Naują knygą „Nešventas sakramentas. Ideologija, tikėjimas ir išsilaisvinimo politika“ pristatęs filosofas ir politologas Andrius Bielskis teigia, kad kairieji su religinėmis bendruomenėmis turėtų ieškoti sąlyčio taškų ir taip sugriauti vadinamąjį nešventą konservatyvių jėgų sakramentą su Bažnyčia.
A. Bielskio manymu, konservatyvių jėgų flirtavimas su Bažnyčia iš esmės yra susijęs su poreikiu laimėti rinkėjų simpatijas, nes jų ekonominė politika paprastai būna naudinga tik ekonominei mažumai – ne visai visuomenei.
„Tai kaip laimėti rinkėjus? Tada buvo atsisukta į krikščionybę, į krikščioniškas bendruomenes, į bažnyčias ir pradėta visa ta isterija. Niekaip kitaip to nepavadinčiau, kaip tik isterija prieš abortus, prieš homoseksualumą, prieš ištvirkimą ir panašiai. Kitaip tariant, tas nešventas sakramentas yra seksualumo klausimų iškėlimas – kai krikščioniškos bendruomenės iškelia seksualumo klausimą kaip patį svarbiausią, kaip krikščioniškų bendruomenių tapatybę apsprendžiantį fenomeną“, - sakė knygą išleidęs socialdemokratų atstovas.
Jo nuomone, krikščionims ir apskritai tikintiesiems kur kas svarbiau yra ekonominės politikos klausimai, kurie analizuojami Senajame ir Naujajame Testamente.
Lauks ne Godo
Knygos pristatyme dalyvavo ne tik jos autorius, bet ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis, politikas Vytenis Andriukaitis, teologas Giedrius Saulytis, religijotyrininkė Aušra Pažėraitė. V. Andriukaitis dar pristatymo pradžioje pacitavo paskutinį A. Bielskio knygos sakinį, kuriuo perfrazuota moralės politikos filosofo Alasdairo MacIntyre'o mintis apie tai, kad mes laukiame ne Godo, o šv. Benedikto. A. Bielskis sako kitaip: „Mes iš tikrųjų laukiame ne Godo, mes laukiame šv. Pauliaus“.
A. Bielskio teigimu, nors šv. Paulius ir buvo istorinė asmenybė, tačiau šiuolaikiniame kontekste ši citata labiau atspindi kairiųjų troškimą išvysti politinį vektorių ar kryptį, kaip jie galėtų priešintis pasaulyje įsigalėjusiai neoliberaliajai mąstysenai.
Jo nuomone, tai ir parodo, kad tikėjimas – Dievu, išsikeltais tikslais, kažkuo didesniu už save – yra vienas esminių elementų bet kokioje veikloje – tarp jų ir politinėje. Dėl šios priežasties jis kelia klausimą apie kairiųjų santykius su religinėmis bendruomenėmis, nors tai nėra įprastas kairiųjų veiklos baras. Filosofas pateikė aktyvių kovotojų už žmogaus ar gyvūnų teises pavyzdį. Pasak A. Bielskio, jų pozicijoje išreikštas stiprus tikėjimo matmuo.
„Ir kaip tik mano teiginys yra, kad veikiant politiniame lauke tas tikėjimas ir yra varomoji jėga. Jeigu nebus tikėjimo, užsidegimo, nebus ir politinio vektorių turinčio politinio veiksmo“, - sakė A. Bielskis.
„Aš neteigiu, kad tikėjimas yra ir gali būti tik teistinis arba išpažįstantis Dievą, aš teigiu, kad tikėjimo pozicija vienokia ar kitokia yra žymiai platesnis fenomenas ir kad mes jį matome visur. Tam tikroje etinėje pozicijoje yra tam tikras tikėjimo elementas. Ir tai nebūtinai turi būti susiję su teistine pozicija. Priešingai, vienoje knygos vietoje aš teigiu, kad giliausia tikėjimo prasmė atsiveria kai mes keliame, galima sakyti,heideggerišką klausimą apie būties prasmę. Ir bandome vienaip ar kitaip pateikti atsakymus į šita klausimą“, - sakė A. Bielskis.
Taip jis atsakė į G. Mažeikio teiginį, kad ateizmas, kaip ir teizmas, taip pat negali būti pašalintas iš politinio lauko, nes yra toks pat svarbus.
Teizmas – yra tikėjimas Dievo ar dievybių egzistavimu. Ateizmas - teizmo priešprieša.
Kodėl egzistuoja dešinieji?
A. Bielskis negalėjo kritikos konservatyviosioms politinėms jėgoms, kurios su tikinčiųjų bendruomenėmis ir institucijomis yra sudariusios tam tikrą nešventą sakramentą. Kitaip tariant, pasak A. Bielskio, konservatyviosios jėgos tikėjimo klausimus ir ryšius su Bažnyčia išnaudoja rinkimų pergalei, mat ekonominė jų politika didžiajai visuomenės daliai yra ne tik kad nepatraukli, bet ir nenaudinga.
Jo nuomone, kairieji neturėtų deginti tiltų su religinėmis bendruomenėmis, o kaip tik turėtų jas įtraukti.
„Būtų pravartu retoriškai klausti, o kokia yra krikščioniškos dešinės (su kuria mes susiduriame ir kurią geriau žinome nei krikščionišką kairę) buvimo prasmė, kodėl ji yra apskritai? Kokia yra krikščioniškoji motyvacija? Kodėl tie žmonės daro politiką? Krikščioniška motyvacija būtų gana aiški. Paprastai tariant, jie žiūri į pasaulį kaip į visuomenės artinimą prie Dievo, jie nori padaryti taip, kad modernybė nebūtų įvykusi, sekuliarizacija nebūtų įvykusi, kad vėl būtų įmanoma sulipdyti atskyrimą, kuris nutiko su modernybe, užglaistyti plyšį tarp politikos ir religijos“, - sakė N. Vasiliauskaitė.
„XX a. pabaigoje, atsiranda krikščioniškas konceptas – šeimos vertybės, kuris žengia į politiką su neokoniška dešine. Ir žinome, kad jiems nelabai gerai sekasi, nors gal ir pakankamai gerai sekasi, nes krikščionybė tampa politiniu žaidėju. Bet kartu jie sukėlė didelę opoziciją tam konceptui, per kurį kažką laimėjo. Didžioji opozicija krikščionybei šiuolaikiniame politiniame pasaulyje yra opozicija šeimos vertybių konceptui ir tam ką jis numato“, - pridūrė filosofė.
Kairieji niekad nevertino tikinčiųjų indėlio
„Taip buvo nežiūrint to, kad krikščioniškos bendruomenės turėjo labai kooperuotų horizontalios demokratijos praktikų, kurios ir tarpukario Lietuvoje buvo išplėtotos kuriant vaikų darželius, bibliotekas, labdaros organizacijas, pradines mokyklas, telkiant įvairius chorus ir skatinant įvairią kitą bendruomeninę veiklą. Daugybė kunigų pasižymėjo šita veikla, jie įsivaizdavo, kad jų veikla yra tiek pat pasiaukojanti lygybei bei nešanti gėrį kiek ir to laiko socialdemokratiniai samprotavimai“, - sakė filosofas.