DELFI jau rašė, kad tiek hitą „Šėtone, prašau“ parašę kūrėjai, tiek imigrantus palaikančius plakatus mieste su bendražygiais iškabinusi studentė Viktorija Kolbešnikova atsidūrė teisiamųjų suole – apkaltinti neapykantos kurstymu. Abiem rezonansiniais atvejais jų kalbą vertino Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto lektorius Laimutis Laužikas.
Pirmu atveju Troškūnų miestelyje gyvenantys broliai Vaidotas ir Mantas Grincevičiai bei jų pusbrolis Giedrius Sasnauskas baudžiamojoje byloje kaltinami dėl nesantaikos kurstymo dainoje „Šėtone, prašau“. L. Laužikas tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek vėliau ir teisme nurodė, kad daina „Šėtone, prašau“ nėra meno kūrinys. Baudžiamoji byla Anykščių rajono teisme nagrinėjama jau antrus metus.
Suabejojo filologo kompetencija
Išgirdęs L. Laužiko išvadą, V. Kolbešnikovos bylos procesą teisme stebėjęs Vidurio Europos universiteto doktorantas Tadas Janušauskas kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorę Gražiną Ramanauskaitę-Tiumenevienę. „Pagal viešai prieinamą informaciją, L. Laužikas yra VU Filologijos fakulteto lektorius, kuris, kaip suprantu, neturi net mokslų daktaro laipsnio ir, kartu su bendraautoriais, yra publikavęs du akademiškai kritikuotinus mokslinius straipsnius lietuvių kalbos skyrybos srityje bei kitas dvi akademiškai nereikšmingas publikacijas“, – pastebi T. Janušauskas.
Pasak T. Janušausko, akademiškumas yra visuotinai pripažintas žinių ir mąstymo, reikalingų įgyti eksperto statusą ir autoritetą, kriterijus, o akademiškumo kokybė paprastai yra apibrėžiama moksliniais laipsniais, publikacijų gausa ir kokybe kartu.
„Atsižvelgiant į tai, kad, paties L. Laužiko teigimu, jis yra parašęs triženklį skaičių ekspertinių išvadų Lietuvos teismams ar ikiteisminių tyrimų vykdytojams, o jo kvalifikacija atlikti šį darbą kelia pagrįstų abejonių, esu giliai susirūpinęs jo teikiamų išvadų, kurios gali lemti teismų sprendimus, kokybe. Atsakymą, kad teismas gali ir neatsižvelgti į eksperto išvadas, vertinu kaip niekinį, nes toks atsakymas paneigia bet kokią eksperto idėją iš pagrindų“, – laiške žurnalistų etikos inspektorei rašė T. Janušauskas.
L. Laužikas: su kalbos dalykais teismuose turiu reikalų beveik 25 metus
L. Laužikas DELFI aiškino teikiantis specialisto išvadą. „Jeigu tai yra šnekos aktas, kalbininkas, būdamas specialistas, turi kompetencijos, su kalbos dalykais teismuose turiu reikalų beveik 25 metus ir manau, kad kompetencijos šiek tiek turiu. Nagrinėti tai, ką parašo kartais neblaivus ar apsirūkęs žmogelis, akademiko kvalifikacijos nereikia“, – sakė apie tris dešimtmečius universitete dirbantis, bet daktaro laipsnio neturintis L. Laužikas.
Filologas teigia iki šiol priekaištų dėl savo ekspertizių nesulaukęs, tik jau minėtose Whydoto ir ir V. Kolbešnikovos bylose. „Kalbininkas nebūtinai turi būti išstudijavęs absoliučiai visus filosofinius niuansus. Analoginį, filosofinį pateisinimą galima rasti įvairių visuomeninių judėjimų veikloje: juos, beje, turėjo ir naciai Vokietijoje, ir bolševikai Rusijoje“, – į klausimą, kodėl profesorius G. Mažeikis V. Kolbešnikovos byloje pateikė visai kitokį plakato turinio vertinimą, atsakė L. Laužikas. Jo teigimu, teismas elgiasi išmintingai kviesdamas įvairių sričių specialistus, o paskui atsirinkdamas iš jų požiūrių.
L. Laužikas sakė nematantis jokių perkeltinių reikšmių žodžiuose „Deportuok Vyriausybę“, „Sudegink Ruklą“, tik raginimą deportuoti, ištremti, sunaikinti. „Būdamas kalbos specialistas, kuris šiek tiek išmano viešąją komunikaciją, manausi turįs kompetencijos sakyti, kad kalbos priemonėmis kurstoma destruktyviai veiklai. Nes kalbos forma ir turinys tą rodo. Jaunimas sako esantis liberalus, griežtai nepritariantis, pvz., radikaliems nacionalistų pažiūrų raiškos būdams, tačiau jis tokiomis pat priemonėmis skelbia savo tiesą. Tai yra hate speech, ratas užsidaro, tai iš esmės ir kelia rezonansiškumą“, – kalbėjo L. Laužikas.
Atlikdamas ekspertizę Whydoto byloje L. Laužikas sako padaręs išvadą, kad daina nėra meno kūrinys. Filologas sakė rėmęsis Antikos laikais iškilusia ir šiandien meno teoretikų eksponuojama tradicine estetine meno teorija. Pasak L. Laužiko, jis dainoje estetinių kriterijų neradęs, „joje jaučiama agresija, sunku suprasti kūrėjų siekius kitaip nei norą išsilaisvinti nuo visuomeninių moralinių normų ir duoti valią savo deklaruojamoms kažin ar ne liguistoms fantazijoms“.
„Tiesioginė nesantaikos, nepakantumo, tyčiojimosi ir smurto sklaida žiniasklaidos priemonėmis prieš vieną iš socialinių grupių – vaikus – yra bene vienintelė logiška teksto ir jį papildančio vaizdo interpretacija“, – apie Whydoto dainą kalbėjo L. Laužikas.
ŽTSI: pareigūnai aklai pasikliauja ekspertų išvadomis
Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovė Mėta Adutavičiūtė pastebi, kad teisėsaugos pareigūnai aklai pasikliauja ekspertų išvadomis. Žinoma, pastebi teisininkė, jie gali pasitelkti eksperto nuomonę tam atvejui, kai trūksta specialių žinių, pavyzdžiui, lingvistikos ar istorijos, ir prašyti paaiškinti kalbą būtent tuo aspektu, tačiau jie negali prašyti eksperto išaiškinti, ar konkreti kalba skatina neapykantą.
Ji atkreipia dėmesį, kad Baudžiamojo kodekso 170 str. skirtas apsaugoti labiau pažeidžiamas visuomenės grupes nuo neapykantos kalbos, kuri, jeigu valstybė neužkirstų tam kelio, galėtų išaugti į smurtinius veiksmus šių grupių atžvilgiu. Todėl neapykantos kalba ir yra baudžiama kaip visuomenei pavojinga veika. Pasak M. Adutavičiūtės, istoriškai taip jau susiklostė, kad dažniausiai nuo neapykantos kalbos kenčia mažumą sudarančios visuomenės grupės – etninės, tautinės, religinės, rasinės mažumos, homoseksualios orientacijos žmonės.
„Pastaruoju metu pasitaikė labai keistų atvejų, kai ši norma taikoma visai ne tuo tikslu, kokiu buvo priimta. Pavyzdžiui, kaip Whydoto atveju, kuris kaltinamas neapykantos kurstymu prieš vaikus kaip socialinę grupę. Nėra tokio pagrindo baudžiamajame kodekse – jis draudžia skatinti neapykantą prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl jų socialinės padėties, o buvimas vaiku nėra socialinė padėtis. Socialinė padėtis – tai asmens išsilavinimas, pajamos, jo finansinė padėtis“, – sakė M. Adutavičiūtė.
Inspektorė: Lietuvoje šios srities specialistų nedaug
Tuo metu žurnalistų etikos inspektorė G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė sako su ŽTSI pozicija nesutinkanti, nes L. Laužikas teikia lingvistinį, bet ne teisinį situacijos įvertinimą. „Lingvistinis vertinimas tik pagalba ikiteisminio tyrimo pareigūnui aiškinantis, ar konkreti informacija gali kurstyti, skatinti ir pan. Be to, ikiteisminis tyrimas (baudžiamosios bylos iškėlimas) nėra pradedamas eksperto išvados pagrindu. Ikiteisminio tyrimo institucijos eksperto išvados kreipiasi jau pradėjusios ikiteisminį tyrimą (iškėlusios baudžiamąją bylą)“, – teigiama inspektorės atsakyme.
Pagal Visuomenės informavimo įstatyme numatytą galimybę, inspektorius pasitelkia ekspertus, kurie teikia išvadas, ar viešoji informacija skatina nesantaiką dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės ir kitais pagrindais. Su L. Laužiku yra sudaryta intelektinių paslaugų teikimo sutartis.
„Komunikacinių aktų teorijos išmanymas yra reikšmingas vertinant, ar paskleista informacija išreiškiamas kurstymas, skatinimas, tyčiojimasis ar niekinimas dėl bet kokių pirmiau nurodytų pagrindų. Specialistų, turinčių žinių ir galinčių vertinti informaciją dėl kurstymo, skatinimo ir pan., Lietuvoje nedaug. (…) L. Laužiko 25 metų patirtis dabartinės lietuvių kalbos tyrimų ir ekspertizės srityje, mokslinis darbas Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje bei atliekami tyrimai ir pateikiamos specialisto išvados, susijusios su Tarnybos veikla, nekelia abejonių dėl jo, kaip asmens, turinčio specialių žinių nagrinėjamoje srityje, kompetencijos ne tik inspektoriui, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip pat teisėjams“, – teigia G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė.