Jei iki šiol iš oficialių NATO šalių lyderių, sprendimų priėmėjų, kitų pareigūnų dažnai buvo galima išgirsti nuraminimų, patikinimų ir panašią retoriką, kuri dominavo kone kiekviename Aljanso ar dvišaliame susitikime, tai paraleliai vykę pasirengimai praktiškai įgyvendinti pažadus „ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“ turėjo tapti tokios retorikos vizualia demonstracija.
Kiekvienose NATO pratybose nuo 2022 metų ypač išskiriamas dėmesys kolektyvinei ir teritorinei Aljanso narių gynybai turėjo tarsi akcentuoti, kad po NATO šalis judančios ir besitreniruojančios pajėgos su technika pirmiausia yra atgrasymo signalas, galios demonstracija, skirta Rusijai: nė nebandykite to, ką, nepaisydami visų Vakarų įspėjimų, pradėjote Ukrainoje.
Bet to nebeužtenka. Karas Ukrainoje akivaizdžiai parodė, kad nepaisant visos Vakarų paramos, visų Rusijai pridarytų nuostolių, ji ne tik nepralaimėjo, bet ir nesijaučia atgrasyta. Netgi priešingai – Kremlius visais kanalais toliau svaičioja apie visos Ukrainos sunaikinimą, laido agresyvias užuominas bei ketinimus įgyvendinti savo retoriką – kariauti prieš NATO ir ją įveikti.
Dar daugiau, išryškėjusios Vakarų silpnybės – ne tik valios, savalaikių sprendimų priėmimo trūkumas, bet ir sumenkę gebėjimai kariauti didelio intensyvumo konfliktą, kai trūksta ginkluotės, įrangos, šaudmenų bei žmonių, kurie pajėgtų realiame šiuolaikiniame mūšio lauke, o ne popieriuje ar simuliacinėse pratybose įveikti rusišką karo mašiną, pasėjo daug abejonių.