„Prieš Lietuvą yra vykdomas hibridinis karas, todėl mums reikia veikti išvien“, – jau nesyk kartojo po pasienį ir savivaldybes, kur priglausti nelegalūs migrantai kelias savaites skrajojanti Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Tačiau tokie ir panašūs abstraktūs pareiškimai rodo, kad greitų netikėtos migrantų krizės sprendimo būdų tikėtis neverta. Neeilinė Seimo sesija, kariuomenės pasitelkimas, diplomatinių susitarimų su Iraku ir Turkija paieškos, galiausiai ir papildomų spygliuotos vielos užkardų tiesimas – visa tai tėra laikini, riboto poveikio sprendimai.
Dabar jau sutariama, kad atmetus radikalius ir viešojoje erdvėje vis garsiau skambančius sofų ekspertų pasiūlymus – nuo pasienio minavimo, migrantų šaudymo ir sanatorijos „Belarus“ arba Lukiškių kalėjimo užpildymo laukia ilgas, varginantis krizės suvaldymo kelias. O apie ilgalaikes pasekmes – problemas, susijusias su migrantų stovyklomis, dalies žmonių deportaciją, netgi galimą dalies jų integravimą viešai dar net nekalbama. Dabar užduotis paprasta: stabdyti srautą.
Ir nors numatyti tokią krizę dar prieš metus vargu ar kas galėjo, kyla vis pikčiau reiškiamų klausimų: kaip iš viso ne tik Lietuva leido sau tokį aplaidumą pasienyje? Kur ir kaip buvo naudojamos ES lėšos stiprinti išorinę Bendrijos sieną su šalimi, kurią ne pirmus metus (o nuo 1994-ųjų) valdo tulžingu elgesiu garsėjantis diktatorius – Aliaksandras Lukašenka? Ir tai yra klausimai ne vien Lietuvai, bet ir visai ES, kurią ne vienerius metus maustė Baltarusijos režimas.
ES Baltarusijai skyrė milijonus eurų
„Baltarusija netaps „pamazgų duobe“ neteisėtiems migrantams“, – sakė A. Lukašenka. Jei kas mano, kad tai tėra jo pareiškimas nuskambėjęs tik šią savaitę, tai klysta – tokie žodžiai buvo tarsi ištraukti iš lentynos. Lygiai taip pat A. Lukašenka kalbėjo 2017-ųjų pradžioje.
„Noriu pabrėžti, kad jokios pamazgų duobės negali būti. Mums svetimi migrantai nereikalingi“, – tų metų sausį kalbėjo A. Lukašenka. Tiesa, proga tokiam pasisakymui buvo kiek kitokia, nei dabar.
Dar 2016-siais atšilę ES ir Baltarusijos santykiai po to, kai A. Lukašenkos režimas paleido politinius kalinius bei eilinės Minsko santykių krizės su Maskva Baltarusijai tapo eiline proga išmelžti pinigų.
Tuomet Europos Komisija pažadėjo skirti 7 mln. eurų Baltarusijai kartu su tarptautine migracijos organizacija „įgyvendinant nereguliarios migracijos valdymo strategiją“, kitaip sakant spręsti migrantų problemas.
Už šiuo pinigus nutarta įkurti naujus arba renovuoti senesnius „migrantų laikino sulaikymo ir apgyvendinimo centrus“. Įvardytos ir tokių centrų vietos – Gomelyje, Lydoje, Novapolocke ir Vitebske. Tai buvo ne pirmas ir nepaskutinis ES projektas, siekiant stiprinti Baltarusijos gebėjimus riboti migrantų srautus – anksčiau už 2,2 mln. eurų iš ES Baltarusija pirmiausiai susiremontavo pasieniečių rengimo centrą Smurgainyse.
Už 7 mln. eurų nuo pernai iškilo naujas pastatas Novapolocke, kuris, skirtingais duomenimis, gali talpinti nuo 50 iki 200 migrantų. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė netgi įspūdingesni skaičiai – esą Baltarusija pajėgs priimti iki 10 tūkst. migrantų. Tuomet Rusijos žiniasklaida, pirmiausiai Kremliaus ruporas „Sputnik“ išsijuosę rašė, kad ES finansavo tokius projektus, tiesa, įdomu tai, kad šių metų gegužę, prieš pat migrantų krizę Lietuvoje, šie tekstai buvo redaguoti.
Ir nors tais metais baltarusiai pripažino, kad nelegalių migrantų srautas buvo prislopęs, iš kelių tūkstančių migrantų sulaikymo centruose besiglaudžiančių nelegalių, be pilietybės ir prieglobsčio pasiprašiusių asmenų pernai teliko apie 500, beveik tūkstantis buvo deportuota.
Tačiau padėtis kardinaliai pasikeitė pernai po protestų prieš A. Lukašenką ir jo režimą, eilinį kartą suklastojusį prezidento rinkimus. Jau rudenį žiauriai protestus malšinusios režimo pajėgos sulaikytųjų neturėjo kur dėti.
Tuo metu Lenkijai ir Lietuvai kaltinimų tariamų provokacijų rengimu pasienyje, teritorinėmis pretenzijomis ir galimais teroro aktais nuo pernai ne vieną pažarstęs A. Lukašenka pasirinko konflikto eskalacijos kelią, atvedusį jį prie sankcijų.
Tiesa, ES lėšos Baltarusijos pasienio stiprinimo projektams jau įsisavintos, nepaisant dar pernai nevyriausybinių organizacijų pateiktų įrodymų, kad baltarusių pasieniečiai grubiai elgiasi su sulaikytais migrantais ir už ES pinigus įrengtas patalpas naudoja ne pagal paskirtį.
„ES politika yra spręsti migracijos problemas, perkeliant migrantus į trečiąsias šalis ir Baltarusijos atveju taip yra. ES linkusi mokėti pinigus režimams, suteikti jiems technologijas“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Laurynas Jonavičius, pasidalijęs ir kitais ES finansuotais projektais, kuriuose matoma įranga, įsigyta Baltarusijos.
„Lukašenka tą supranta, bando tuo manipuliuoti ir žaisti. Čia kaip su politiniais kaliniais – prisirenki jų daug ir pardavinėji kaip demokratizaciją. Tai tas pats su migrantais: nestabdydamas įvažiavimo ir gaudamas pajamas jais manipuliuoji, ta tendencija akivaizdi. O ar Europa pasimokys – pamatysime, norėtųsi tikėti, kad nelips ant to paties grėblio“, – vylėsi ekspertas.
Testas Lietuvai prieš „Zapad“
Tuo metu kitas politologas, karybos studijų dėstytojas Deividas Šlekys iš to paties TSPMI atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje jau ne kartą nuskambėjusi frazė „hibridinis karas“ bei migrantų krizės sąsajos su rugsėjį vyksiančiomis Rusijos ir Baltarusijos karinėmis pratybomis „Zapad“ neatsitiktiniai.
Sukurti chaosą pasienyje ir juo pasinaudoti kaltinant „neteisėtas ginkluotas grupuotes“ – toks scenarijus išbandytas dar 2017-ųjų pratybų „Zapad 2017“ metu. Tiesa, tai nereiškia, kad migrantų krizė būtinai yra susijusi su šiemetinėmis pratybomis ir nereiškia, kad laukia neišvengiama reali konfrontacija pasienyje tarp Rusijos ir Baltarusijos su NATO šalimis – pirmiausiai Lietuva ir Lenkija.
Čia visą vaizdą mato ir kiti sąjungininkai – virš Lietuvos ratus nuolat suka JAV žvalgybiniai orlaiviai, pavyzdžiui E-8C J-STARS, kuris būdamas 10 km aukštyje virš Kauno gali sekti judėjimą sausumoje visame Lietuvos-Baltarusijos pasienyje.
O elektroninės žvalgybos lėktuvai gali perimti baltarusių KGB, pasieniečių ir su jais, kaip įtariama, bendradarbiaujančių nusikalstamo pasaulio atstovų pokalbius, sekti jų maršrutus, taip įrodant A. Lukašenkos vaidmenį migrantų krizėje. Bet net jei šia informacija ir būtų dalijamasi su Lietuva – ką tai keičia?
„Dabar Lukašenkai niekas negali nieko padaryt, išskyrus Rusiją. Surasi įrodymus, kad kažkoks Lukašenkos pusbrolio draugas turi pusbrolį Irake, kuris organizuoja keliones ir iš jų pelnosi, o kas iš to? Lukašenka jau pažeidė visus įmanomus žmogaus teisių susitarimus, principus ir sėdi valdžioje, čia yra problema“, – teigė L. Jonavičius.
„Lieku prie minties, kad nei Baltarusija, nei Rusija nenori karinio konflikto čia, jos turi savų reikalų, tad labiau mus provokuos, o mums reikia išlaikyti šaltas galvas.
Kita vertus, mes nuo 2014-ųjų kalbame apie hibridinį karą, pasirengimą jam ir kokį pasirengimą turime? Blogai. Užsižaidėme su kibernetiniu, informaciniu saugumu, grėsmėmis, taip, tai svarbu, bet materialius dalykus pamiršome – pasieniečiai su kalašnikovais, nėra tvoros.
Kur žiūrėjo visos vyriausybės? Gal ne metas dabar ieškoti kaltų, nes dega problema, bet akivaizdu, kad nepasiruošta“, – teigė D. Šlekys. Jis priminė, kad tokią migrantų krizę dar 2015-siais pasienyje su Norvegija sukėlė Rusija, kai iš šios dviračiais plūstelėjo nelegalūs migrantai. Iš viso norvegams teko priimti apie 5,5 tūkst. migrantų, daugiausiai sirų, bėgusių iš pilietinio karo purtomos šalies ir per Rusiją atsidūrusių atšiauriame pasienyje su Norvegija.
Galiausiai norvegai deportavo tik kelias dešimtis sirų atgal į Rusiją, kurie jie turėjo leidimą gyventi, o iš viso Norvegijoje glaudžiasi virš 30 tūkst. sirų pabėgėlių, keli tūkstančiai skinasi kelią gauti nuolatinį prieglobstį mat, kitaip nei Danija, Norvegija nelaiko Sirijos saugia šalimi grįžti.
Jam antrino ir Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius, kuris pažymėjo, jog Baltarusija, kartu su A. Lukašenkos virveles tampančiu Kremliumi, pirmiausiai testuoja Lietuvą.
„Jie testuoja mūsų sieną. Tai ir vykdoma karinė žvalgyba, kuri skirta ne potencialiam karui, ne tankams, o tolesnėms hibridinėms operacijoms, provokacijoms, tai testavimas“, – teigė ekspertas. Patys migrantai, kurie plūsta iš Baltarusijos to, tikėtina, nė nesupranta. Tačiau pralaidesnis sienos ruožas, Lietuvos pasieniečių reagavimo laikas, būdas, galiausiai centrinės valdžios, atskirų politikų, visuomenės reakcijos ir nuotaikos yra žvalgybinės informacijos lobis Baltarusijos KGB. Kada ir kur Lietuva pasieks ribą? Kas pirmas palūš, neatlaikys – visa tai gali būti naudinga ateityje.
O tai, kad Lietuva, nepaisant kalbų ir pasiruošimo hibridiniams scenarijams nuo 2014-ųjų taip ir nepasiruošė, anot M. Laurinavičiaus, reikia pripažinti kaip realybę.
Kita vertus, anot L. Jonavičiaus, dabar kalbėti apie Lietuvos nepasiruošimą yra lengva.
„Nežinau, kuri valstybė visas grėsmes įvertina. Ruošiantis reikia modeliuoti, prognozuoti grėsmes. Nežinau, kiek tai daroma praktiškai, bet kitas dalykas yra finansiniai, praktiniai gebėjimai. Pavyzdžiui, 2015 m. vyko santykių atšilimas su Baltarusija ir paskelbti, kad šimtai milijonų bus skirta sienai su Baltarusija, kai reikia pensijas didinti? Čia jau politiniai niuansai“, – priminė L. Jonavičius.
Ne mažiau svarbu ir tai, kas bus daroma dabar bei kokios bus to pasekmės. Premjerė Ingrida Šimonytė jau įvardijo, kad bus stiprinama valstybės siena, kariuomenė padės įrengti spygliuotos vielos – koncertinos užtvaras. Tokias užtvaras per 2015-2016-ųjų migrantų krizę Pietų ir Vidurio Europoje buvo įrengusios kelios šalys, tarp jų Vengrija, Graikija.
Jos susilaukė priekaištų ir net kaltinimų iš žmogaus teisių aktyvistų už neva žvėrišką elgesį su migrantais – nepaisydami skustuvo ašmenų aštrumo vielos tūkstančiai migrantų bandydavo įveikti ir šias užtvaras – vieniems jos palikdavo baisias žaizdas, kiti sėkmingai prasmukdavo. Panašaus triukšmo galima tikėtis ir Lietuvoje, jei nors vienas migrantas bus sužalotas – teks padengti ne tik gydymo išlaidas, bet ir teisintis prieš įvairias organizacijas.
Lietuvai teks žaisti aukštesnėje lygoje
Bet tai tėra niekai palyginus su tuo, kas dabar laukia Lietuvos diplomatijos. Viešai Lietuva užsitikrino ES paramą – Lietuvoje ją žadėjo ir EK vadovė Ursula Von der Leyen ir Charles'is Michelis. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis jau patvirtino, kad dėl migrantų srautų valdymo kitą savaitę bus tariamasi su Iraku – į Bagdadą planuoja vykti pats ministras.
Tačiau ir šiuo atveju bet kokį galimą susitarimą ekspertai nors ir sveikina, o kartu vertina ir skeptiškai – lietuviams gali trūkti patirties, žinių, geopolitinio svorio, ir ES vadovams irakiečiai gali pažadėti, ką nori.
„Kaip užtikrinti laikytis susitarimų valstybei, kuri net nevaldo savo teritorijos?“, – apie Iraką kalbėjo L. Jonavičius.
Lietuva, anot D. Šlekio dar gali ir net turi svarstyti ir radikalų variantą, kurio niekada viešai nepripažins, bet kurio gali tekti griebtis.
„Vien per ES kanalus diplomatija neveiks. Didysis žaidimas vyksta, kai su visais šnekiesi ir labai paprastai – pasiimi lagaminą pinigų, skrendi ir sakai, kokios paslaugos prašai. Suprantame, kad Irake realiai valdo karinės-politinės grupuotės, tai amerikiečių paklausti, kas iš tiesų yra tie sprendimų priėmėjai Irake, kas, pavyzdžiui, kontroliuoja Bagdado oro uostą?
„Kai kalbėdavome apie migrantus, atrodė tolimas dalykas – tai tebuvo pusiau akademinė diskusija apie žmones Somalyje, Irake, Afganistane. Kas būtų, jeigu būtų, bet negalvojome praktinėmis kategorijomis – nuo procedūrų, finansinių įsipareigojimų iki kompetencijų ir dabar tie dalykai jau fiziškai pas mus, jie virsta realia politika ir mes turime mokytis.
Tai žinutė paprasta: tai nevyksta politinių institucijų koridoriuose, todėl riekia išmokti, kaip žaidžiamas tas žaidimas ir be to krepšio pinigų grynaisiais. Tai globalaus skaudaus pasaulio realybė ir brangi pamoka. Esame priversti išeiti iš Europos, mąstyti ne įprastinėmis biurokratinėmis kategorijomis, tikiuosi, kad Lietuva šią pamoką atlaikys.
Įžengėme į didžiąją lygą, pabėgėliai nedings pusę metų, turėsime nuolatinę nemažą pabėgėlių stovyklą, neužteks diplomatinio kalbėjimosi. Tai ne Afganistanas, ne Irakas, tai mūsų teritorija, reikia išmokti žaisti. Gerai, kad šnekamės su Bagdadu, bet to neužteks, reikia, kad G. Ladsbergis šnekėtų su amerikiečiais, turkais“, – pažymėjo D. Šlekys.
Bet vėlgi – apie ką ir dėl ko kalbėtis – kodėl amerikiečiai norėtų veltis dėl tokios, palyginus su kitomis degančiomis krizėmis, nedidele problema ir kaip įtikinti Bagdadą? Ir kas gali garantuoti, kad irakiečiai laikysis susitarimų, netgi ne visai legalių.
O juk ir tada galiausiai gali nusvirti rankos: Irakas tėra vienas migrantų šaltinių – net jei amerikiečiai prispaustų Bagdadą arba lietuviams kartu pavyktų „patepus“ įtikinti reikiamus asmenis Irake, kad lėktuvai į Minską iš Bagdado tiesiog nebekiltų dėl „techninių problemų“, A. Lukašenkai atsiveria platus pabėgėlių-migrantų pasaulis, kur gali skraidyti į ES neįleidžiamos „Belavia“ avialinijos – nuo Sirijos iki Libijos ir Somalio ar Afganistano, kurių niekam prispausti nepavyks, o norinčiųjų patekti į ES bus tūkstančiai.