Perkūnui, jo sūnus Jonušas nepaveldėjo tėvo postų, kaip buvo įprasta. Įsižeidęs jis prisidėjo prie Krokuvos vaivados M. Zebžydovskio vadovaujamo maišto prieš karalių Zigmantą Vazą. Maištininkams pralaimėjus, Jonušas buvo priverstas kuriam laikui išvykti iš šalies, gyveno Prancūzijoje, Šveicarijoje.
1612 metais, būdama 27 metų amžiaus, Sofija mirė gimdydama. Kūdikis taip pat neišgyveno. Užgeso kunigaikščių Olelkaičių giminė. Sofija buvo palaidota Slucko pilies cerkvėje ir beveik iškart po mirties imta garbinti kaip sergančiųjų, besilaukiančiųjų moterų, kūdikių ir našlaičių globėja. XVIII a. buvo surašyta jos įvykdytų stebuklų knyga. XIX a. šv. Sofijos palaikus nešė bažnytinėje eisenoje, prašydami apsaugoti Slucką nuo choleros epidemijos. Pamaldumo šv. Sofijai iš Slucko tradicija žinoma nuo XVII amžiaus, tačiau oficialių kanonizavimo dokumentų nebuvo arba jie neišliko. Todėl tik 1984 m. ji buvo oficialiai kanonizuota Maskvos patriarcho.
1930 metais šv. Sofijos palaikai buvo ištirti sovietinių mokslininkų. Šie raporte parašė, kad nors palaikai nebalzamuoti, jie nesuirę dėl natūralaus mumifikacijos proceso. Kaip retas mokslinis egzempliorius, šv. Sofija buvo pervežta į Minsko muziejų. Čia ji padarė dar vieną stebuklą – Antrojo pasaulinio karo metais, bombarduojant Minską, iš nedaugelio pastatų išliko tas, kuriame buvo paslėpti šventosios palaikai. Po karo šv. Sofija iš Slucko pagarbiai perkelta į Šv. Dvasios Soborą Minske, kur ir dabar sulaukia daug malonės prašytojų.
