„Ant kai kuri kapų matyti šventinių papuošimų. Netgi kalėdinę eglutę teko matyti. Aš pati ant vyro kapo buvau atnešusi Advento vainiką. Jei jau šventės, tegu būna šventės abiems“, - sakė moteris.
Kaip pasakoja kapinių prižiūrėtojai, per didžiąsias metų šventes visada padaugėja lankančių mirusiuosius, ypač neseniai anapus iškeliavusius garsius žmones. Uždega žvakeles, nubraukę nuo užrašų sniegą pasimeldžia. Kai kurie - ypatingiau papuošia kapus. Ypač šiemet palaidoję brangius žmones.
Žuvusio jaunuolio kapą žymi akmeninė „britva“
Eidamas per kapines, 27 metus akmentašiu dirbantis Gintaras Bradauskas nežiūri Petras, Stepas ar Anzelmas palaidotas – jo dėmesį atkreipia įdomesni antkapiai, gražesnis akmuo, skulptūra.
„Kai kur puolama į kraštutinumus, nors mane, kaip gamintoją, labiau žavi minimalistinės, bet meistriškai sutvarkytos kapavietės, kai praeinant pro šalį dėmesys nukrypsta ne į patį paminklą, o į užrašą, kas palaidota. Kai visko yra tik tiek, kiek reikia – nei pridėsi, nei atimsi“, - sakė G. Bradauskas.
Užrašai: nuo kurioziškų iki minimalių
DELFI užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta gyventojų apklausa patvirtino: žmonėms ne visvien, kas rašoma ant antkapių.
Klausiami, ar jiems asmeniškai svarbu, kas bus užrašyta ant jų antkapių 43,5 proc. apklaustųjų atsakė teigiamai. 39,7 proc. respondentų tai neatrodė reikšminga, 16,8 proc. neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Kas bus parašyta ant antkapio, pasirodė svarbiau vyresnio amžiaus (nuo 55 m.), rajonų centrų ir kaimų gyventojams, moterims. Mažiau dėl to sau galvą suka vyrai, jauniausio amžiaus bei didžiausių pajamų atstovai.
Įsimintiniausias meistro G. Bradausko praktikoje buvęs pageidavimas – akmenyje iškalti šiaurinės žvaigždės apšviestą krentančią gulbės plunksną, o per paminklą įstrižai išraižyti užsakovo eilėraščio žodžius ir parašą.
Kaip iškalti plunksną, kad iš karto būtų aišku – gulbės
Paklaustas, kaip sekėsi įgyvendinti tokią fantaziją, meistras sakė, jog užrašai – techniškai nesudėtingas uždavinys. Tačiau buvo iškilusi problema, kaip išgraviruoti plunksną, kad ji atrodytų tikrai kaip gulbės, o ne žąsies. „Tu atsisėsk ir padaryk, žmogau, kad pažiūrėjęs į antkapį iš karto suprastų – gulbės, o ne anties plunksna“, - sakė G. Bradauskas.
Anksčiau jam visokių savos kūrybos eilėraščių akmenyje tekdavo „rašyti“, piešti bitutes, plunksneles ir žvaigždes. „O, Jėzau, ko tik žmonės neprašydavo“, - prisimena DELFI pašnekovas.
Tačiau paties meistro nuomone, paminklas turi būti gero granito, gink Dieve, ne kiniško“, - sakė su pigesne, bet, jo manymu, Lietuvoje nepasiteisinusia medžiaga jau pora metų nebedirbantis akmentašys.
Susiėmė už galvos
Meistro nuomone, kiniško granito antkapiai populiarumo nepraranda tik dėl kainos: „Šiemet Karveliškių kapinėse pora kvartalų perėjau ir už galvos susiėmiau, kaip daugmaž prieš penkerius metus užlaidotuose kvartaluose atrodo tuomet staigiai išpopuliarėję kiniško granito antkapiai: neįsivaizduojate, kiek broko išlindo. Akmenys praradę blizgesį, nes neliko cheminių medžiagų, kuriomis buvo apdorotas akmens paviršius, kad blizgėtų“.
Taip pat pasimatė įtrūkimai, skilimai, kurie, meistro žodžiais, bėgant laikui tik gilės.
„Mūsų klimatinėms sąlygoms kiniškas akmuo netinka, nes Lietuvoje didžiuliai temperatūrų skirtumai, ypač pavasarį, kai naktį minus aštuoni laipsniai, o dieną ant saulės – 22 laipsnių šilumos. Įtrūkimai sugeria drėgmę, o kai nespėja išdžiūti, šaltis ardo antkapį – štai ir visa muzika”, - sakė G. Bradauskas.
Trumpo užrašo pliusai ir minusai
„Nėra net metų, todėl žmonėms, kurie eina pro šalį, toks užrašas nieko nepasakantis“, - sakė G. Bradauskas.
Toks minimalizmas DELFI pašnekovo nuomone, turi ir pliusų, ir minusų. Palaidojus ką nors iš šeimos nereikia prirašinėti vardų ir datų. Tačiau, kai to nėra, antkapis giminės atžaloms ir būsimoms kartoms neteikia jokios informacijos apie kažkada gyvenusius artimuosius.
Dėl iškaltų portretų G. Bradauskas jų prasmę mato tik tuomet, kai miršta jaunas žmogus: „jei šeima netenka dvidešimtmečio sūnaus, mažiausiai dvidešimt metų lankys jo kapą ir norės prisiminti, kaip atrodė. Aš po dvidešimties metų norėčiau į savo sūnų pasižiūrėti“.
Tačiau kalinėti aštuoniasdešimtmečių senolių atvaizdus meistrui nebeatrodo būtina.
Jaunystės fotografijos
Ankstesniais laikais ant paminklų būdavo madinga tvirtinti ovalias nuotraukas, kuriose neretai – mirusiųjų jaunystės fotografijos.
Anot meistro Gintaro, dėl technologinių priežasčių šį mada tikriausiai nebeatgims: „Pas mus ne tos gamtinės sąlygos. Metalo keramika atsirado šiltuose kraštuose, o pas mus išpopuliarėjo darant cementinius paminklus. Ant jų tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma iškalti atvaizdų. Kas labai norėdavo, dėdavo tas metalo keramikos nuotraukas“.
Pasak akmentašio, vėliau atsirado „iniciatorių“ nuotraukas tvirtinti ir ant natūralių akmenų.
„Tačiau aš tam nepritariu, nes tai akmens gadinimas – kad pritvirtintum nuotrauką, reikia akmenyje daryti skylę, nors laikui bėgant ta nuotrauka suskeldės nuo saulės, išbluks nuo šalčio. Teks nuimti, o akmuo - sugadintas. Tai užprogramuota problema. Atkalbinėju žmones, kad taip nedarytų. Geriau jau atvaizdą iškalt akmenyje – pagal pinigus tiek pat išeina, tik kažkiek brangiau“, - sakė įmonės „Brada“ savininkas.
Kainuoja 20-30 tūkst. litų
Pasak akmentašio, kapavietės sutvarkymas užsakovui gali kainuoti ir 20-30 tūkst. litų.
Paklaustas, kiek moka vidutinis klientas, G. Bradauskas nustebino sakydamas, kad tokių nebėra: „Jie dingę. Liko pačius pigiausius variantus pasirenkantys žmonės, kurie „sutelpa“ į 1-2 tūkst. litų, o paskui jau mokantys per 10 tūkst. litų. Užsakovų, kurie mokėtų 3, 4 ar 5 tūkst. litų, praktiškai neliko“.
Mados ir atgyvenos
Paklaustas apie kapų madas ir atgyvenas, DELFI pašnekovas teigė, jog nemadingi sudėtingų formų, skulptūriniai paminklai, nes kainuoja daug, o su laiku gali atrodyti atgyvenę ar net juokingi.
Pasak jo, religiniai simboliai svarbūs ne tik vyresniems, bet ir jauniems užsakovams. „Nebeatsimenu, kada kryžiuko nekaliau, nors iš karto po Nepriklausomybės anų laiko žmonės dar kelerius metus iš inercijos vengdavo religinių simbolių“, - sakė meistras.
Didžiulių paminklų, kaip senesniais laikais, G. Bradauskas jau nebedaro. Tokius dabar problema demontuoti, nes pasenę, suskilę, įsmukę ir nebėra saugūs.
„Žmonės pagaliau pradeda suprasti, kad prabanga visai ne nuo akmens dydžio priklauso. Minimalistinis kapas gali daug brangiau kainuoti už didelį paminklą“, - pastebi kapavietes įrenginėjantis DELFI pašnekovas.
Neberašo „liūdi šeima“
Pasak meistro, traukiasi ir papildomų užrašų mada, dominuoja vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai.
„Neberašo „liūdi šeima“ ir pan., nes visų pirma, tai papildomai kainuoja. Be to, jei paminklas pastatytas, ir taip aišku, kad liūdi. O kad svetimas nepastatys paminklo, tik šeima – irgi akivaizdu. Dar anksčiau rašydavo „liūdi žmona ir vaikai“. Bet jei mirus žmonai ji bus palaidota toje pačioje kapavietėje, kaip tada atrodys?“, - komentavo DELFI pašnekovas.
Papildomų užrašų meistras nėra kalinėjęs jau kokius 2-3 metus. Ir nepataria statant antkapį artimajam užsirašyti savo vardo su gimimo data, nes „niekas nenori važiuoti kalinėti keturių skaičių. Aritmetiškai jų iškalimas kainuotų apie 40 litų, tačiau už tiek niekas nevažiuos, vis viena reikės sumokėti 80-100 litų“.
Palyginti su ankstesniais metais, mažėja ir užrašams ant antkapių naudojamų šriftų įvairovė, dominuoja nebe kaltiniai, o tvirtinamos raidės. „Estetiniu požiūriu, taip daug gražiau atrodo, paprastesnė ir priežiūra, nes kaltinės raidės su laiku apsineša, jas reikia valyti, plauti“, - sakė meistras.
Skiriasi pagal tautybę
Per 27 darbo metus G. Bradauskas įgudo atskirti, koks antkapis lietuvio, koks lenko, ruso, žydo ar musulmono.
„Lenkų tautybės žmonių, ypač rajone, paminklai ypatingesnių formų, pamarginti, nepabijosiu pasakyti to žodžio – labiau kičiniai. Iš karto gali atskirti. Ankstesniais laikais rusų paminklai buvo arčiau lenkų, o dabar panašesni į lietuvių – santūresni“, - pastebi meistras.
Žydai, G. Bradausko žodžiais, renkasi žydiškus paminklus, kurie gaminami pagal specialius reikalavimus. „Tiek pat, kiek žydams, tenka statyti paminklų ir musulmonams. Jie išsiskiria ypatingu kuklumu, griežtomis formomis arba statomi rieduliai su užrašais“, - sakė G. Bradauskas.
O štai taip atrodo kriminalinio pasaulio legendų kapai
Apklausė 18-75 metų amžiaus gyventojus
Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" šių metų rugsėjo 23-28 dienomis naujienų portalo DELFI užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.
Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 65 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentų. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.
Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.