Psichologas ribojimų reikalingumu neabejoja, teisininkė juos vadina pigiausiu metodu valdyti
Ribojimų reikalingumu dažnai suabejojama, o šiuo laiku suvaržymai neretam kelia pyktį. Visgi, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys mano, jog apribojimai žmogaus gyvenime prasideda nuo pirmų dienų ir yra būtini, ypač tokiomis sudėtingomis situacijomis, mat žmonės savaime nėra iki galo racionalūs:
„Dažniausiai jie neturi nei geriausios informacijos, nei gebėjimo priimti geriausią sprendimą konkrečioje situacijoje. Todėl tarpusavio susitarimai ir apibrėžimai, ką galima daryti, o ko ne, efektyviai reguliuoja mūsų elgesį.“
Buvusi Konstitucinio Teismo teisėja, Mykolo Romerio universiteto profesorė Toma Birmontienė į esamą apribojimų gausą žiūri kur kas kritiškiau: „Ribojimai yra pats pigiausias metodas kažką valdyti.“ Teisininkę stebina tendencija, kad vis plačiau kalbant apie vakcinaciją, iš valdžios ir toliau matomi nauji siekiai įvesti dar daugiau įvairių apribojimų.
Anot A. Kairio, kol kas sudėtinga pasakyti, kas kai kuriose srityse labiau paveikia visuomenę – galiojantys draudimai ar užsikrėtimo rizika.
Trys veiksniai, lemiantys žmogaus reakciją į ribojimą
A. Kairio manymu, bene sunkiausiai ištveriamas, prieštaraujantis žmogaus prigimčiai, yra socialinių kontaktų suvaržymas: „Žiūrint iš psichologinės pusės, aš tikriausiai išskirčiau socialinių kontaktų ribojimą kaip svarbiausią veiksnį kalbant apie žmonių tarpusavio santykius ir poveikį psichikai. Žmogus yra socialus gyvūnas ir jam būtinas nuolatinis kontaktas su kitais žmonėmis, tai yra mūsų prigimtis.“
Pasak VU psichologo, apskritai tai, kaip žmonės priima draudimus ar ribojimus, labiausiai priklauso nuo kelių veiksnių: draudimo teisingumo suvokimo, taip pat kultūrinės tradicijos: „Įvesti šiaurės šalyje draudimą vaikščioti nuogam yra lengviau, čia ir taip turime ilgą tradiciją. Tuo tarpu pas mus įvedant prievolę dengtis veidą moterims kaip musulmoniškose šalyse, būtų didelis pasipriešinimas, nes tai nėra mūsų kultūrinė tradicija.
Galiausiai, žmogaus reakcija į naują apribojimą, sako pašnekovas, priklauso ir nuo to, kiek tai kertasi su konkretaus asmens veikla, norais, poreikių patenkinimu: „Karantino metu turime labai sudėtingą situaciją: ribojimai dažnai suvokiami kaip pateisinami, nes turime ypatingą situaciją, bet tuo pat metu jie labai dažnai kertasi su mūsų bazinių poreikių patenkinimu ir mums svarbiomis sritimis. Todėl ir turime skirtingą visuomenės grupių reakciją į tuos pačius suvaržymus.“
Žmonių bendravimas po pandemijos: ar baimė ir suvaržymai paliks savo pėdsaką?
Ar galima tikėtis, kad po pandemijos gyvenimas grįš į priešpandeminį ritmą? T. Birmontienės manymu, vargu: „Mūsų socialinio bendravimo modelis turėtų keistis, nes dabar sutikę vienas kitą nepuolame nei bučiuotis, nei rankas spausti. Atsiranda kitas bendravimo būdas, jis tampa šiek tiek šaltesnis ir laikantis tam tikro atstumo.“ Net praėjus grėsmei, sako profesorė liks ligos baimės atspindys ir pakitę elgesio modeliai.
A. Kairys taip pat kalba apie pasikeitusį gyvenimo būdą: anot psichologo, tarpusavio bendravimas pasibaigus pandemijai didžiąja dalimi grįš į įprastas vėžias, mat žmogaus prigimtinis noras bendrauti, būti priimtam, turėti fizinį kontaktą – itin stiprus. Tuo tarpu pastovia kasdienybės dalimi liks tie sprendimai, kurie buvo priimti dėl pandemijos, tačiau pasirodė esantys pelningi, nešantys naudą:
„Tai yra galimybė sumažinti išlaidas darant nuotolinius susitikimus, galbūt dalies kelionių atsisakymas. Norėčiau manyti, kad teisiniai suvaržymai išnyks taip greitai, kaip tik įmanoma ir mes išlaikysime naudingiausius mūsų bendravimo būdus.“
Ilgalaikių neigiamų pasekmių, sako A. Kairys, galima sulaukti moterų padėčiai visuomenėje: „Tyrimai rodo, kad pandemijos metu būtent moteris susiduria su didesniu apkrovimu buityje, pareigų kiekiu. Tai, tiesą sakant, irgi siejasi su ribojimais, mokyklų uždarymu, nes vaikų buvimas namuose dažniausiai yra papildomas krūvis būtent moteriai.“
