Lietuva čia išskirtinė, mat mojuodama tariamu jos valstybingumu, Maskva pasiekė daugelį savo strateginių tikslų, teigia Lietuvos istorijos instituto mokslininkas dr. Česlovas Laurinavičius.
Tokiomis įžvalgomis jis pasidalijo Seime, konferencijoje „1944 metai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse: okupacijoms besikeičiant“.
„Kremlius Lietuvos atžvilgiu iš esmės turėjo vieną tikslą – susigrąžinti Lietuvą į savo absoliučios valdžios domeną. (…) Vienintelė objektyvi kliūtis tebuvo vokiečių kariuomenė, dėl kurios įveikimo 1944 m. praktiškai nebuvo jokių abejonių“, - kalbėjo Č. Laurinavičius.
Pasak jo, geopolitinis kontekstas tuo metu visiškai tiko Kremliaus planui. Anot jo, prie to prisidėjo ir 1941 m. Sovietų sutartis su Anglija. „Ta sutartis buvo „strateginio bendradarbiavimo“. (…) Sutartis, kurioje nieko nepasakyta apie sienas ir jų pripažinimą“, - tęsė Č. Laurinavičius.
Anot jo, galėjo atrodyti, kad tokia sutartis Baltijos šalių klausimą „paliko atvirą“. „Šita sutartis, kaip tik priešingai, sudarė pačias palankiausias aplinkybes Raudonajai armijai judėti į Vakarus“, - teigė mokslininkas.
Pasak jo, Londonas šia sutartimi įsipareigojo net dvidešimčiai metų. O sykiu britai pamažu numojo ranka į Baltijos šalių ir Lenkijos ateitį.
„Tuoj po tos sutarties prasideda suspendavimas ir iš esmės naikinimas Baltijos valstybių atstovybių Londone. (…) Jungtinė Karalystė atsisakė remti Lenkijos planus (dėl valstybingumo atkūrimo – DELFI)“, - teigė Č. Laurinavičius.
Istoriko žodžiais, vėliau Winstonas Churchillis pats iš esmės pasiūlė tokį Lenkijos valstybės modelį, kokio norėjo Josifas Stalinas.
Anot jo, sovietai po sutarties pasirašymo pradėjo braižyti būsimą Europos žemėlapį pagal savo viziją, o britai „iš esmės rėmė“ šį procesą. Esą tai rodo ir gana vangūs britų prieštaravimai vėlesniems Maskvos ekscesams.
Pasitelkė „Lietuvos veiksnį“
„Kai lenkai tai sužinojo, jiems buvo šokas (…) Rytų Prūsija ir Vilnius atitenka Sovietų Sąjungai. Su „Lietuvos potekste“: kad tai Lietuvos interesas“, - teigė mokslininkas.
Anot jo, sovietai deklaravo reikalaujantys „tik to, kad priklausė Rusijos imperijai“. „Ir kaip tik dėl to nei JAV diplomatija, nei Didžiosios Britanijos diplomatija nematė didelio reikalo prieštarauti“, - aiškino Č. Laurinavičius, pridurdamas, kad Vakarams „saugumo požiūriu tai atrodė pakankamai logiška ir pagrįsta“.
Okupacijos proga – Lietuvos himnas
Mokslininkas taip pat pažymėjo, kad sovietinė propaganda artėjant antrajai sovietų okupacijai Lietuvoje pylėsi it iš gausybės rago: nuo istorijų apie su naciais kovojančius lietuvius didvyrius iki nuolatinio kartojimo, kad Vilnius tik sovietų dėka priklauso Lietuvai. Kiek kita situacija – dėl Klaipėdos. Istoriko nuomone, Kremlius dėl uostamiesčio priskyrimo sovietinei Lietuvai apsisprendė gerokai vėliau.
Pasak jo, „Tiesos“ laikraštyje prieš antrąjį sovietų įžengimą į Lietuvą netgi dingo stereotipai apie „lietuvių liaudį“, „proletarų valdžią“ ir t.t. Jas pakeitė tezės apie „lietuvių vienybę“. „Kada Raudonoji armija užima Vilnių, per Maskvos radiją groja Lietuvos himnas“, - sakė Č. Laurinavičius.
Taip, istoriko žodžiais, sovietai bandė paruošti dirvą kiek įmanoma sklandesniam Lietuvos okupavimui. Vis dėlto tai nepavyko, ir prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas okupantams.
Č. Laurinavičius, Kremlius tarptautinėje arenoje naudojosi „Lietuvos valstybingumo butaforija“, kuri pačiai tautai, nepaisant visų propagandos mašinos darbų, buvo nepriimtina.