„Mes tikrai nekalbame apie kūrinių naikinimą, nurašymą, ištrynimą ir panašiai. Mes tiesiog kalbame apie tokį „mentalinį karantiną“ nuo rusų kultūros, kur tiesiog tokioje situacijoje mes turime puikias galimybes domėtis Baltijos šalių klasikais, Lenkijos, galų gale tos pačios Ukrainos, jeigu jau mes pečius surėmėme ir kovoje prieš agresorių, tai ir kultūrinėje srityje galėtume šį laiką išnaudoti geriau pažinti vieni kitus kultūrinėje srityje“, – antradienį Delfi komentavo S. Kairys.
„Mes neturime iš kultūros ministerijos tapti kažkokia kultūros inspekcija ar tiesiog kažkokia institucija, kuri užsiiminėja cenzūra“, – pridūrė politikas.
Ministras taip pat paminėjo, kad pats nemanytų, jog tokie rusų klasikai kaip Čaikovskis turėtų būti rodomi. Visgi, sprendimas lieka įstaigoms, iš kurių tikimasi brandžios diskusijos.
„Kalbant apie šiuolaikinius atlikėjus, sienos šiuo metu yra uždarytos ir jie jau negali atvykti, tik nebent bėgant nuo grėsmės gyvybei Lietuva galėtų įsileisti. Grįžtant prie rusų klasikų, tam yra diskusija. Visi puikiai žinome faktus ir iš Čaikovskio gyvenimo ir iš to, kaip jis augo ir mokėsi ir visi tuos dalykus suprantame. Bet aš rodyti Čaikovskio susilaikyčiau. Tik aš labai noriu ir brandos, kalbant apie mūsų įstaigas ir jų pasirinkimus“, – tikino S. Kairys.
Vilniaus senojo teatro vadovė: egzistuoja poreikis turiniui rusų kalba
Tuo pat metu, Vilniaus senojo teatro vadovė Olga Polevikova, teigia, kad egzistuoja poreikis menui rusų kalba. Bet, pasak jos, tai nėra poreikis rusiškam menui, kadangi žmonės renkasi žiūrėti ir rusų kalba atliekamus kitų tautų klasikų kūrinius.
„Grubiai tariant, tikrai yra poreikis produkto, kuris būtų rusų kalba. Ar tai būtų rusų klasika, ar tai būtų Šekspyras ar tai būtų Ibsenas, galbūt tai antraeilis klausimas. Bet kalbos prasme, pačio turinio žmonės ieškojo ir mes turime duomenis, kurie sako, kad labai didelis procentas žmonių rusakalbių, kurie renkasi žiūrėti bet kokį turinį rusų kalba, jie tai daro labiau dėl kalbos, o ne dėl turinio. Ir tai nėra vien tik rusų tautos rusakalbiai“, – aiškino O. Polevikova.
Anot teatro vadovės, į rusiškai rengiamus festivalius ir spektaklius eina ir į Lietuvą atvykę ukrainiečiai.
„Žinote, ukrainiečiai atėjo į mūsų rengtus festivalius ir į spektaklius, kur buvo daroma rusų kalba. Ir atėjo keli tūkstančiai. (...) Mes skirtingais būdais fiksavome ir mums buvo svarbu suprasti kaip ir kiek žmonių eina ir kodėl eina“, – tvirtino O. Polevikova.