Kaip partijos senbuviai turi priimti ateivį?

Paaukoti savo partijos narių įdirbį ir užleisti vietą sąraše ateinančiam garsiam vardui yra trumparegiška, mano politikos apžvalgininkė Jurga Tvaskienė. Politologas Vytautas Dumbliauskas teigia, kad politikas, norėdamas išlikti, turi ieškoti komandos: „Politikoje po vieną nepažaisi. Tik tokie politikai kaip Julius Veselka galėdavo išsikelti patys ir laimėti be konkurencijos.“

Parlamentaras Andrius Mazuronis šių metų sausį paliko partiją „Tvarka ir teisingumas“ (TT) bei TT frakciją Seime. Tuomet teigęs, kad neatmeta galimybės apskritai trauktis iš politikos, balandį jis prisijungė prie Liberalų sąjūdžio (LS). Kaip vertinti ateivius iš kitų partijų, ir kokią vietą A. Mazuronis galėtų ir turėtų užimti LS?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Dumbliauskas teigia, kad dėl to spręs liberalai, tačiau vietos pirmame sąrašo dešimtuke A. Mazuronis esą neturėtų tikėtis. „LS turi savų žmonių, kurie dirba partijoje, tai už ką jam vieta dešimtuke? Manau, partijoje dėl to kiltų pasipiktinimas. Žinoma, A. Mazuronis gali pasireikšti dabar būdamas Seime, frakcijoje. Visiškai įmanoma, kad patys partijos nariai netgi norės, kad jis būtų pirmame dešimtuke, bet tikrai ne už kažkokius nuopelnus, kuriuos jis turėjo R. Pakso partijoje“, – mano V. Dumbliauskas.

Savo ruožtu ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas Vobolevičius primena, kad LS nemažai savo lyderių yra išsiuntęs į aukštus postus savivaldybėse bei Europos Parlamente (EP): „Eiliniams partijos nariams netgi reikia, kad partiją į rinkimus vestų ryškūs lyderiai – taip sukuriamos vietos parlamente mažiau ryškioms asmenybėms. Jie, racionaliai siekdami savo interesų, galėtų sutikti užleisti poziciją pirmosiose gretose ką tik atėjusiam blizgiam lyderiui.“

Pasak V. Dumbliausko, A. Mazuronio atėjimas į LS pastariesiems tikrai nepakenks, nes „šis politikas turi duomenų“. „A. Mazuronis turi galimybių patekti į partijos elitą, nors ten tokių kaip jis jaunų, protingų, gabių vaikinų ir merginų yra sočiai“, – tęsia MRU docentas.

Politikos apžvalgininkė J. Tvaskienė svarsto, kad senbuviai partijoje turi pagrindo piktintis, jei nauja asmenybė staiga gauna išskirtines sąlygas. „Nebent būtų taip, kad partija pati nėra užsiauginusi lyderių, ką savo elgesiu bandė demonstruoti konservatoriai – pažiūrėkite, kiek jie ieškojo kandidato tiesioginiuose mero rinkimuose sostinėje. Taip pat galime prisiminti istoriją su Remigijumi Aču, kuris išdidžiai trenkė partijos „Tvarka ir teisingumas“ durimis, bet paaiškėjo, kad didele asmenybe jis greičiausiai laikė tik pats save, nes kitos organizacijos jo nepanoro“, – LRT.lt kalbėjo J. Tvaskienė.

Pavyzdžių, kai parlamentarai vieną partiją keičia kita, Lietuvos politinėje padangėje netrūksta. Štai 2002-aisais, iki tol buvęs socialdemokratu, Rimantas Jonas Dagys prisijungė prie Tėvynės sąjungos. „R. J. Dagys atėjo iš visiškai kitos politinės stovyklos. Žmogus, matyt, neatrado savęs socialdemokratų srovėje, ir dabar geriau jaučiasi su konservatoriais“, – teigia V. Dumbliauskas.

Tuo metu 2011-aisiais Artūras Paulauskas kartu su visa Naująją sąjunga prisijungė prie Darbo partijos (DP) ir tapo vienu iš 14-os Darbo partijos pirmininko pavaduotojų. „A. Paulauskas neturėjo kur dingti. Turėdamas įspūdingą biografiją, galėjo dirbti teisininku, bet labai norėjo būti politiku. Kai kurie Naujosios sąjungos nariai labai pyko dėl šio prisijungimo, buvo nenorinčių prisijungti ar einančių į Darbo partiją sukąstais dantimis, nes jiems DP nebuvo prie širdies“, – LRT.lt pasakoja V. Dumbliauskas.

Iš konservatorių atėjusiam R. Paksui turėtų pastatyti paminklą

Vis dėlto perėjūnai iš partijos į partiją turi ir kelrodžių žvaigždžių Lietuvos politinėje padangėje. LRT.lt primena, kad vienu iš Tėvynės sąjungos lyderių (valdybos pirmininku) 1999 metų vasarą tapęs Rolandas Paksas per „Mažeikių naftos“ ir "Williams" istoriją su trenksmu paliko šios partijos gretas, o jau tų pačių metų gruodį buvo išrinktas Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku. R. Pakso vadovaujama ši partija puikiai pasirodė 2000 m. Seimo rinkimuose.

„Iki prezidento rinkimų R. Paksas buvo vienas perspektyviausių, jei ne pats perspektyviausias jaunosios kartos politikas. Iki „Williams“ istorijos jį vertino Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, tokį politiką savo gretose norėjo turėti ir kitos partijos. Be to, R. Paksas pas liberalus atėjo ant didžiulio populiarumo bangos – tuo metu, kai jis atsisakė pasirašyti tą sutartį su „Williams“, jo reitingai buvo šokę iki debesų. Turbūt nė vienas kitas politikas tokio šuolio pakartoti negalėtų“, – svarsto politikos apžvalgininkė J. Tvaskienė.

Politologas V. Dumbliauskas juokauja, kad liberalai R. Paksui turėtų pastatyti paminklą, nes dėl jo esą Liberalų sąjunga tapo parlamentine partija: „R. Paksas tapo širdžių premjeru, kai nepasirašė tos sutarties. Lietuvos liberalų sąjunga buvo kaip diskusijų klubas, neturėjo šansų patekti į Seimą, o R. Paksas juos kaip balionas įnešė į parlamentą. Vėliau ši partija suskilo, bet turėjo parlamentine tribūną“, – primena MRU docentas.

A. Ramonaitė: naujų veidų įsiliejimas demoralizuoja kitus narius

Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologė Ainė Ramonaitė sako, kad tokia praktika, kai politikai keičia vieną partiją kita, kitose šalyse yra pasitaikanti, bet idėjiškai neteisinga.

„Kai kuriose šalyse, jei žmogus išrenkamas pagal vienos partijos sąrašą, instituciškai yra įtvirtintas draudimas pereiti iš vienos partijos į kitą. Yra įtvirtintos nuostatos, kad, jei išeini iš savo partijos, su kuria buvai išrinktas, prarandi mandatą“, – dėsto A. Ramonaitė.

Politologės teigimu, partinei sistemai tokie perėjimai trukdo ir tam tikra prasme net demoralizuoja kitus partijos narius. „Mūsų partijų kilmė yra kitokia nei Vakaruose. Lietuvos partijos neturi ryškaus idėjinio identiteto, yra atsiradusios kaip žmonių komanda, todėl natūralu, kad, jei su komanda nesutari, ieškai kitos“, – aiškina A. Ramonaitė.

MRU docentas V. Dumbliauskas taip pat teigia, kad politikoje mažai ką gali pasiekti būdamas vienas – tai esą kolektyvinis žaidimas. „Jei vyrai renkasi į sporto salę, reikia, kad ateitų bent keturi vyrai ir galėtų žaisti du prieš du. Politikoje yra mažai išimčių, tik tokie politikai kaip J. Veselka galėdavo išsikelti patys ir laimėti be konkurencijos. J. Veselka buvo ryški asmenybė, sugebėjo liaudiškai kalbėti, buvo išsilavinęs, rasdavo bendrą kalbą ir su kaimo žmonėmis. Jei politikoje nori likti, turi ieškoti komandos“, – įsitikinęs politologas.

Kaip teigia politologas V. Vobolevičius, tai, kad Lietuvoje perėjimų yra gana daug, atspindi faktą, jog mūsų šalyje partinė disciplina yra gana silpna. „Politinės partijos Lietuvoje nėra tokios, kaip būdinga kitose parlamentinėse sistemose Europoje. Bet tokia situacija yra ne tik pas mus, o visoje Rytų Europoje“, – LRT.lt teigė ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovas.