JAV šarvuočių „Stryker“ vilkstinės pajuda iš Vokietijos ir rieda šios šalies, Lenkijos, o galiausiai ir Lietuvos keliais. Pakeliui – jokio pasipriešinimo, tik JAV vėliavomis mojuojantys vietos gyventojai. Vieninteles realias kliūtis – tokias upes, kaip Neris ar Nemunas, sąjungininkų karinė technika įveikia specialiai pastatytais pontoniniais tiltais. Viskas atrodo gražu, sustyguota, efektyvu.
Tokie vaizdai Rytų ir Vidurio Europoje tapo įprasti po 2014-ųjų, kai Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą, – siekdami nuraminti sąjungininkus rytinėse NATO sparno valstybėse amerikiečiai pradėjo operaciją „Atlanto ryžtas“ („Atlantic Resolve“), kurios metu nedidelių amerikiečių dalinių judėjimas turėjo parodyti, kad JAV pasiruošusios ne tik žodžiais, bet ir realia karine jėga atgrasyti agresorius, o jei prireiks – ir apginti sąjungininkus.
Tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad viena yra nuraminimas ir atgrasymas, o visai kas kita – reali gynyba. Silpnai šarvuoti ir menkai ginkluoti „Stryker“, kurie sudarė tuo metu JAV Armijos branduoliu tapusias brigados kovines grupes – maždaug 4 tūkst. karių mobilius dalinius, be artilerijos, tankų, sraigtasparnių paramos realaus mūšio lauke prieš agresoriaus sunkiąją techniką negalėjo tikėtis sėkmės. O ką jau kalbėti apie paramos dalinius – elektroninės kovos, inžinierių, priešlėktuvinės gynybos dalinius. Viso to prieš kelerius metus Europoje trūko net amerikiečiams.
XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais prie nekonvencinių konfliktų Irake, Afganistane ir kitur prisitaikiusi JAV armija buvo mobili ir galėjo greitai permesti lengvus dalinius, tačiau prieš lygiaverčius varžovus mūšio lauke nebuvo tinkamai pasiruošusi.
Pratybos Lietuvoje ir kitose kaimyninėse valstybėse dar labiau išryškino šias spragas: norint persikelti per gausias regiono upes reikia turėti pakankamai pontoninių pajėgumų, norint įtvirtinti perkėlą, reikia turėti pakankamai ugnies paramos, priešlėktuvinės gynybos ir priešininką slopinti iš didelio atstumo galinčių pajėgumų.
Jei viso to trūksta, teritorijos apginti, atsiimti ir priešininko įveikti nepadės jokia persvara ore. Orlaiviai – tiek pilotuojami, tiek bepiločiai, kad ir kokie būtų efektyvūs, karų nelaimi, tik padeda; ką, beje, parodė ir Kalnų Karabacho konfliktas, kurio metu netrūko daug klaidingų vertinimų, esą karą laimėjo susižavėjimą sukėlę bepiločiai orlaiviai „Bayraktar“. Visą darbą sausumoje galiausiai padaro pėstininkai, juos remianti šarvuotoji technika ir paramos daliniai.
Tokias pamokas, regis, išmoko ir ambicijomis garsėjanti JAV armija. Per Kūčias ji pristatė ruošiamą planą per artimiausius kelerius metus iš esmės modernizuoti savo dalinių struktūrą taip, kad ji ne šiaip pajėgtų kautis su lygiaverčiais priešininkais – Rusija ir Kinija, bet ir dominuoti mūšio lauke. Tam pirmiausia prireiks tankų – išties daug tankų. Būtent tai labiausiai ir neramina Rusiją.
Kremlius siūlo tai, ko pats nesirengia laikytis
Tai, kad Kremlius ne šiaip nepageidauja amerikiečių pajėgų prie savo sienų, deklaruojama jau seniai. Tačiau pastaruoju metu suformuluoti ne šiaip bendro pobūdžio, bet labai konkretūs Rusijos „pasiūlymai“ bei brukama saugumo sutartis. Ji labai aiškiai nurodo, kokių pajėgumų nenori matyti NATO narėse, kurios prie Aljanso prisijungė po 1997-ųjų, pavyzdžiui, Lenkijoje, Baltijos šalyse.
4, 5 ir 6 siūlomos sutarties punktuose kalbama apie sausumos, jūrų ir oro pajėgumus, pavyzdžiui, konvencinėmis ir branduolinėmis galvutėmis ginkluotas raketas, laivus bei orlaivius ir mobilius paleidimo įrenginius sausumoje, – to ypač bijo ir netgi atskiru punktu išskiria Kremlius.
Kartu amerikiečiai jau leido suprasti, kad šie punktai nėra priimtini nei jiems, nei sąjungininkams Europoje, mat tokios sąlygos smarkiai apriboja JAV bei NATO veiksmų laisvę, o Rusijos pajėgumams beveik jokios įtakos nedaro.
Tai supranta ir Rusija, teikdama tokius pasiūlymus, tad derybos, bent jau dėl šių punktų, nepaisant Kremliaus patikinimų, kad jokių kompromisų ar kitokių susitarimų nebus, tik šis ir joks kitas, gali būti laikomos žlugusiomis dar joms neprasidėjus.
Savotiškai tai pademonstravo ir pati Rusija: prie Ukrainos sienų ir jos okupuotose teritorijose sutelkta rusų pajėgų grupuotė iki šiol neatitraukta, o Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu prieš pat Kalėdas paskelbė, kad karinėse pajėgose Vakarų kryptimi sukurtos dvi naujos divizijos.
Apie papildomų divizijų kūrimą Rusija skelbė ne kartą – ne visada tai pasitvirtindavo, juo labiau kad dažniausiai divizijos neatsiranda iš oro, mat tai tėra esamų mažesnių dalinių sujungimas arba smarkus išplėtimas. Šį kartą, tikėtina, kalbama apie 6-osios tankų brigados iš 1-osios gvardijos armijos pavertimą divizija bei divizijos statuso grąžinimą 20-ajai motošaulių brigadai – tai pačiai, kurios pirmtako dalinių tankai 1941-aisiais buvo sutriuškinti prie Raseinių.
Naujų dalinių kūrimas, esamų stiprinimas, modernizavimas tiekiant naują ginkluotę, ypač šarvuotąją techniką, – pastarųjų metų Rusijos karinių pajėgų išskirtinis požymis. Ir visa tai daroma prisidengiant tariamu NATO „artėjimu prie Rusijos sienų“ bei „Aljanso karinės infrastruktūros stiprinimu, ypač Baltijos šalyse“, patogiai pamirštant, jog pastarosiose bei Lenkijoje dislokuotos bataliono dydžio kovinės grupės, t. y. dešimt kartų mažesnės nei daliniai, Rusijos sutelkti jos Vakarų karinėje apygardoje (kurios dalinių dydžiui, pratyboms bei perdislokavimui, kalbant apie ribojimus Rusijos pateiktuose pasiūlymuose JAV, žinoma, negaliotų).
Vakarų ekspertai bei generolai jau kurį laiką pažymi esminę detalę: nepaisant to, kad nuo 2014-ųjų NATO, o ypač JAV sustiprino savo pajėgumus rytiniame Aljanso sparne, kiekybinė Rusijos persvara Baltijos jūros regione yra pastebimai reikšminga.
Buvęs JAV pajėgų Europoje vadas, generolas Benas Hodgesas nesyk viešai skundėsi, kad jis teturi dalį tų pajėgumų, – keliasdešimt tūkst. amerikiečių karių, palyginus su Šaltojo karo laikais, kai JAV Europoje laikė kelis šimtus tūkst. karių.
Ir nors JAV administracija jau pasiuntė signalą, kad atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą atveju pirmiausia į Rytų Europą – Lenkiją, Baltijos šalis – permestų papildomų dalinių, artimiausiais metais ir be agresyvių Kremliaus veiksmų galima tikėtis didelių JAV pajėgų permainų, kurios pirmiausia susijusios su struktūriniais pokyčiais. Pastarieji apims ne tik operaciją „Atlanto ryžtas“ Europoje, bet ir visą JAV armiją, persiorientuojančią naujos kartos konfliktams.
Mobilius dalinius keičia sunkiasvorės divizijos
„„Atlanto ryžto“ paradoksas tas, kad nors daliniai dislokuojami siekiant užkirsti būsimą agresiją, rotacinės pajėgos nėra pajėgios nugalėti priešiškas pajėgas krizės Rytų ir Vidurio Europoje metu.
Šarvuotosios brigados, kurios priskirtos „Atlanto ryžtui“, nėra integruotos į NATO priešakines pajėgas Lenkijoje ir Baltijos šalyse, jos nėra ir manevrinės JAV pajėgų Europoje pajėgos“, – Vest Pointo leidinyje rašė amerikiečių karininkas Stephenas J. Greenway'us, jis jau buvo dislokuotas Lietuvoje. Savo straipsnyje pažymėjo tai, ką pabrėžia ir kiti karininkai, – svarbu ne tik tai, ką kalba Baltijos šalys apie būtinybę paversti rotacines pajėgas nuolatinėmis, bet ir fiziškai turėti daugiau šarvuotųjų pajėgumų – dalinių – su tankais, priskirtais nuolatiniais paramos vienetais, kurie galėtų ne šiaip atgrasyti potencialius agresorius, bet ir prireikus suduoti triuškinamą smūgį.
Ką tai reiškia? Anot S. J. Greenway'aus, grįžimą prie Šaltojo karo struktūrų, pritaikytų šiuolaikiniams konfliktams: pastarieji 20 metų buvo skirti nekonvencinėms kovoms, kur mažesni, mobilūs, lengviau ginkluoti daliniai, o ypač specialiosios pajėgos, buvo ypač vertinami dėl savo lankstumo, o didžiųjų galių varžybų eroje didesnę prasmę turi nesyk nurašyti vienetai – divizijos.
Būtent prie divizijų struktūros artimiausiais metais grįš JAV armija – eksperimentavimas su šarvuotomis bei „Stryker“ brigadomis turėjo savo prasmę, tačiau kai prieš lengvai šarvuotus „Stryker“ stovi rusų tankų divizija, amerikiečiams nelieka nieko kito, kaip atsakyti tuo pačiu.
Prieš Kalėdas pristatytas jau kelerius metus rengiamas planas „Waypoint 2028“ žymį aiškią ir konkrečią kryptį, kur JAV pajėgų vadovybė nori matyti armiją tarpinėje stotelėje – 2028 metais. Iki to laiko JAV armijoje dabar egzistuojantys didieji daliniai – nominalios divizijos – bus transformuotos į kelių skirtingų kategorijų (bei paskirties) dalinius.
Pristatytose skaidrėse išskiriamos penkių naujų tipų divizijos: dvi įsiveržimo iš oro divizijos – parašiutininkų ir šturmo, dvi smogiamosios – standartinė lengvoji, standartinė sunkioji ir galiausiai – įsiskverbimo divizija.
Operacijos visose erdvėse
Tokios permainos integruos dabar esančius dalinius – brigadas, atskirus batalionus ir kitus vienetus į naują struktūrą, kuri paremta daugiasričių operacijų (angl. Multi Domain Operations) principu.
Paprastai kalbant, JAV armijos reforma nėra grįžimas į Šaltojo karo laikus, kai kur sausumos pajėgose egzistavusios tankų arba šarvuotosios, pėstininkų divizijos buvo tik vienoje erdvėje, t. y. sausumoje kautis pajėgūs daliniai, kuriems buvo būtina didesnių struktūrų – korpusų arba armijų bei oro pajėgų – parama.
Daugiasritės operacijos vyksta ne tik sausumoje, jūrose ar ore, bet ir informacinėje, kibernetinėje erdvėje, netgi kosmose. JAV tokią koncepciją vysto ne vienus metus. Vienu metu vykstantys kariniai veiksmai turi būti koordinuojami, kontroliuojami procesai, o tai užtikrinančios ryšių technologijos leidžia žaibiškai keistis informacija tarp skirtingų pajėgų rūšių. Tad tankus, artileriją ar pėstininkus šiuolaikiniame mūšyje linkę nurašyti sofų ekspertai, kurie pabrėžia, kad XXI a. esą svarbesni elementai karyboje yra kibernetinės priemonės, bepiločiai orlaiviai ir išmanieji sviediniai bei raketos, gali būti ramūs – visi šie pajėgumu daugiasričių operacijų koncepcijoje yra integruoti.
Vis dėlto naujųjų daugiasričių operacijų principu paremtos divizijos neatsitiktinai turi priskirtas savo specializacijas. Pavyzdžiui, įsiveržimo iš oro divizijoms priskirta po tris pėstininkų brigadas, kavalerijos eskadroną (šarvuočiai), kovinės aviacijos brigadą (iki 48 atakos sraigtasparnių „Apache“, 38 transporto sraigtasparnių „Blackhawk“, 12 sunkiųjų transporto sraigtasparnių „Chinook“ ir dar 12 evakuacijai vykdyti skirtų orlaivių), artilerijos brigadą, inžinierių batalioną, apsaugos bei paramos brigadą, štabo batalioną. Parašiutininkų ir šturmo divizijos skirsis tik tuo, kaip atlieka operacijas, – desantuojant iš transporto lėktuvų ar sraigtasparniais, bet tai bus iš esmės tos pačios, dabar greitojo reagavimo pajėgoms priskirtos mobilios 82-oji ir 101-oji dvizijos.
Standartinė lengvoji divizija su trimis pėstininkų brigadomis, kovinės aviacijos, artilerijos, apsaugos ir paramos brigadomis, lengvųjų tankų, štabo, inžinierių batalionais bus panaši į dabar esančių pėstininkų divizijų struktūrą. Tuo metu sunkioji divizija jau turės ne pėstininkų, o dvi šarvuotąsias ir vieną „Stryker“ brigadą.
„Stryker“ brigadų struktūra nesikeičia nuo esamos, o kovinę galią ryškiai sustiprina šarvuotųjų brigadų pajėgumai – viena tokia brigada sudaryta iš trijų kombinuotų pajėgų batalionų, turinčių po dvi tankų ir dvi šarvuočių kuopas, t. y. po keliasdešimt tankų viename batalione.
Vienintelis ryškus pokytis – sunkiajai divizijai priskirtoje artilerijos brigadoje, kurioje prie esamų savaeigių vikšrinių 155 mm haubicų M109 „Paladin“ atsiras ir ratinės savaeigės haubicos, pakeisiančios tampomas M777, – tai rodo, kad net ir sunkioji divizija, amerikiečių požiūriu, turi būti kaip įmanoma mobilesnė, o tampoma arba buksyruojama artilerija šiuolaikiniame kare yra senstantis reliktas, kurio atsisako net galingą oro paramą turinčios JAV.
Įsiskverbimas persikėlus per Nemuną
Ir galiausiai – svarbiausias JAV armijos vienetas – įsiskverbimo divizija, JAV armijos sunkiausias dalinys, sukurtas išmokus pamokas per pastaruosius kelerius metus vykusias pratybas, tarp jų ir Lietuvoje.
Kai 2017-aisiais pratybose „Geležinis vilkas“ per Nerį, o po metų per pratybas „Saber strike“ per Nemuną persikėlė šimtai šarvuočių, tankų ir kitų transporto priemonių, tai tebuvo mažos demonstracijos; ko prireiktų realių operacijų metu – pirmiausia pontoninių dalinių, bet ir šarvuotųjų žvalgybos vienetų, priešlėktuvinės apsaugos, paramos, artilerijos dalinių, kurie galėtų remti didelių upių forsavimą.
Lietuvoje, kuri išvagota upėmis, įveikti tokias kliūtis visais moderniaisiais laikais, kai tik vykdavo kariniai konfliktai, buvo vienas didžiausių iššūkių bet kuriai armijai – tiltų užėmimas, jų saugojimas arba, atvirkščiai, sprogdinimas bei greita pontoninių tiltų statyba galėjo palengvinti arba apsunkinti operaciją bei lemti greitas pergales be didesnių mūšių.
Tad norint įsiskverbti į gilumą – ar pergrupuojant, sustiprinant NATO pajėgas, ar kontraatakuojant – įveikti vandens telkinius įsiskverbimo divizijai yra viena svarbiausių užduočių. Ką rodo ir divizijos pristatymo skaidrės, iliustruotos persikėlimo operacijos per Nemuną 2018-aisiais vaizdo medžiaga, – tada keli šimtai amerikiečių transporto priemonių persikėlė per didžiausią Lietuvos upę, tačiau parodomoji operacija užtruko ilgiau, nei tikėtasi, o juk tai nebuvo realūs koviniai veiksmai, kurių metu būtų galima tikėtis tiek tiesioginio pasipriešinimo, tiek netiesioginės ugnies smūgių, ką jau kalbėti, kad perkelti reikėtų ne šimtus, o tūkstančius vienetų technikos.
Tai lemia ir pačios naujos divizijos struktūra: net trys šarvuotosios brigados su trimis kombinuotų pajėgų batalionais kiekvienoje, kavalerijos eskadronas, kovinės aviacijos, artilerijos, apsaugos ir paramos brigados.
Kiekviena iš šių brigadų turės naujausią JAV techniką ir ginkluotę, pavyzdžiui, šarvuotose brigadose bus po kuopą autonominių kovinių robotų, artilerijos brigadoje – naujos kartos (padidinto šūvio nuotolio) savaeigės artilerijos sistemos M1299, kurių šūvio nuotolis siekia 70 km, apsaugos brigadoje, skirtoje saugoti įsiskverbimo divizijos užnugarį, veiks inžinieriai, karo policija bei mobilūs artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos vienetai, skirti manevriniams daliniam nuo oro antpuolių apsaugoti.
Tokiai divizijai dar bus priskirti ir atskiri vienetai iš korpuso struktūros – salvinės ugnies sistemų (MLRS ir HIMARS) batalionai, žvalgybos, elektroninės kovos, kosminių pajėgumų, ryšių, išminavimo, medicinos daliniai, o, svarbiausia, ko dabar trūksta – netiesioginės ugnies paramos pajėgumų sistema, skirta manevriniams daliniams apsaugoti nuo bepiločių orlaivių bei sparnuotųjų raketų atakų. Tokios sistemos paremtos Izraelio priešraketinės gynybos sistema „Iron Dome“ ir vietinių technologijų integracija, pavyzdžiui, priešlėktuvinių ir prieštankinių raketų „AIM-9“ ir „Hellfire“ įdiegimu, kas leidžia tiek gintis nuo antskrydžių, tiek pulti taikinius iš keliasdešimt km.
Visos šios priemonės paprastai vadinamos įgalintojais (enablers), kurie skirti padėti įsiskverbimo divizijai dominuoti visose daugiasričių operacijų erdvėse, naudojant tiek kinetines, tiek nekinetines priemones. Pavyzdžiui, dabar JAV armija Lietuvoje turi 500 karių šarvuotąjį batalioną, taip pat turi dislokavusi du žvalgybinius lėktuvus RC-12 „Guardrail“, nuolat sukančius ratus ir stebinčius elektroninę erdvę Kaliningrade bei Baltarusijoje, o įsiskverbimo divizijai būtų priskirti gerokai gausesni papildomi elektroninės kovos ir žvalgybos pajėgumai.
Artilerija bei atakos sraigtasparniai, kurių amerikiečiai šiandien Lietuvoje neturi, įsiskverbimo divizijoje vaidintų svarbiausią pradinį vaidmenį, slopinant priešininko pajėgas. Inžinieriai, kurie gali pontoniniais tiltais perkelti pirmuosius šarvuotos žvalgybos dalinius, taip pat turės pajėgumų, kurių šiandien trūksta.
Visi šie elementai jau nuo kitų metų bus diegiami pilotiniuose daliniuose – 1-ojoje kavalerijos divizijoje, 1-ojoje šarvuotoje divizijoje ir 3-iojoje pėstininkų dvizijoje, joms bus skirti skirtingi naujos kartos divizijų vaidmenys: viena taps lengvąja, kita – sunkiąja, o dar kita – įsiskverbimo divizija. Iki 2028-ųjų jau planuojama turėti visas 5 skirtingas rūšis.
Vienintelis klausimas – kur jos bus dislokuotos. Perkelti iš JAV į kitą žemyną tokio dydžio vienetą užtrunka nemažai laiko, pareikalauja daug finansinių bei kitų materialių išteklių. Tačiau JAV jau kelerius metus kalbama apie didžiųjų galių varžybas su dvejomis šalimis – Kinija ir Rusija.
Jei Kinijai atgrasyti ir galimo konflikto atveju sustabdyti pirmiausia ruošiasi JAV oro pajėgos bei laivynas, tai Europoje, kaip ir prieš 30 metų sausumoje, toliau dominuoja armija – būtent čia vystomi naujos kartos daliniai gali pasirodyti per artimiausius metus. Jei ne dabartinėse dislokacijos vietose – Vokietijoje ir Italijoje, tai, jeigu saugumo padėtis Europoje toliau išties blogės, – labiau į Rytus, pavyzdžiui, Lenkijoje arba Baltijos šalyse. Tokių atgrasymo priemonių čia dar nebuvo matyti.