Girdžiu, kipišas kažkoks, oba - šucheris, mentai, oblava, vsio takoje. Pacanai pro langus iššokinėjo. Karoče, galvoju, chana. Mane iš parašos ištraukė, kažkoks musoras ksivą į snukį kiša, karoče, mane vieną ir parišo. Kažkoks žlobas, klausia, ką yra, kas per pacanai ir kur jie pabėgo? Bet ką, aš pocas koks, ar ką? Nekalbėjau fenios, gražiai paaiškinau, kad aš čia atsitiktinai, nieko nepažįstu, nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Karoče, turėjau mentūroje blatą, išsisukau. Eikite n…j, mentai-kaziolai, va jiems.
Išgirdote save? Savo artimuosius, giminaičius ar kaimynus? Bendraklasius, vaikystės kiemo draugus ar bendradarbius? Žinoma, galite mums teigti, kad niekada tokia „fenia“ nesate kalbėjęs, jos nesuprantate ir nepažįstate. Tačiau tokiu atveju arba neįmantriai meluojate, arba Jūsų gyvenimas buvo neįtikėtinai nuobodus ir blankus.
Rusiški keiksmažodžiai, kaip ir rusiška „blatniaga“ – nusikaltėlių pasaulio žargonas, supantis mus nuo pat vaikystės (tokios jau baisios tos Rusijos kaimynystės pasekmės) ir it kokia išmatų smarvė sekantis iki pat grabo lentos, vis dėlto yra pernelyg skambus, sodrus ir emocionalus, kad jo būtų įmanoma neišmokti ar ignoruoti. Besiliejantys iš „naujos kartos“ rusiškų kino filmų, „Russkoje radio“ dainų ar tiesiog praeivių Europos kultūros sostinės gatvėje šie žodžiai prilimpa, padeda suprasti vienas kitą, išreikšti save, galų gale, daugeliu atvejų ir pademonstruoti savo vyriškumą.
Tačiau šiandien kur kas daugiau žmonių susimąsto, kam ta Lietuvos nepriklausomybė buvo reikalinga, nei apie tai, iš ko yra kilę tie žodžiai, kurie mus, lietuvius taip traukia atgal į Rusijos mentaliteto pagundas. Visi žinome, kad rusiški keiksmažodžiai daugiausiai yra mongoliškos-totoriškos kilmės, tačiau ypač sudėtingose situacijose juos mieliau vartojame nei biliūniškus „velnius“ ar holivudiškus „fuck‘us“, nes rusiškųjų „emocinio užtaiso“ dar niekas nesugebėjo pralygti. O štai dauguma „blatniagos“ žargonizmų yra atsiradę iš visai kitos pusės ir, manau, tai visiškai nepatiks juos mielai vartojantiems didžgalviams Lietuvos naciams – iš mūsų istorinių kaimynų – žydų (kurie, beje, lietuvių kalbai padovanojo daugumą mūsų vartojamų jaustukų ir ištiktukų, tokių kaip „nu“, „fe“, „oi“, „va“, „štiš“ ir pan).
Mat, jau XIX amžiaus pabaigoje Rusijos policija konstatavo, kad imperijos nusikaltėliai bendrauja „žydiškos kilmės kalba“. Ir nieko nuostabaus. Būtent tuo metu į Rusijos revoliucionierių, o sykiu ir į paprastų kriminalinių nusikaltėlių gretas, įsiliejo daug žydų. Šioje Europos dalyje žydai kalbėjo jidiš kalba – įvairių kalbų – vokiečių, rusų, hebrajų mišiniu (daugiau apie tai mano knygoje „Izraelis, žydų valstybė“) – kuri buvo tokia skambi, jog netruko sužavėti rusų nusikaltėlių pasaulio gyventojų, tuo pačiu dar gavusių ir šiokį tokį šifrą, kurio bent jau iš pradžių negalėjo suprasti oficialiosios valdžios pareigūnai. Ir kai tie patys rusų nusikaltėliai galų gale dar ir paėmė valdžią pačioje Rusijoje, žargonizmai pateko į plačiąją visuomenę, iš kur galų gale atkeliavo ir iki mūsų.
Žinoma, tie jidiš ir hebrajų kalbos žodžiai evoliucionavo į įvairias formas, jau gerai pažįstamas ir mums. Ką gi, jų dėka bent jau galime suprasti „Russkoje radio“ dainas, vienas kitą ir savo vaikus. Todėl, užuot pasimokę naujų prancūzų kalbos žodžių, verčiau pasimokykite, iš ko kilę mūsų dažniausiai vartojami „blatniagos“ šedevrai (kai kurie išimtinai rusiški arba ukrainietiški). Na, o jei kokio žodžio reikšmės ir nežinote, tikiu, netruksite suvokti, aišku, jei tik panorėsite.
TRUMPAS DAŽNIAUSIAI LIETUVOJE VARTOJAMŲ „BLATNIAGOS“ ŽARGONIZMŲ KILMĖS PAAIŠKINIMAS
BABKĖS – išimtinai rusiškos kilmės žodis, reiškiantis „senutes“, „bobutes“. Šis pavadinimas kilo nuo carienės Jekaterinos atvaizdo ant ikirevoliucinių didžiausio nominalo - 100 rublių banknoto. Meiliai vadinant ją „babka“ - „senute“, du ir daugiau banknotų pavirto „babki“ – „senutėmis“. „Bapka“ jidiš kalboje taip pat reiškia „senutė“.
BACHŪRAS – hebrajiškai „vaikinas“. Prieš šimtą metų jis reiškė tuometinės Palestinos žydų kibuco gyventoją.
BLATAS – nuo jidiš-vokiškojo „Die Blatte“ – „lapelis“, „užrašas“, „raštelis“. Prieš šimtą metų šis žodis reiškė „turimus ryšius“, pažodžiui tai, kad „asmuo turi raštelį nuo reikiamo žmogaus“.
CHALIAVA – nuo hebrajiško žodžio „chalev“ – „pienas“. Prieš šimtą metų sionistų organizuotas vajus rinkti pinigus pienui žydų vaikams Palestinoje arba Rusijos „sėslumo zonoje“ pavertė žodį „chalev“ nemokamo daikto/dovanos sinonimu. Iš to ir yra kilusi frazė „na chaliavu“, reiškianti „einu pasiimti nemokamo pieno“.
CHANA – nuo hebrajiško „khana“, reiškiančio „galutinė stotelė“, „sustojimas“.
CHEBRA – nuo hebrajiško žodžio „chevra“, reiškiančio „kompanija“ arba „firma“.
FENIA – nuo hebrajiško žodžio „ofen“ – „būdas“. Hebrajiška frazė „Bitui beofen“ reiškia „kalbėti ypatingai“, t.y., tokiu būdu, kad niekas kitas to nesuprastų.
FRAJERIS – nuo jidiš žodžio „Frej“ – „laisvė“. Frajeriais buvo vadinami naivūs ir kvaili laisvėje esantys žmogeliūkščiai.
KAIFAS – nuo arabiško/hebrajiško žodžio „kayf“, reiškiančio „pakilimas“. Beje, šio žodžio šaknis lėmė ir žodžio „kava“ („coffee“) atsiradimą.
KIPIŠAS – nuo hebrajiškų žodžių „chapes“ arba „chipus“, reiškiančių „krata“, „paieška“ arba „užpuolimas“.
KSIVA – nuo hebrajiško žodžio „ktiva“, reiškiančio „kažkas parašyta“ arba „tai, kas parašyta“.
LOCHAS – nuo jidiš žodžio „loch“ – „skylė“. XX amžiaus pradžios Odesoje jis pradėtas vartoti kontekste „skylė, pro kurią išteka pinigai“.
MALINA – nuo hebrajiško žodžio „Malion“ – „viešbutis“. Vieta, kurioje renkamasi ar susitinkama.
MENTAS – nuo žodžio „dokumentas“. Dar Lenino valdymo laikais milicininkai sovietinėje Rusijoje pradėjo pažintį su savo bendapiliečiais nuo griežto reikalavimo „pateikti dokumentus“, iš ko ir gavo sutrumpintą šio žodžio pravardę.
MUSORAS – nuo hebrajiško žodžio „moser“ – „skundikas“ arba „išdavikas“. Gražiai sutampa ir su rusišku žodžiu "šiukšlė".
PACANAS – ukrainietiškos kilmės terminas, atsiradęs nuo žodžių „paci“/“pati-pati“/“pacik-„pacik“ – taip kiauliaganiai Ukrainoje šaukdavo ganomas kiaules. Ilgainiui pavirto žodžiu „pacan“, reiškiančiu „kiauliaganį“ arba „mažą berniuką“, nes tik berniukai tokiais ir tebuvo. Kita versija teigia, kad „pacanais“ XIX amžiaus Rusijoje buvo vadinami našlaičių prieglaudų vaikai, dar nesulaukę paauglystės.
PARAŠA – hebrajų kalboje tai reiškia „komentaras“ arba „skandalas“. Manoma, kad toks pavadinimas tualetui prigijo dėl dviejų priežasčių – ant jo išleidžiamų garsų, antra, dėl tuštinimosi neestetiškumo, ir taip reiškiamos nepagarbos aplinkiniams.
POCAS – nuo jidiš žodžio „putz“, reiškiančio „penis“.
ŠARA – nuo hebrajiškų žodžių „šear/šearim“, reiškiančių „likučiai“. Pagal senovinę žydų tradiciją, kiekvienas žydų prekeivis arba ūkininkas palikdavo dalį savo turto (taip ir vadinamo „likučiais“) varguoliams paremti. Ilgainiui tapo nemokamo daikto sinonimu.
ŠACHER-MACHER – nuo hebrajiškos frazės „sacher-macher“, reiškiančios „prekybines operacijas“.
ŠALAVA – nuo hebrajiško žodžio „šalev“, reiškiančio „pasileidėlė“.
ŠUCHERIS – nuo jidiš žodžio „shukher“, reiškiančio „pavojus“.
ŽLOBAS – nuo jidiš žodžio „schlub“, reiškiančio „kvailys“.