Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro docentė dr. L. Vaicekauskienė interviu DELFI sakė pastebinti, kad laisvėjame ir pradedame suprasti, kad kažkas ne taip.
– Kai pasakiau, apie ką norėčiau kalbėti, tarsi atsidusote, kad pasiūlytos temos – stereotipinės. Tad klausiu kitaip – ko, jūsų nuomone, šiandien reikia klausti interviu apie lietuvių kalbos situaciją?
– Visa mūsų bendruomenė be galo paveikta lietuvių kalbos norminimo ideologijos. Tuo prasideda ir užsibaigia žurnalistų klausimai ir žmonių šnekos apie kalbą – kaip mes blogai kalbame, ko mes dar nemokame, viskas žlunga. Ir, aišku, saugojimo momentas, tai irgi susiję su ideologija – apsisuksi ir mūsų brangenybės neliks.
Tai nuvalkioti, ideologizuojami ir politizuojami dalykai. Mes labai mėgstame grėsmės retoriką ir niekada niekas nepaklausia, koks pagrindas kalbėti apie grėsmę. Manau, tam mokslinio pagrindo nėra. Kokį faktinį pagrindą turite kalbėdami apie kalbos žlugimą?
– Nors kalba miršta, kai miršta paskutinis ja kalbantis žmogus, situacija neguodžia: Lietuvos gyventojų mažėja, daug emigrantų vaikus moko angliškai ar norvegiškai. Žinome atvejų, kada oro uoste anūkus sutikusi močiutė su jais lietuviškai nesusikalba.
– Netgi milijonas kalbėtojų yra pakankamas skaičius. Džiaugiuosi žmonių laisve rinktis, kur jiems gyventi ir dirbti. Be to, kalba nebūtinai nyksta emigracijoje. Norėčiau tikėti, kad jūsų minima situacija yra išimtinė, kad skaitytojai galėtų pateikti daugiau priešingų pavyzdžių. Su anūku nesusikalbančios močiutės, žinoma, gaila.
– Mano „Iphone“ telefone nėra ą ir dar kelių nosinių raidžių, tad rašau be jų. Ar aš nusidedu lietuvių kalbai?
– O jūs rašydamas straipsnį nebemokate rašyti su lietuviškais diakritikais? Ar jūsų kalba nuo to nukenčia? Juk ne. Mes kalbą naudojame komunikavimui – rašykite kaip patogu. Kai reikia greitai išsiųsti žinutę, galiu prisiekti, nė vienas tuo metu negalvoja apie lietuvių kalbos kančią – tokio dalyko nėra.
– O jaunimas ar šiandien raštingas?
– Yra mitas – sakoma, kad jaunimas nebenaudoja lietuviškų raidžių ir esą netrukus nebemokės rašyti normaliai. Mes patikrinome rašinėlius – tai netiesa. Mokiniai puikiai valdo du rašymo būdus. Visiškai nepastebėta ženklų, kad rašydami mokykloje jie staiga pamirštų raides. Tai neįmanoma kognityviai.
– Tačiau iš lietuvių kalbos mokytojų tekę klausytis rimtų nuogąstavimų.
– Remčiausi tyrimais, o ne nuopolio ir grėsmės diskursu. Tokiu, kur tikima praėjusiu aukso amžiumi, pagal kurį šiandien viskas blogai, o ateitis visai miglota. Remčiausi tik tyrimų rezultatais.
Aš labiau žiūrėčiau į tai, ar žmogus sugeba rašyti autentišką prasmingą tekstą ir kaip gerai tą sugeba. Mano akimis, tai pagrindinė raštingumo problema.
O kai kalbame apie egzaminų rezultatus, reikėtų nepamiršti pažiūrėti į praeitį, įvertinti, kiek vaikų šiandien laiko egzaminą. Mano laikais, atsimenu, nemažai išeidavo mokytis į profesines mokyklas ir stojančių į universitetą likdavo tam tikras procentas. Dabar lieka praktiškai visi.
Mes esame skirtingi – vienas gabus muzikai, kitas – menui, trečias geras amatininkas. Aišku, kad iš visų negali reikalauti vienodai ir žurnalistas, viešasis rašytojas nebus tas, kuriam prasčiau sekasi įsidėmėti rašybą. Nereikia kabinėtis prie jaunimo.
– Tačiau tą sako daug metų dirbantys pedagogai.
Patirties ir intuicijos neatmetu, bet kol nėra tyrimo, įvertinančio visus kaitos veiksnius (pavyzdžiui, augančią orientaciją į egzaminą, ištobulintą klaidų žymėjimo sistemą), negalime daryti tokių išvadų. Ar pagalvojote, kokį neigiamą spaudimą tai daro jauniems žmonėms? Bėda ne ten ir apie ją man, beje, pasakoja patys mokytojai.
Esu universiteto dėstytoja ir ateinantys pirmakursiai tikrai turi problemų, bet pirmiausia ne rašybos. Jie nesuvokia, kad prieš rašant reikia skaityti, tobulinti savo idėjas, o ne pamėgdžioti, referuoti, atkartoti. Jie nemoka cituoti, nežino kaip elgtis su literatūra, nes visus 12 metų mokykloje stengėsi atkartoti mokytojo žodžius. Apie kokias idėjų dalybas galime kalbėti, jei jie nesupranta, kad reikia skaityti. Nekaltinu mokinių – jie mokosi pagal tokią sistemą, orientuodamiesi į saugų trafaretinių formų atkartojimą per egzaminą. Startinis lygis universitete šia prasme yra labai žemas.
– Gal problema tame, kad universitetai, stokodami studentų, priima praktiškai bet ką?
– Na, aš daugiausia dirbu su skandinavistais – tai didžiulį konkursą laimėję mokiniai. Tai mokyklos inercija atkartoti, nesuvokimas, kad reikia kurti mintis, pasiskaityti. Tai – didžioji problema.
Kai tyrėme rašinius, daugiausia buvo ne rašybos klaidų. Pastebiu, kad mokytojai labai taiso vadinamąsias stiliaus klaidas, tačiau kas yra stilius? Mokiniai puikiai susivokia, nė vienas rašinio nerašo buitiniu stiliumi ar jaunimo kalba. Matyti, kad kartais kaip stiliaus klaida pažymimi dalykai, kurių aš nesuprantu – viskas atrodo normalu, kam taisyti?
Kitas klaidų tipas – kalbos kultūros klaidos. Tai išgalvotas dalykas, sukurtos klaidos, sugalvota ir per mokyklą įdiegta, kad štai šitas kalbos formas laikysime klaidomis. Daugiausia čia dėl kalbų kontaktų, skolinimosi atsiradusių dalykų (kas natūraliai kalbai yra visiškai normalu), bet ne tik, yra ir tarminių. Nustojus normalią kalbos raidą laikyti klaida, mūsų kalba iškart pagerėtų.
– Siūlote liberalizuoti požiūrį į kalbos klaidas?
– Siūlau į normą žiūrėti taip, kaip žiūri mokslas. Norma yra iš vartosenos, o ne iš kalbininko galvos. Šiuolaikinis kalbotyros mokslas tuo ir prasidėjo – kalbos sistemą nustatome pagal vartoseną. Kalboje naudojamos vartosenos struktūros ir yra kalbos norma.
– Viešojoje erdvėje nuskambėjo atvejis, kada kalbininkai neleido registruoti prekės ženklo „Atsikeli ir varai“. Toks pavadinimas pripažintas žargoniniu, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) dėl tokios pozicijos sulaukė pašaipų. VLKK taip pat priešinosi angliškam užrašui „Airport“ ant į oro uostą vežančio autobuso, tačiau sostinės savivaldybė kalbininkų nepaklausė. Kiek, jūsų akimis, lietuvių kalba šiais atvejais nukentėjo?
– Neatskirkite kalbos nuo kalbėtojo. Lietuvių kalba niekuo nenukentėjo – nukentėjo jos vartotojai ir VLKK prestižas, nes, dovanokite, pašaipų buvo be galo daug ir jos buvo absoliučiai teisingos. Kai pradeda aiškinti, ką galima ir ko negalima vartoti, komisija užsiima tuo, kuo neturi užsiimti.
Jeigu mūsų žmonės ir toliau bus tokie baudžiauninkai, prašys leidimo lietuvių kalbai vartoti, tai prašom, tik tada nesiskųskite. Aš manau, kad leidimo nereikia. Kalba yra jūsų, ne institucijos. Jei žmogus sukuria pavadinimą ir mano, kad jam reikia tokio perkeltinės prasmės žodžio – jis linksmas, yra šnekamojoje kalboje – sakyčiau, tai labai geras ėjimas, patrauklus sprendimas, parodantis, kad orientuojamasi į tam tikras vartotojų grupes.
Jei institucija tai imasi reguliuoti – juokinga. Ir vis juokingiau darosi – laisvėjame ir pradedame suprasti, kad kažkas ne taip.
– Esate sakiusi, kad pagal kalbos kontrolę esame artimiausi Kinijai – už netaisyklingai vartojamą kalbą Lietuvoje gali nubausti pinigine bausme.
– Ir dar dešimtis kartų atsiprašyti kalbininko. Išprususi visuomenė turėtų kelti klausimą, kodėl ir kokiu pagrindu šitaip reguliuojama. Nes jau atgyveno visa tai, nežinau, kiek dar tikinčių, kad tai yra kalbos labui. Kiek dar manančių, kad kalba – kulto objektas, kad jos taisykles pažįsta tik žyniai.
Praktikuojame mitus ir tikėjimą, o turime kalbėti apie mokslą ir realybę.
– Tačiau jūsų kolegos kalbininkai sakys, kad tokiomis kalbomis griaunate kalbą.
– Tai ne asmeninio požiūrio, o kalbotyros klausimai. Man labai gaila – sovietmečiu humanitariniai mokslai iš tiesų buvo užspausti, jiems buvo sudėtinga plėtotis kaip laisvose valstybėse, bet jau 25 metus esame laisvi, sienos atviros, knygos prieinamos, prašom važiuoti į konferencijas, klausytis, mokytis ir plėtoti šiuolaikišką kalbotyrą.
Jeigu mokslininkas leidžia sau politikuoti arba moralizuoti, kas kalboje bloga ar gera, tai daugiau sako apie mokslininką, kalbotyros lygį, bet ne apie kalbą ir jos vartotojus.
– Taigi lietuviai – kalbos baudžiauninkai?
– Tai išsprūdusi metafora, bet kai konferencijoje užsienyje pasakai, kad pas mus toleruojamos baudos už kalbos vartojimą, visiems būna labai keista. Kitur tai nesuvokiama. Štai Kalbos inspekcija klausosi žurnalistų kalbos, viešina jų pavardes, tarsi egzistuoja gėdos stulpai – dėl ko? Nes žmonės kalba lietuvių kalba?
Dejuoti dėl žmogaus asmeninio skelbimo ar SMS žinutės – lindimas ne į savo daržą – tai privati žmogaus erdvė. Žmonėms kalbos reikia komunikacijai ir jie kalba savo kalba, o mes susitelkę vien į sekimą, ar kas ginkdie nepavartojo savo varianto vietoj sukonstruotos formos. Štai vykdžiau vieną žurnalistų tyrimą ir jie kaip vienas pasisakė nemokantys lietuvių kalbos. Tai yra simptomas – lietuvių kalbos politika paralyžiuoja kalbėtojus. Pirmiausia viešai kalbantis žmogus turi galvoti apie prasmingą turinį ir jo pateikimą, o ne apie kažkieno sugalvotą normą.
Net jei kai kurie žodžiai randasi iš kalbų kontaktų, tai jau yra kalbos faktas – kalbos kinta priklausomai nuo jų pačių raidos ir kalbų kontaktų. Jau nekalbu apie tarties ir kirčiavimo norminimą – tai visiškas nesusipratimas ir netgi pagal psicholingvistinius dėsnius yra klaida reikalauti kitokios nei kalbėtojui prigimtinės tarties ir kirčiavimo.
Mes esame kalba – kalbos nėra be kalbėtojų.
– Kaip vertinate Nacionalinio diktanto iniciatyvą? Dažnai ten yra žodžių, kuriuos išgirstame pirmą kartą gyvenime ir kurių kasdienėje kalboje nevartojame.
– Man tokia pedagogika nepatinka. Nacionalinis diktantas ne mūsų sugalvotas, tai smagus žaidimas, tačiau man nepatinka pedagogika, kurioje egzaminuojama iš išimčių. Man norėtųsi, kad žmonės pirmiausia gerai išmoktų tuos dalykus, kuriuos reikės naudoti kasdien. Tikrai būna, kad mokiniams sunku prisiminti, kuriame dažname žodyje nosinė arba ilgoji raidė rašoma, o jie turi kalti vadovėlyje išvardytas išimtis.
Šiandien kurdami tekstą raštingi žmonės tokius atvejus greitai susiranda žodyne. Geriau energiją nukreiptų į pagrindų mokymą.