Tačiau, kaip teigia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius, istorikas Valdas Rakutis, šiais laikais naudojami „minkštosios“ ir „kietosios“ galios išlaikymo svertai mažai kuo pasikeitė nuo XVIII amžiuje naudotų Rusijos imperijos priemonių.
Jau tada buvo papirkinėjami didikai, remiamos prorusiškos partijos, buvo stengiamasi išlaikyti sumaištį ir priešintis stabilumą užtikrinančioms reformoms, kol galiausiai Abiejų Tautų Respublika išnyko iš Europos žemėlapio – ją pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija.
Darė, ką norėjo
Kaip pasakoja Lietuvos karo akademijos prorektorius, pirmasis Rusijos ambasados analogas Lietuvoje atsirado XV amžiuje, kai 1494 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras paėmė į žmonas Maskvos didžiojo kunigaikščio dukrą Jeleną.
Į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę ji atvyko su labia gausia, vos ne tūkstančio žmonių palyda: šie žmonės rūpinosi ne tik didžiojo kunigaikščio žmona Jelena, bet ir stačiatikybės plėtra, cerkvių statyba.
„Galima sakyti, kad tai Rusijos ambasados pradžia“, - teigia istorikas V. Rakutis.
Tačiau kryptingą politiką Lietuvos-Lenkijos valstybėje Rusija pradėjo įgyvendinti maždaug nuo XVIII amžiaus pirmosios pusės, arba imperatoriaus Petro I laikais.
„Ne vien Rusija tai darė, nereikia manyti, kad Rusija – tai kažkokia blogio imperija. Tik tiek, kad tas įtakos formavimas pranoko įprastas normas“, - sakė profesorius.
V. Rakutis pasakoja, kad yra žinomas netgi toks dokumentas kaip Petro I testamentas, kuriame nurodomi pagrindiniai Rusijos imperijos politikos bruožai Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Tiesa, dokumento autentiškumas nėra įrodytas, tačiau tai, kas jame nurodyta, atitinka Rusijos politiką vakarinių kaimynių atžvilgiu ir tuomet, ir dabar.
„Tai, kas ten yra parašyta, iš esmės yra ir šiandien naudojami dalykai: kad reikia skatinti vidaus prieštaravimus, kurie yra šioje valstybėje, stengtis daryti įtaką įvairiems rinkimams, galiausiai daryti įtaką valdovui arba net patiems pasodinti savo valdovą“, - pasakojo istorikas.
Karalių išrinko remiami Rusijos durtuvų
V. Rakučio teigimu, nuo 1734 m. Abiejų Tautų Respublikos soste sėdėjo Rusijos proteguoti kandidatai. Pasak istoriko, Rusija savo pozicijas dažnai derindavo su Prūsija, tikslų siekdavo per Saksoniją. Kaip tik tais metais Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo vainikuotas Augustas III Saksas.
Mirus Augustui II, Lietuvos-Lenkijos valstybėje kilo įpėdinystės karas. Prancūzai į sostą norėjo pasodinti Prancūzijos karaliaus uošvį Stanislovą Leščinskį, kurį į sostą 1704-1709 m. jau buvo atvedę į šalį įsiveržę švedai. Tuo tarpu Rusija ir Austrija rėmė Saksonijos kurfiursto Fridricho Augusto II, vėliau žinomo kaip Respublikos valdovo Augusto III kandidatūrą.
„Augustas III buvo tiesiogiai pasodintas į sostą Rusijos durtuvų pagalba kaip tik per vadinamą Lenkijos įpėdinystės karą, kai prancūzai ir dalis mūsų visuomenės rėmė Stanislovą Leščinskį, o Rusija su Saksonija pasodino Augustą III. Tam tikra prasme tai buvo blogi laikai valstybei. Nesakau, kad žmonėms, bet valstybei, nes valstybė pasidarė labai priklausoma nuo Rusijos ir iš dalies nuo Prūsijos. Bet kadangi Rusija ir Prūsija tarpusavyje kariavo Septynerių metų kare (1756-1763 m.), tai tas ryšys tarp jų buvo šiek tiek nutrūkęs“, - teigė V. Rakutis.
Valdžia – ne tik pinigai
Istoriko pasakojimu, Rusijai tuo laikotarpiu buvo itin lengva daryti įtaką Lietuvos-Lenkijos valstybei, nes šalyje veikė dvi priešiškos didikų partijos: Čartoriskių partija, praminta Familija, bei Potockių partija, kurios atstovai dėl opozicijos karaliui kartais būdavo vadinami respublikonais. Čartoriskiai nuo XVIII amžiaus vidurio rėmėsi Rusijos pagalba, Potockiai – Saksonijos, Prancūzijos.
„Tų laikų moralė buvo kiek kitokia, todėl visos partijos, kurios buvo Lietuvoje, turėjo savo rėmėjus. Jeigu Rusija labiau rėmė Čartoriskius, tai Respublikonų partija labiau tikėjosi gauti paramos iš Saksonijos. Prūsai irgi turėjo savo agentus. Jie negaudavo algų tikrąja to žodžio prasme, tiesiog gaudavo pinigų šalininkų būrimo reikalui. Mat buvo demokratija, buvo seimeliai, juos organizuoti kažkaip reikėjo. Tokiu būdu pinigų buvo gaunama beveik iš visur, Rusija jokia išimtis. Tik tiek, kad Rusijos pajėgumai buvo didesni“, - sakė V. Rakutis.
Istorikas pasakoja, kad Rusija veikė remdamasi ne tik pinigais. Pavyzdžiui, po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. dalies didikų ir bajorų žemių atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Šie žmonės tapo Rusijos imperijos bei Lenkijos-Lietuvos valstybės piliečiais. Kadangi po padalijimo privačios nuosavybės Rusija neatėmė, tačiau galėjo tai padaryti, šias žemes valdę didikai ir bajorai tapo savotiškais įkaitais ir negalėjo kovoti prieš Rusiją.
„Kaip ten bebūtų, skaldyk ir valdyk principas buvo labai sėkmingai naudojamas XVIII amžiaus viduryje, kai visuomenė buvo susiskaldžiusi į dvi partijas: Rusija, derindama veiksmus su Prūsija, stengdavosi palaikyti partijų lygiavertiškumą, kad jos kariautų viena su kita ir nesutardamos negalėtų įgyvendinti reformų“, - sakė V. Rakutis.
Geriausias valdovas – išprusęs, bevalis ir išlaidus
Rusijos imperija, siekdama daryti įtaką Lietuvos-Lenkijos valstybei, taip pat puikiai išnaudojo bajorų „aukso laisvę“. Ši laisvė apėmė bajorų teisę vienytis į konfederacijas ir kovoti prieš karalių, jeigu tik buvo įtariama, kad valdovas siekia absoliučios valdžios. Liberum veto leido sužlugdyti bet kokių sprendimų priėmimą bendrame Lietuvos-Lenkijos Seime.
„XVIII amžiuje buvo labai ryškios demokratijos ydos: „aukso laisvės“, liberum veto, vėliau naudotos kardinalinės teisės ir visokie panašūs dalykai buvo išnaudojami mūsų kaimynų neleidžiant valstybei sustiprėti. Dėl liberum veto buvo galima nutraukti bet kokį Seimą, kas ir buvo daroma Augusto III laikais. Iš esmės ten tik du Seimai įvyko per visą jo valdymą ir nesant rimtos vyriausybės valstybė iš esmės nustojo egzistuoti. Ji turėjo pavadinimą, kariuomenę, bet realiai ten žmonės gyveno kaip norėjo, sprendimai nebuvo priimami“, - teigė V. Rakutis.
„Abi pusės tarsi atrado bendrų interesų: Familija tikėjosi, kad ji sugebės su Rusijos pagalba atlikti valstybės stiprinimo reformas, o Rusija suprato, kad per šitą partiją galima užtikrinti savo interesus ir konkrečiai pasodinti į sostą Rusijai reikalingą valdovą. Tai buvo aiškus abiejų pusių susitarimas, nors pusės nebuvo lygiavertės. Rusija nesiruošė jokių reformų daryti, bet tiesiog per tokius šalininkus siekė įtvirtinti savo valdžią“, - pasakojo istorikas.
Kaip tarė, taip ir padarė. Rusijos pastangomis į Lietuvos-Lenkijos valstybės sostą 1764 m. atsisėdo Čartoriskių atstovas, buvęs Rusijos imperatorės Jekaterinos II meilužis Stanislovas Augustas Poniatovskis. Prūsija šiam pasirinkimui neprieštaravo, nes jai buvo svarbiausia, kad į Abiejų Tautų Respublikos sostą nesėstų koks nors užnugarį turintis prancūzas. Tuo tarpu vietinis „Piastas“, kaip sakydavo tais laikais, Prūsijai tiko. Dar svarbiau buvo, kad būsimas valdovas būtų pakankamai protingas, bet silpnos valios.
Kaip populiarų priešą paversti šalininku?
Pasak Lietuvos karo akademijos prorektoriaus, Rusijos imperija buvo numačiusi veikimo strategiją. Ji nurodė plėsti Stačiatikių bažnyčios įtaką, o Stačiatikių bažnyčia, kaip žinoma, buvo valdoma tiesiai iš Maskvos.
Šalia to, anot V. Rakučio, vyko laipsniškas teritorijos užėmimas: pasienio ruožuose buvo stengiamasi užimti teritorijas, statyti muitines. Ir nors šiuo atveju kalbama apie nedidelius teritorijų ruožus, tačiau tai irgi atspindėjo Rusijos politiką Lietuvos-Lenkijos valstybės atžvilgiu.
Abiejų Tautų Respublikoje, be kita ko, būdavo gaudomi Rusijos valdiniai.
„Kadangi Rusijoje galiojo sunkios policinės priemonės, dalis žmonių iš tiesų atbėgdavo į Lietuvos teritoriją ir apsigyvendavo, tarp jų ir sentikiai. Tačiau karinės komandos juos gaudydavo ir išsivesdavo. Jeigu kas nors triukšmą pakeldavo, tada truputį pristabdydavo veiklą ir paskui vėl ja užsiimdavo. Tai iš esmės ištuštino pasienio teritorijas, nes ne taip lengva buvo skirti kas yra kas“, - sakė istorikas.
Tačiau svarbiausia buvo tai, kad Rusija pasiskelbė esanti Respublikos vidaus politinės santvarkos išsaugojimo garante. Priešistorė buvo tokia, kad Petras I 1716-1717 m. tapo bajorų susitaikymo su valdovu garantu, tačiau tik Jekaterinos II laikais žodis „garantas“ pradėjo įgauti tiesioginio prižiūrėtojo prasmę. 1766 m. Respublikos Seimas atmetė Rusijos imperijos reikalavimą sulyginti stačiatikių ir protestantų teises su katalikais, todėl Jekaterina II parėmė Čartoriskiais nepatenkintus bajorus, kurie susivienijo į Slucko-Radomo konfederaciją – bajorų karinę-politinę sąjungą.
Slucko-Radomo konfederatai 1767 m. susirinko Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje ir pripažino Jekateriną II Respublikos vidaus politinės santvarkos išsaugojimo garante, taip pat sulygino stačiatikių, protestantų ir katalikų teises – kitaip tariant, buvo padaryta tai, ko norėjo rusai.
Nepatenkintieji Radomo konfederacijos nutarimais vėliau susibūrė į Baro konfederaciją, kurios Rusija nekontroliavo.
Tačiau Rusija turėjo įvairiausių būdų paveikti net prieš ją kovojančius didikus. Geriausias pavyzdys – Karolis Stanislovas Radvila, kuris priešinosi Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimui ir Čartoriskių suartėjimui su Rusija.
Taigi Karolis Stanislovas Radvila buvo priverstas tapti Radomo konfederacijos maršalu ir prisiekti ištikimybę karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Paskui jis tapo Baro konfederacijos, nukreiptos prieš Rusiją, generaliniu maršalu. Pasak istoriko, savo kaltę Karolis Stanislovas Radvila prieš sąžinę ir bajorus kaip ir išpirko, bet juodas darbas jau buvo padarytas.
Panašūs metodai – ir šiais laikais
Neturėdama pakankamai piniginių išteklių, įsivėlusi į karus su Turkija Rusija kuriam laikui nukreipė dėmesį nuo Lietuvos-Lenkijos reikalų, bet 1772 m., sutarusi su Prūsija ir Austrija, ėmėsi Respublikos padalijimo. Po padalijimo Respublikoje atsirado nauja sistema – buvo įvesta Nuolatinė taryba, kuri buvo tarsi vyriausybė, tiksliau atlikusi kontrolės funkcijas valstybinė institucija. Pasak V. Rakučio, Rusija siekė kraštą šiek tiek centralizuoti ir taip kontroliuoti, nes manipuliacijos su bajorija kainavo per daug pastangų ir lėšų.
„Tokiu būdu mūsų kraštas buvo palaikomas Rusijos įtakos zonoje“, - sakė istorikas.
Lietuvos karo akademijos prorektoriaus V. Rakučio teigimu, panašūs metodai naudojami ir šiandien: mūsų šalyje veikia bent kelios prorusiškos partijos, tarp kurių yra palaikoma konkurencija – kai kuri viena tampa nepaklusni, ji baudžiama, tuomet sužydi kita politinė jėga.
Jo teigimu, žaidžiama gali būti nebūtinai tik pinigais: kartais žmones patraukia įtakos ir valdžios troškulys, istoriniais laikais svarbūs buvo titulai.
„Tai didžiulis menas šitaip manipuliuoti. Ir visa tai pasakoju ne dėl to, kad esu rusofobas. Tiesiog tie patys dalykai darosi ir šiandien, tik kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, labai pažeidžiami yra žmonės, prekiaujantys su Rusija – uždės jiems juodą antspaudą ir nieko nepadarysi“, - svarstė V. Rakutis.
Istorikas priminė, kad Rusija ne kartą buvo užvėrusi sieną Lietuvos pervežimo įmonėms, o jos savo ruožtu spaudė Lietuvos vyriausybę tartis su Rusija.
„Mūsų problema yra ta, kad esame patekę į interesų zoną. Pavyzdžiui, iki 2003-2004 m. Rusijos dėmesys buvo susilpnėjęs, o įstojimo į NATO metu kaip tik ir prasidėjo priešiškumas. Tada pačioje Rusijoje keitėsi vidinė situacija. Tačiau šiuose dalykuose svarbiausia suprasti, kaip užtikrinti mūsų valstybės interesus. Bet kiek mūsų valstybė tuo rūpinasi? Mes elgiamės taip, tarsi gyventume prie Šveicarijos sienos, palikę savieigai savo švietimo sistemą, kultūros vystymąsi, politinio pasaulio virtuvę. Reikalinga valstybę valdyti taip, kaip to reikalauja politinė situacija ir skirti didžiulį dėmesį sąmoningos pilietybės plėtrai, kad atsilaikytume prieš naujų padalijimų, prijungimų ir ištirpdymų pavojus“ - klausė V. Rakutis.