Lietuvoje daugelis norėjo, kad JAV tiektų letalinius ginklus Ukrainai, kad atgrasintų Rusiją karine jėga, įkurtų nuolatines karines bazes rytinėse NATO valstybėse bei iškart pritaikytų griežčiausias įmanomas sankcijas net ir pačiam Vladimirui Putinui.
Vis tik Vakarai sankcijų žaidimą lošė lėtai, bet užtikrintai. Rusijos ekonomika ir finansų sistema važiuoja žemyn, belieka tik sulaukti politinių pasekmių.
„Rusija dabar nuolatos siunčia signalus – tik nespauskite per smarkiai, tik neperspauskite, po V. Putino gali ateiti dar blogesnis lyderis, Rusija gali tapti dar agresyvesnė“, - sako Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas.
3 žingsnių programa
Tačiau visiems buvo akivaizdu, kad nesustabdžius ir neatgrasinus Rusijos Ukrainoje vėliau gali tekti gailėtis. Todėl Vakarai – JAV ir Europos Sąjunga – iškėlė tris aiškius tikslus:
- parodyti, kad taisyklių nesilaikymas kainuoja;
- pademonstruoti, kad žengusi į NATO erdvę Maskva susidurs su kariniu pasipriešinimu;
- paremti Ukrainą politiškai, finansiškai bei tiekiant neletalinę karinę įrangą.
Paskelbtos sankcijos, dempinguota nafta
JAV ir Europos Sąjunga keliais etapais paskelbė asmenų ir kompanijų sąrašus, kam taikomas kelionių draudimas ir įšaldomas turtas. Sankcijomis buvo taikomasi į ekonomikos sektorius, kurie susiję su valdančiuoju Rusijos elitu.
Valstybiniai Rusijos bankai prarado galimybę imti ilgo laikotarpio paskolas, uždraustas dvigubos paskirties įrangos eksportas į Rusiją, uždrausti būsimi karinių technologijų sandoriai. Europos Sąjunga bei JAV taip pat įtvirtino draudimą eksportuoti Rusijai technologijas, pritaikomas naftos gavybos sektoriuje. Tačiau gamtinių dujų sektorius liko neliestas.
Sankcijos palietė daugumą aukštų Rusijos pareigūnų ir separatistų Donbase bei Kryme.
Ir nors V. Putinas nesustodamas kartojo, kad sankcijos Rusijos nesužlugdys, investuotojai ir vidaus rinka reagavo kitaip: iš rinkos buvo atitraukta milijardai lėšų, šalies ekonomika ėmė buksuoti, BVP prognozės pradėjo važiuoti žemyn.
Dar labiau Rusiją paveikė dramatiškas naftos kainos smukimas, kilęs dėl OPEC sprendimo nemažinti naftos gavybos kvotų. Maskva veikiausiai net baisiausiame košmare nesapnavo, kad naftos kaina už barelį gali būti mažesnė nei 60 dolerių, tačiau gruodžio 15-ąją Jungtinių Arabų Emyratų energetikos ministras pareiškė, kad naftos kaina gali siekti ir 40 dolerių.
Mykolo Romerio universiteto profesorius Egidijus Motieka sako, kad naftos kainos smukimas iš esmės reiškia JAV ir Saudo Arabijos sandėrį. Tai iš dalies paaiškintų, kodėl OPEC tokia nepermaldaujama dėl gavybos kvotų, nors dėl to nukenčia ir kai kurios šio susivienijimo narės.
„Naftos kaina iš esmės reiškia Amerikos ir Saudo Arabijos sandėrį. Saudo Arabiją beveik visada remia Kuveitas, Bahreinas, Kataras ir JAE, iš dalies Omanas“, - sakė profesorius.
Naftos kainos smukimas Rusijos ekonomikai ir finansams turi dramatiškų pasekmių: pingant naftai, ekonomika stoja, rublis praranda vertę, finansų rinkas ištinka panika. Gruodžio 16-ąją rublio vertė užsienio valiutų atžvilgiu pasiekė neregėtas žemumas: 1 euras Rusijoje kainavo daugiau nei 100 rublių. Tai jau atrodė kaip katastrofa.
Sugrįžo konvencinis atgrasymas
Reaguodamas į Rusijos agresiją NATO aljansas sugrįžo prie konvencinio atgrasymo. Atgrasymas buvo paremtas aktyvesniu aljanso ginkluotųjų pajėgų dalyvavimu rytinėse NATO valstybėse ir sąjungininkų nuraminimu, kad 5-asis Vašingtono sutarties straipsnis yra nekvestionuojama duotybė.
NATO sąjungininkų kariniai vienetai ėmė nuolat dalyvauti karinėse pratybose žemėje, ore ir ant vandens Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Ilgalaikių karinių pratybų formatas buvo pasirinktas specialiai, nenorint suteikti Maskvai preteksto mojuoti 1997 m. pasirašytu Steigiamuoju aktu dėl abipusių santykių, bendradarbiavimo ir saugumo, kuriame sutariama nedidinti konvencinių pajėgumų sutartuose regionuose, įskaitant Centrinę ir Rytų Europą.
Rusija šiuo dokumentu argumentuoja teiginius, kad Aljansas negali kurti nuolatinių karinių bazių Rytų Europoje. NATO laikėsi nuosaikios politikos, todėl bet kokiuose svarstymuose apie atgrasymo priemones Rytų Europoje buvo vengiama termino „nuolatinė bazė“.
NATO viršūnių susitikime Velse sąjungininkai taip pat sutarė kurti aukštos parengties greitojo reagavimo pajėgų branduolį iš apytiksliai 4000-5000 sausumos karių, turinčių paramą iš oro bei jūros.
Rytinės NATO šalys taip pat skubiai išgirdo raginimus tinkamai finansuoti gynybą ir parengė planus, kad finansavimas nuosekliai didėtų iki sutartų 2 proc. nuo BVP.
Parama Ukrainai
Trečiasis Vakarų šalių iškeltas tikslas buvo nekarinė parama Ukrainai. Kaip teigia Rytų Europos studijų centro analitikas L. Kasčiūnas, Vakarų pirminis tikslas buvo lokalizuoti konfliktą tiek, kad jis nekeltų grėsmės regionui. Žemo intensyvumo konfliktas, pasak politologo, Vakarams nėra blogas sprendimas.
Tačiau politologas sutinka, kad Vakarų reakcija į pakitusią saugumo aplinką buvo nepelnytai įvertinta kaip glebi.
„Lyginant su 2008 m. įvykusiu Gruzijos ir Rusijos karu situacija yra visiškai kitokia. Po Krymo artėjant Donbaso įvykiams visi galvojo, kad vėl bus intervencija, Vakarai paūš, patrimituos, kažką įšaldys ir po metų-dvejų grįšime prie business as usual. Ir bum – to nėra. Pirmas sankcijų etapas, antras sankcijų etapas, trečias etapas. Žinoma, rimtas sankcijas buvo galima 5vesti iškart po Krymo okupacijos, bet reakcija iš esmės buvo visai kitokia“, - sakė L. Kasčiūnas.
Politologo teigimu, tai sukėlė milžiniškus kaštus Rusijos politiniam režimui, kuris šiuo metu turi stabilizuoti ekonomiką šalies viduje.
L. Kasčiūnas sako, kad nors buvo tam tikrų svarstymų, kad Vakarai gali versti Ukrainą federalizuotis pagal Maskvos norus, tačiau to neįvyko. Politologo tvirtinimu, daugeliu atvejų didelį vaidmenį vaidino ir pačios Ukrainos ryžtas nešokti pagal Maskvos dūdelę, juk Ukrainoje Rusija susidūrė su aiškiu kariniu pasipriešinimu.
L. Kasčiūnas sako, kad apskritai Vakarai ėmėsi teisingos strategijos per ekonomines ir finansines priemones bandydami supjudyti Rusijos elitą.
„Aš manau, kad Vakarai mato ir supranta, kaip funkcionuoja Rusijos politinis režimas: kalbu apie silovarchus – skirtingas grupes, valgančias iš skirtingų sektorių: naftos, dujų ir panašiai“, - sako politologas.
Jo teigimu, visą šį laiką trūko tik vieno elemento – karinės paramos Ukrainai. „Aš vadovaujuosi vanagišku požiūriu, nes man atrodo, kad tai būtų užkėlę kaštus tolesnei Rusijos intervencijai“, - teigė L. Kasčiūnas.
Pasak pašnekovo, šioje srityje Vakarai iniciatyvą perėmė, kai JAV prezidentas Barackas Obama pranešė pasirašysiantis Kongreso priimtą teisės aktą, pagal kurį valstybinės Rusijos įmonės bus atkirstos nuo vakarietiškos kilmės finansavimo ir technologijų, o Ukrainai žadama 350 mln. dolerių parama ginklais ir kita karine technika.
Iki šiol Ukrainą Vakarai rėmė tik neletaline karine technika ir padėjo stabilizuoti jos ekonomiką, gauti reikiamas finansines injekcijas.
„Mano nuomone, tai reiškia iniciatyvos perėmimą iš V. Putino. Galbūt šitas momentas yra tas, kai Vakarai ima diktuoti žaidimo taisykles“, - sakė L. Kasčiūnas.
DELFI primena, kad dar griežtesnių sankcijų įteisinimas ir ginkluotės tiekimas Ukrainai nėra įpareigojantis, tačiau tai suteikia Vašingtonui galimybę žongliruoti prieš V. Putiną. Pavyzdžiui, kaip rašo nytimes.com, teisės aktas reikalauja, kad B. Obama pritaikytų bent tris instrumentus iš devynių prieš valstybinį Rusijos ginklų eksportuotoją „Rosoboronexport“, tačiau prezidentas gali atsisakyti tai daryti, jeigu manys, kad tai prieštarauja nacionaliniams interesams.
Naujasis teisės aktas taip pat leidžia prezidentui (bet nenurodo!) taikyti sankcijas tarptautinėms įmonėms, kurios investuos į Rusijos naftos gavybos projektus, ir apriboti techninės įrangos, naudojamos Rusijos energetikos pramonėje, eksportą. Jis taip pat suteikia galimybę B. Obamai drausti investicijas bei paskolas Rusijos dujų gigantui „Gazprom“.
Šiuo aktu leidžiama ir letalinė karinė parama Ukrainai, įskaitant prieštankinę ginkluotę, taktinius bepiločius orlaivius ir radarus, įspėjančius apie artilerijos ugnį.
Tačiau klausiamas, kas iš Vakarų politikų vaidino svarbiausią vaidmenį sudorojant Rusijos ekonomiką ir atgrasant nuo tolesnės agresijos, L. Kasčiūnas pirmiausia minėjo ne JAV prezidentą B. Obamą, bet Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.
„A. Merkel lyderystė akivaizdi, nes Amerikos lyderystės nėra. Manau, kad tai, jog mes labai matome A. Merkel, yra B. Obamos nenoro lyderiauti pasekmė. Šiaip aš manau, kad ji yra geriausia, kas galėjo nutikti Europai tokiu metu“, - sakė L. Kasčiūnas, paminėdamas Vokietijos vyriausybės gebėjimą susitarti su interesų grupėmis neprieštarauti sankcijoms.