Ji su kitais namiškiais ir talkininkais kasa bulves. Į svečius įsiprašiau todėl, kad niekas daugiau be jos negali papasakoti apie Papę tais laikais, kai mes, lietuviai, šio kaimo ant jūros kranto dar nebuvome atradę ir čia gyveno vien latviai.
Nors šeimininkę užklupau neperspėjusi, darže ji dirbo pasipuošusi – ausis puošė kabantys auskarai, ant kaklo – karoliai, o kai vėliau važiavome į už poros kilometrų nuo jos esančias senas kaimo kapinaites, ne tik persirengė, bet dar įsisegė ir gintarinę sagę.
Irmos Kergalvės namo stogas, kaip ir būdinga tiems kraštams, dengtas nendrėmis. Žinoma, jos nebe tokios gražios kaip naujųjų sodybų, bet stogu ji nesiskundžia – lietaus nepraleidžia, audras atlaiko.
Ji turi didžiulį daržą, gėlyną prie namelio, dalį jai priklausančios žemės yra paskyrusi kempingui, be to, augina pulką vištų, ančių, žąsų, arklį, ožkų, avių, iš kurių vilnos šaltais ir tamsiais rudens ir žiemos vakarais mezga kojines. Kojines mielai perka vasarojantys lietuviai.
Žvejo šeimos gyvenimas
Ji prisimena, kaip tėvas beveik kasdien, bet kokiu oru plaukdavo į jūrą. Kartais iš jūros grįždavo tik kitą dieną. Mama, namų šeimininkė, žvejo žmona, prižiūrėdavo vaikus – dukrą ir sūnų, gamindavo valgį, tvarkydavo žuvies kvapo prisigėrusius tinklus kitam žuvavimui ir laukdavo iš jūros grįžtančio vyro. Kartais – labai neramia širdimi, nes Baltija dažnai būdavo pasišiaušusi ir yra pasiglemžusi ne vieną žveją.
Žvejyba nebuvo pelninga, žvejų šeimos vos sudurdavo galą su galu. Irma prisimena, kaip tėvas pakinkydavo arklį, visi sėsdavo į vežimą, priskraudavo dėžių su menkėmis ir plekšnėmis ir dardėdavo iš kaimo į artimiausią miestelį Rucavą parduoti laimikio. Žuvies kainos nebuvo didelė. Už gautus pinigus mama pirkdavo cukraus, miltų. “Oi,oi, kaip vargingai gyvenome!”, - dejuoja moteris.
Latvijos nepriklausomybės laikais tėvas talkino prižiūrint Papės švyturį. Atėjus sovietams, neturtingam žvejui tai atsirūgo – jį ištrėmė į Omską, kur jam teko praleisti beveik ketverius metus. Mama su vaikais liko gyventi savo namuose, bet 1944 metais, kai Papę užėmė raudonoji armija, motina su vaikais buvo išvaryta iš namų. Į savo namelį jie grįžo po metų, 1945 metų gegužės –ąją, kai buvo paskelbta apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą.
Pokaris Papės gyventojams nebuvo toks sudėtingas, apie kokį pasakoja tada gyvenusieji – aplink didelių miškų nėra, tad jie gyveno gana ramiai. Partizaninio pasipriešinimo dalyviai veikė ir juos medžioje stribai siautėjo tolėliau, aplink Rucavą.
Į Papę – tik su leidimais
Į Papę įvažiuoti buvo draudžiama, ji buvo uždara, reikėdavo gauti specialų leidimą. Juos išduodavo ne visiems, leidimus turėjo ir patys Papės gyventojai. Pasieniečiai tikrindavo leidimus prie Papės ežero kanalo į jūrą, prie tilto.
Toje vietoje, kur stovi Irmos Kergalvės vienkiemis, į pajūrį apskritai nebuvo galima kelti kojos. O kitos atkarpos būdavo grėbstomos ir žmonėms draudžiama lankytis paplūdimyje nuo 22 iki ryto 8 valandos. Pasieniečiai pakinkydavo arklį su akėčiomis ir grėbstydavo smėlį. Kartą jos sodyboje viešėjo svečiai su vaikais. Mergaitės, niekam nematant, išbėgo į paplūdimį. Pastebėję pėdas smėlyje, tuoj pat prisistatė pasieniečiai su pėdsekiu šunimi, teko aiškintis, kas ir kaip.
Nuo tų laikų yra išlikusios laivų kapinės jūroje. “Kartais lėktuvai skrisdavo taip žemai, kad net žemė drebėdavo. Kartą melžiau karvę, kai jie atlėkė, tai net abi su karve pritūpėme, kaip baisu buvo. Praskrido virš pat galvų. O kartą liepsnos pasirodė virš Papės ežero, rodės, kad visas ežeras dega”, - prisimena ji.
Gyvenimo aplinkybių suvesti, gyventojai ir armijos kareiviai susidraugaudavo. Irma džiaugiasi, kad kareiviai neatsisakydavo pavežėti iki Rucavos apsipirkti, svarbiausių reikalų sutvarkyti. Ji augino kiaules, kurių mėsą ir jos produktus jie mielai pirkdavo, nors sovietmečiu į Papę kartą per savaitę užsukdavo autoparduotuvė, kurioje būdavo galima nusipirkti būtniausių produktų.
Lietuviai pasirodė aštuntajame dešimtmetyje
Pirmieji lietuviai (daugiausia Kauno gyventojai) namus Papėje pradėjo pirkti prieš trisdešimt penkerius metus. Irma pasakoja: “Dabar čia mūsų, senųjų latvių gyventojų, liko ne daugiau kaip penki procentai, visus kitus namus išpirko lietuviai. Ir mums gerai - jei ne lietuviai, Papė būtų visai sunykusi. Jaunimas čia gyventi nebenorėjo, kaime liko vieni senukai, jų trobelės po truputį griuvo, gyvenimas stojo. O dabar Papė vėl gyva. Visą vasarą verda gyvenimas, privažiuoja lietuvių atostogauti. Kai kurie į savo sodybas atvažiuoja ir žiemą. Ir mums smagiau”.
Irma juokaudama sako, kad baisiausia jų kaimui buvo ne rusų, ir ne lietuvių okupacija, baisiausia buvo viena 1967-ųjų spalio diena. Diena, kai Papėje lijo plekšnėmis.
Tada kilo baisus uraganas, dangus maišėsi su žeme, vėtra su šaknimis rovė medžius, keliukas, skiriantis Papę į dvi dalis, buvo nusėtas iš jūros atsviestomis plekšnėmis, laivai lyg žaisliniai per kanalą iš jūros sustumti į Papės ežerą. Iki šiol senieji gyventojai negali pamiršti tos siaubo dienos.
Sveikatos teikia jūra
Senoji Papės gyventoja jau turi išsirinkusi vietą tose pačiose senose kapinaitėse, kur ne vieną šimtmetį laidojami visi Papės gyventojai, palaidoti jos tėvai ir sūnelis.
“Taip ir liksiu visiems laikams prie jūros, - sako ji, - iš Papės, savo vienkiemio, nenorėčiau niekur išvažiuoti. Man čia geriausia. Mes – jūros žmonės. Nuolat turiu jausti jūros kvapą, girdėti ošimą, kaip lengva kvėpuoti. Nei jūra, nei jos audros man nebaisios. Mano namus saugo kopa. Esu įsitikinusi, kad jūrai turiu būti dėkinga už tai, kad nesergu peršalimo ligomis, bronchitais”.
Tėvas ją mokindavo, kaip stebint jūrą, atspėti, koks kitą dieną bus oras. Iš kur plaukia balti debesys – iš ten pūs vėjas. Jei saulė leidžiasi į debesis, keisis oras. Dažniausiai vėjas pučia nuo jūros, iš vakarų ir jis nebūna toks šalta, kaip šiaurys.
Šaltomis žiemomis būna ir taip, kad nemažas jūros plotas užšąla, pavasarį susidaro didžiulis kalnas ledo. Irma nuo vaikystės prisimena pasakojant, kad kažkada buvo tokia šalta žiema, kad ledu buvo galima važinėtis, bet tai pasakiusi iš karto priduria: “Nežinau, ar taip galėję būti”.