Pažadėjęs pavežti merginą, jaunuolis ją išprievartavo, sumušė ir paliko sušalti laukymėje.
Prieš kelerius metus 20-metis alytiškis Mantas Šerpenskas išprievartavo ir užmušė metais jaunesnę varėniškę.
Visi su siaubu stebėjome, kaip pareigūnai ieško septyniolikmetės moksleivės žudikų, kurie ją išprievartavo ir sudegino automobilio bagažinėje.
Visą Lietuvą sukrečiantys nusikaltimai pasikartoja beveik kasmet. Mūsų šalis pagal nužudymus trigubai lenkia Vakarų Europą, o žudikais tampa vis jaunesni.
„Iki 35 metų sudaro apie 60 proc. visų kaltininkų. Daugiausia tai jaunesni asmenys nuo 25 iki 35 metų, po to būna vyresnių, bet mažiau“, - teigia Teisės instituto mokslo darbuotoja Alina Mickevič.
Štai prieš kelerius metus visa Lietuva stebėjo, kuo pasibaigs drama Šiauliuose, kai dvi jaunutės gimnazistės į gabalus supjaustė bendramokslę o dalį jos kūno paslėpė šaldytuve. Bylą tyrę pareigūnai sako, kad tokio žiaurumo seniai nematė ir nužudymo motyvų negali paaiškinti iki šiol. Jie įtaria, kad gimnazistės žudė, nes buvo atstumtos bendraamžių.
„Panoro turėti paslaptį, žiaurią paslaptį. Sveiku protu nesuvokiamas žmogaus nužudymas. Jos tai padarė, kad išsiskirtų, liaudiškai pasakius, kaip kalbama tarpusavyje, kad būtum krūtas“, - sakė buvęs Šiaulių kriminalinės policijos vadovas Arvydas Augas.
Kas pasidaro jaunų žmonių galvose, kad jie imasi žudyti kitus? Psichologai ir psichiatrai sako, kad priežasčių gali būti daugybė, kiekvienas atvejis konkretus, tačiau išskirti rizikos veiksnius galima.
„Dauguma tokių jaunų žmonių, kurie įvykdė žmogžudystes, vaikystėje patyrė kažkokį smurtą: seksualinį, fizinį smurtą ar žeminimą. Tokių statistinių faktų yra, tai yra dideli rizikos veiksniai“, pasakojo Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos direktorius Konstantinas Daškevičius.
Tuomet kyla kitas kausimas, kiek prie jaunų žudikų nusikaltimų prisideda jo šeima? Pavyzdžiui, studentę nužudęs šilutiškis augo be savo tėvo, o šis, sužinojęs apie sūnaus nusikaltimą, dar jo ir išsižadėjo. Psichologai tvirtina, kad dažniausiai žudyti ima be tėvo gyvenantys jaunuoliai.
„Labai dažnai berniukai iš nepilnų šeimų yra padidintos rizikos zonoje, nes jiems reikia vyriško elgesio modelio, kaip tinkamai vyriškai elgtis. O jie nemato jo, nes neturi tėvo. Be to, dažnai šeimose yra ir didelis ekonominis nepriteklius, vienišai mamai sunkiau sureguliuoti berniukų elgesį“, - sakė Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesorė Rita Žukauskienė.
Psichiatrai sako, kad pasitaiko ir atvirkštinis efektas, kai išsiskyrusių tėvų vaikai sulaukia per daug dėmesio ir net subrendę neatsikrato tėvų globos.
„Pavyzdžiui, jeigu motina gyvena be vyro, yra nepilna šeima ir mama per daug rūpinasi vaiku, per daug jam dėmesio skiria, nepaleidžia, neduoda jam savarankiškai vystytis, gyventi savo gyvenimo. Toks motinos elgesys irgi ateityje gali sąlygoti agresijos reakciją“, - pasakojo K. Daškevičius.
Tačiau ypač dažnai žiaurūs nusikaltėliai užauga asocialiose šeimose, kur jie patys nepatiria meilės, rūpesčio, kur sulaukia smurto bei prievartos.
„Susideda keli rizikos veiksniai vienu metu: padidintas agresyvumas, tėvų nesugebėjimas reguliuoti vaiko elgesio, vėliau prasideda bendraamžių atstūmimas, tokie vaikai labai dažnai mokyklose būna atstumtieji, iš jų tyčiojasi, muša, tuomet jie reaguoja su dar didesne agresija. Atrodo, tai yra mažos problemos, bet finale jos veda tiesiai į teisiamųjų suolą“, - R. Žukauskienė.
Nuolat su žudikais susiduriantys kriminalistai aiškina, kad vaikai iš prasčiau gyvenančių šeimų žudikais tampa ir dėl menkavertiškumo komplekso.
„Auga kažkur nuošalioje vietoje, gal bute, kuris nieko neišsiskiria, ar netgi prastesnis tas namas, turi savo reputaciją. Tėvai neturi darbo ar turi kažkokį laikiną. Nu, žodžiu, nėra labai gerbiami. Ir žiūrint į draugus, kurie turi viską, dažniausiai žmogui atrodo, kad jis negali to pasiekti“ - sakė A. Augas.
Tačiau žiaurių žudikų pasitaiko ir iš geriau aprūpintų šeimų, kuriose tėvai gyvena kartu. Pasak psichologų, tokių atveju gali būti užslėptos traumos, kai kada net paveldėti psichopatiniai bruožai, kuriuos galima pastebėti jau vaikystėje.
„Jie auga tarsi pasmerkti būti tais nusikaltėliais. Tam tikra maža grupė žmonių daro pakartotinius nusikaltimus, yra recidyvistai. Manoma, kad lemia daugiau genetinis pagrindas, įgimti tam tikri asmenybės bruožai, kurių visuomenė nesugeba suremontuoti, pataisyti ir panašiai. Kai mes kalbame apie tą neprognozuojamumą: atrodo, normalus žmogus buvo, ėmė ir nužudė, tai kai kada gali būti tiesiog proveržis tų bruožų“, - sakė R. Žukauskienė.
Pasak psichologų, nors dabar stebimės nužudymais ir laikome tai nusikaltimu, žiaurumas įgimtas kiekvienam žmogui. Jį įgijome kai turėjome išgyventi laukinėmis sąlygomis, tik susikūrus civilizacijoms išmokome jį suvaldyti.